Vyresni už mus :
mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas,
2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN
9955-10-139-3.
Sunkiai
vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“
išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio
intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“,
nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L.
Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės siužetinės linijos finalo
banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke
„Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli
gražu ne sektinas pavyzdys.
Tą likutį, kuris
patraukė, pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos /
ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau,
vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri
savarankiški pasakojimai) turinys elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių
stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad
greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos.
Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir
svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi
todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti kūrinio ypatybė.
Tiksliau — pirmojo knygos
trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų,
primenančių išplėtotas sentencijas.
Meilė – tai
bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų
gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi
skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas.
Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai,
jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.
Deja deja, neilgai
trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio
humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią
užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai,
žmogau, čia buvo juokinga.
Beje, A. Barono
romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą
melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos
nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais,
„kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą. Čia dominuoja
nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės
stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti
komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena
vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir
išsiskirtų.
***
Apsinuodijo
demagogija.
Jeigu žmogus
slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.
...abstrakčius
apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.
Temperamentas
– charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.
Nė vienas
protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.
Pasitaiko
moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti
– pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą