2013/06/02

Aleksej Baron. Vyresni už mus.

Vyresni už mus : mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN 9955-10-139-3.

Sunkiai vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“ išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“, nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L. Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės  siužetinės linijos finalo banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke „Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli gražu ne sektinas pavyzdys.

Tą likutį, kuris patraukė,  pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos / ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau, vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri savarankiški pasakojimai) turinys  elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos. Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti  kūrinio ypatybė. Tiksliau — pirmojo knygos trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų, primenančių išplėtotas sentencijas.

Meilė – tai bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas. Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai, jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.

Deja deja, neilgai trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai, žmogau, čia buvo juokinga.

Beje, A. Barono romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais, „kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą.  Čia dominuoja nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir išsiskirtų.

***

Apsinuodijo demagogija.

Jeigu žmogus slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.

...abstrakčius apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.

Temperamentas – charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.

Nė vienas protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.

Pasitaiko moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti – pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą