Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.

P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinio pasaulio inžinieriai.

Žiedinio pasaulio inžinieriai : mokslinės fantastikos romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas, 2008. - 347, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 420). - ISBN 978-9986-97-208-2.

Šiaip ne taip įveikiau šį „Žiedinio pasaulio“ tęsinį. Tęsinio tęsiniai — iššūkis, kurio nebeturiu jėgų priimti. „Inžinieriai“ nenuvylė, nes vilčių nepaliko jau pirmoji dalis. Tačiau nustebinti sugebėjo. Dar nežabotesnės fantazijos šuorais, žinoma.  Būna, kad skaitai knygą ir galvoji — buka. Tai štai, šioji ne šiaip sau buka, o su užmoju, reto didumo užmoju.

Ir tai ne tas atvejis, kai galimos išlygos apie „skonio reikalą“.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinis pasaulis.

Žiedinis pasaulis : mokslinis fantastinis romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas [i. e. Mažasis Eridanas], 1996. - 335 p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 40). - ISBN 9986-36-012-9.

Manęs dar nebuvo — alyvos žydėjo... Ne, ne taip : ) Manęs dar nebuvo — L. Niveno „Žiedinis pasaulis“ jau buvo apdovanotas Locus, Hugo, Nebula premijomis. Tegul šis faktas atleidžia mane nuo jo pagrįstumo svarstymų: manęs nebuvo, nemačiau, negirdėjau, nesiginčiju. Žinoma, kaip ir kiekvienam teisingos sci-fi gerbėjui, knieti kelti retorinius klausimus apie vieno ar kito nominanto nuopelnus, betgi bergždžias reikalas (štai anądien skaičiau komentarą, kuriame vienas geriausių mano skaitytų sci-fi romanų buvo išvadintas beviltiška nuoboda). Žodžiu, tiesiog konstatuoju: kokie objektyvieji kriterijai lėmė „Žiedinio pasaulio“ apdovanojimus — man paslaptis. Ir kalbu ne tik apie nominacijas, kalbu apie minią sužavėtų gerbėjų, inspiraciją kurti virtualų žaidimą su klaikiomis veikėjų vizualizacijomis ir t.t., ir pnš.  Antra vertus, ar tikrai yra kuo stebėtis? — pastarąsias dvi dienas TV žinių laidos (ir likusios medijos) negaili laiko reportažams apie kažkokį paniurusios fizionomijos amerikiečių katiną, dėl kurio „internautai tiesiog patrako“ ir kuris jau neša savo šeimininkams sveiku protu nesuvokiamą pelną. Ir tai net ne fantastika — realybė.

Prieš pora dienų skaičiau R. Maskoliūno interviu, kuriame jis labai taikliai pastebi: „Yra toks terminas – willing suspense of disbelief (savanoriškas netikėjimo pristabdymas). Žiūrovas (ar skaitytojas) turi savanoriškai sutikti patikėti tuo, ką mato ar skaito ir manyti, kad taip iš esmės gali būti. <…> Net kuriant visiškai fantastinį pasaulį, kuris egzistuoja tik vaizduotės sukurtoje erdvėje, jame turi galioti tam tikri dėsniai ir logika.“ Iki 20 psl. knygą skaičiau su viltimi, esą galbūt čia tik kokia įmantri  pernelyg galvoto rašytojo įvadų rašymo specifika. Tačiau, kai 20 psl. dukart (nes pirmąkart pagalvojau, gal kažką sumaišiau??) perskaičiau, kaip didžiai grėsmingas, karingas ir visaip kitaip baugus oranžiniu kailiu apžėlęs svetimeivis kzinas paprašo: „Jei gali, pašildyk man burbono, mielai išgersiu“, supratau — rašytojo fantazijos man jau nebesuvokt. Absurdiškai egzotiškos išvaizdos ateivių pageidavimas dalykinio pokalbio metu atsigaivinti burbonu ir morkų sultimis negrįžtamai niekais pavertė manąjį willing suspension of disbelief.

Romane kuriama istorija apie keturių bendražygių, iš kurių du yra svetimeiviai, kelionę į Žiedinį pasaulį ir nuotykius jame. Kelionės priežastis ir ekspedicijos narių parinkimas labiau nei neįtikimi. Personažų paveikslai kuriami su pretenzijomis į originalumą, deja, idėjos realizavimas smarkiai „sušlubavo“: charakteriai, mano galva, beviltiškai nenusisekę, tiksliau — jų apskritai nėra. Sužmoginti nežmogiškos kilmės personažai taip pat neblizga. Apie išvaizdą jau užsiminiau. Apskritai ateivių išvaizdos aprašinėjimas sci–fi literatūroje — subtilus reikalas, neretai jis pernelyg  juokingas, pernelyg kvailas, pernelyg... Mano pastebėjimu, sėkmingiausiai apie ateivius rašo tie, kurie jų ... neaprašo. Ar bent jau į tą aprašymą nekoncentruoja pernelyg daug dėmesio.

Paties Žiedinio pasaulio idėja (kaip ir dar keletas „techninio“ pobūdžio) pagauli, todėl nuoširdžiai gaila, kad nė dešimtadaliu nebuvo išnaudota: pagrindinius veikėjus tasai pasaulis iš esmės domina tik tiek, kiek tai susiję su jų pastangomis pastarąjį kuo greičiau apleisti.

Dar vienas įsiminęs momentas — nenatūralios atrankos būdu „išvestos“ žemietės, panelės Tilos, dėl kurios kvailumo / įžvalgumo niekaip negali apsispręsti autorius, nesėkmingos sėkmės istorija. Potenciali, bet vėlgi — pernelyg paviršutiniška, apmaudžiai neišnaudota.

Summa summarum, L. Nivenas — puikus idėjų generatorius, tačiau gerai (ir ne tik skonio prasme) literatūrai vien idėjos nepakanka. Deja.

Beje, kad jau turiu, tai skaitau tęsinį — „Žiedinio pasaulio inžinieriai“. Panašiai įvade rašo autorius: kad jau pirma dalis sulaukė tokio pasisekimo, tai ką — sukūriau antrąją. Pirmųjų 50-ties puslapių įspūdis — geriau jau būtų nekūręs...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksej Baron. Vyresni už mus.

Vyresni už mus : mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN 9955-10-139-3.

Sunkiai vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“ išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“, nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L. Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės  siužetinės linijos finalo banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke „Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli gražu ne sektinas pavyzdys.

Tą likutį, kuris patraukė,  pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos / ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau, vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri savarankiški pasakojimai) turinys  elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos. Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti  kūrinio ypatybė. Tiksliau — pirmojo knygos trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų, primenančių išplėtotas sentencijas.

Meilė – tai bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas. Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai, jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.

Deja deja, neilgai trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai, žmogau, čia buvo juokinga.

Beje, A. Barono romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais, „kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą.  Čia dominuoja nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir išsiskirtų.

***

Apsinuodijo demagogija.

Jeigu žmogus slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.

...abstrakčius apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.

Temperamentas – charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.

Nė vienas protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.

Pasitaiko moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti – pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksandr Gromov. Tūkstantis ir viena diena.

Tūkstantis ir viena diena : mokslinis fantastinis romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 238, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 289). - ISBN 9955-10-075-3.

Recenzija — subtilus dalykas. Kuo daugiau recenzijų skaitau, tuo labiau neapsisprendžiu, kokio žanro elementai jose turėtų vyrauti, idant rezultatas įtiktų plačiajai auditorijai: informaciniai?, agitaciniai?, grožiniai?, reklaminiai? Skaitau vieną recenziją — pernelyg informatyvi,  spoilinanti; kita — su nukrypimais į tik pačiam jos autoriui įdomias filosofijas; trečia — entuziastingas šlovinimas, norom nenorom keliantis minčių apie reklamą. O kur dar objektyvaus vertinimo ir subjektyvaus skonio sankirtos problemos.

Būtent todėl, kai ėmiausi įgyvendinti šio tinklaraščio idėją, atsisakiau minties rašyti recenzijas. Nusprendžiau tenkintis pamintijimais — tai kodinis kultinės frazės „dėl skonio nesiginčijama“ analogas.

Šiuos mano pasvarstymus inspiravo dar viena recenzija. Pastarosiomis pasidomiu dukart: prieš asmeninę pažintį su knyga/filmu ir po jos. Prieš — nes norisi patikrinti, ar nelabai prašausiu į šalį su pasirinkimu (buvo čia kartą toks atvejis su įsimintino pavadinimo nesusipratimu „Karalius kraujas“), po — smalsu sulyginti savo ir recenzento bei komentuojančiųjų nuomones. Tinklalapyje www.skaityta.lt publikuota A. Gromovo „Tūkstančio ir vienos dienos“ recenzija — vienas iš tų pavyzdžių, kai perskaičius norisi paklausti: ei, ar mes tikrai kalbame apie tą patį romaną? Paskui prisimenu savo literatūros mokytojos pamokymą: kuo daugiau interpretacijos galimybių, tuo vertesnis dėmesio aptariamas kūrinys. Gal išties? Bet štai kas: jei „Tūkstantis ir viena diena“ būtų buvęs mano pirmasis šio autoriaus skaitytas romanas, tikėtina, kad kitų eilė būtų atėjusi kur kas vėliau...

 „Tūkstantis ir viena diena“ — knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius... — rašo recenzentė. Pridurčiau — kvapą gniaužiančius iš nuobodulio. Na, iš tiesų su tais nuotykiais nėra  beviltiška, tačiau, mano galva, anie čia atlieka labiau iliustracinį vaidmenį.  O iliustruoja ne ką kita, kaip didžiąją žmonijos tragediją — grįžimą prie matriarchatinės santvarkos. Hiperbolizacijos stokos A. Gromovui  neprikiši, pasistengė nuoširdžiai: vyrija ne tik, kad nušalinta nuo dominuojančiųjų pozicijų visuomeninėje ir privačioje erdvėje, bet dar ir izoliuota, praradusi savo reprodukcinę paskirtį. Toliau siužetas konstruojamas vadovaujantis šūkiu — nėra taisyklės be išimties!  Ta išimtimi tampa ponaitis Timas, beveik nuoširdžiai neapkenčiąs moteriškosios žmonijos pusės ir jos primestos santvarkos. Taip jau nutinka, kad galvotosios moteriškaitės niekaip nesugeba savarankiškai sutvarkyti savų kosminių reikalų ir į pagalbą pasitelkia minėtą exmeną (keistokas ex‘vyro (ne)vertinys). Toliau netikėtumų nelabai esama: jos stiprios, bet jis gudresnis; jos išsigandusios, o jis ryžtingesnis; jos pasmerktos, tačiau juk jis — gelbėtojas. Ir taip toliau. Ir panašiai.

Bendrame kontekste romanas nėra prastas, ne. O lyginant su jau minėtu „Karaliumi krauju“, apskritai kone šedevras. Tačiau iš A. Gromovo norėjosi daugiau, giliau, subtiliau. O „Tūkstantis ir viena diena“... Na, ji ir paliko būtent tokį įspūdį: kaip tūkstantis ir dar viena.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Užmirštieji / Oblivion (2013)

Filmas: Oblivion/ USA/ 2013

Žanras: Fantastinis, Mokslinis, Trileris
Režisierius: Joseph Kosinski
Aktoriai: Tom Cruise, Morgan Freeman, Andrea Riseborough, Nikolaj Coster-Waldau, Zoe Bell ir kt.
Trukmė: 1 val. 35 min

 

„Užmirštieji“. Filmą, reikia manyti, jau peržiūrėjo 99 proc. mokslinės fantastikos žanro gerbėjų, apkalbėjo, išnarstė po kadrą ir pateikė verdiktą. Taigi nieko nauja nepasakysiu, o ir apskritai to sakymo tikslingumas abejotinas, bet... BET. Užkliuvo šiandien Delfyje akis už 1,5 mėn. senumo  recenzijos. Galvoju, paskaitysiu. Ir ką... Prasilenkia mudviejų su recenzentu skoniai, kaip kometos priešingose galaktikos pusėse. Iš to kilo niežulys pakalbėti apie interpretacijas ir asmeninį T. Cruzo (ne)žavesį.  Juolab, kad ir įspūdžiai jau gerokai susigulėję. Tai viena priežastis.

Antroji — pastaruoju metu mane atkakliai pradėjo persekioti klonai: Multiversumo klonai, Gromovo klonai, klonai iš Mėnulio ir klonai iš Kanono kosmoso.  Matyt, tai ženklas. Ženklas, kad apie anuos reikia pakalbėti.

Taigi. Klonų tematika „Užmirštuosiuose“ pasirinkta labai apdairiai: juk pagrindinis aktorius T. Cruzas taip pat nepavargdamas klonuoja savo personažus — vis po naują kiekvienam eiliniam pasaulio gelbėjimui. Klonuoja narciziškai, labai preciziškai išryškindamas visus būdingiausius bruožus, kad tik, neduokdie, klonas viename filme pernelyg nesiskirtų nuo klono kitame. Na, nebent kovinio kostiumo spalva, džinsų nudėvėjimo laipsniu ar šaunamojo ginklo vamzdžio ilgiu. Bet dvasingas akių žvilgsnis, romantiškas polėkis ir dramatiškai prasižiojusio nesenstančio kovotojo–kankinio mina — ne, šito nesupainiosi su niekuo kitu. Kaip įsimintino Čako Noriso gebėjimo reikšti skirtingas emocijas viena ir ta pačia veido išraiška.

Bet summa summarum, tarkim, į T.Cruzo vietą pastačius kokį Vincentą Caselį, ryškesnio kokybinio filmo pokyčio, matyt, neįvyktų. Kodėl? Mano atsakymas — visko čia per daug. Gerokai, gerokai per daug.

Pristatymuose, recenzijose filmo žanras apibūdinamas kaip veiksmo, nuotykių, fantastinis. Pasakysiu, ką filme mačiau aš — melodramą. Tradicinę, su atsidūsėjimais, lengvu intymumo dvelksmu, pasiaukojimu, viena kita ašara, privaloma konkurencija ir dar privalomesniu piršlybų žiedeliu. Tiesa, finalinė scena net ir bent kiek kokybiškesnei melodramai pernelyg hiperbolizuota. Tai štai, iškrapščius iš filmo tą gausų romantinį dramatizmą, galima pradėti ieškoti fantastikos.

Pastarosios vizualizacija patraukli.  Tiesa, pasitaiko viena kita beviltiška banalybė — dar vienas iš filmo į filmą perkeliamas klonas (pvz., „tiražuojama“ architektūrinė simbolika, neišvengiamai skarmaluoti „vietiniai“), bet gražių dalykų daugiau nei peiktinų. Tačiau tai bene ir viskas, ką pozityvaus išsinešiau iš kino salės.

Idėja? Nei itin  banali, nei stulbinančiai originali. Siužete pernelyg daug baltais siūlais lopytų epizodų. Šiaip jau fantastika yra fantastika, ir priekaištauti, esą yra neįtikinančių epizodų — gal ir nelabai gudru. Bet kai tie nelogiškumai bado akis...

  

Ne, nesakau, kad viskas beviltiška, kad filmas nežiūrėtinas ir visaip kaip blogas. Anaiptol. Žanro mylėtojai ras kuo pasidžiaugti. Tačiau tvirtinti, esą „Užmirštieji“ – tai įsimintinas mokslinės fantastikos atstovas šiuolaikinio kino rėmuose su neblogai papasakota istorija, nepriekaištingu vizualiu grožiu bei idėja. Juosta, leidžianti pažinti save kaip individą iš šono, atsakanti į klausimus apie branduolinio karo padarinius bei tiesiog nuteikianti kelionei po ateityje suniokotus žmonių namus – Žemės planetą. — šito jau per daug. Net vertinant su visomis įmanomomis išlygomis.

Aleksandr Gromov. Lemingo metai.

Lemingo metai : mokslinis fantastinis romanas : (šiuolaikinė utopija) / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2003. - 267, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 259). - ISBN 9955-10-050-8.

Su A. Gromovu buvo taip: pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus kūrinys buvo „Feodalas“, o tai, reikia pasakyti, kokybiškas masalas. Taigi — užkibau. Ir artimiausio vizito į biblioteką metu susirinkau viską, kas kataloge pažymėta A. Gromovo pavarde. Tiesa sakant, ne tiek jau ir daug.

Jeigu reikėtų lyginti, „Feodalo“ siužetas, mano akimis, pagaulesnis, labiau intriguojantis ir įtraukiantis. Žodžiu, skaityti pastarąjį kūrinį buvo įdomiau. Nepaisant to, „Lemingo metus“ apibūdinčiau kaip brandesnį, subtilesnį darbą. Sakyčiau, sėkmingiau išlaikyta pusiausvyra tarp kandaus sarkazmo ir filosofinio kalbėjimo, mažiau pramoginių elementų. Precedentinių fenomenų – aliuzijas keliančių vardų, situacijų, posakių, tekstų — gausa kreipia į platesnį kontekstą, džiugina atradimais (Borodino, Napoleonas, Kutūzovas, vonegutiškas desantininkas, Mozė, stiuardesė, vardu Žana... — tai tik keletas atkuriamiausių).

Užtat visaip kaip stebėjausi, kai Wikipedija pateikė autoriaus kūrybos chronologiją: pasirodo, „Lemingo metai“ yra vienas iš pirmųjų A. Gromovo romanų, parašytas  visu dešimtmečiu anksčiau nei „Feodalas“. Antra vertus, vėlesnis rašytojo produktyvumas verčia kilstelėti antakius: kasmet po romaną, o kartais ir du. Kiekybė kokybės sąskaita? Nelygu, ką ta kokybe vadinsime. Apskritai, mano galva, atsakymas į klausimą apie pramoginės literatūros tiražavimo ir kokybės sąveiką — ne visada toks jau vienareikšmis ir negatyvus, kaip kad tvirtina S. Lukjanenkos kūrybos skeptikai. Bet apie tai — kitąsyk.

Romano siužetinė linija konstruojama tarsi iš dviejų gijų: pirmoji, fasadinė — kilusios savižudybių epidemijos problema ir jos sprendimo būdų paieška. O šios istorijos fone skleidžiasi antrasis lygmuo — pamažu pagreitį įgaunanti asmeninė pagrindinio veikėjo drama. Visa istorija kuriama iš dviejų pasakojimo perspektyvų — kalbant pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

Romano veiksmas plėtojasi Konfederacijoje, kurios pagrindiniai valdžios organai — keturios institucijos, vadinamos Tarnybomis: Sanitarinė tarnyba, Technologijų ir gamtos apsaugos tarnyba, Avarinė gelbėjimo tarnyba, Gyventojų dvasinės sveikatos tarnyba. „Keturi stulpai, ramstantys šį pasaulį,“ – anot autoriaus. Pagrindinis veikėjas M. N. Malachovas — funkcionierius, t. y. vienos iš minėtų Tarnybų vadovas.

Funkcionierius — nuo žodžio funkcionuoti, ką jis ir daro. Ga­lite manyti, kaip sraigtelis, nors man būtų maloniau galvoti, jog kaip smegenys. Sugedusią detalę išmeta į šiukšlyną ir teisingai daro. Taip ir funkcionierius už savo neapdairumą atsako patsai savimi.

Negana to, kad Malachovui tenka eiti šias atsakingas ir  rizikingas (pasirodo, klaidingo sprendimo atveju Tarnybos vadovo laukia mirties nuosprendis, kurį realizuoti turėtų susiprasti pats prasižengusysis) pareigas, ponas funkcionierius yra kamuojamas reto TKN — teisingo kelio nuojautos — sindromo. Dovana tai ar prakeiksmas — jis ir pats negali vienareikšmiškai atsakyti, mat nors „galvoje tupintis“ sufleris ir gelbsti kebliose situacijose, tačiau to kaina — gniuždantis fizinis skausmas, jau nekalbant apie nelinksmus išgyvenimus.

Vėl smogė į pakaušį — bukai, smarkiai. Kurgi tabletės, kad jas... Nerasiu. Neklauso pirštai. Viešpatie, betgi aš tuoj imsiu staugti iš skausmo... Prisimerkęs jis susipylė burnon likučius iš gertuvės. Trupučiuką palengvėjo. „Demonijus“ taip lengvai nepasitrauks. Jis gelbės savo šeimininką, spardys jį, degins jam smegenis grūdinta geležimi, kiekvienoje situacijoje jis ras vienintelį teisingą sprendi­mą - perspektyvai, kad pragyventų šeimininke kaip įmanoma il­giau... Jis kausis už kiekvieną gyvenimo dieną, kad šeimininkas ne­drįstų rizikuoti savimi ir juo...

Funkcionieriaus Michailovo asmenybė  ir yra kertinė romano ašis. Eilinės neeilinio žmogaus tapatybės paieškos (fragmentiškas tėvas / savanaudis meilužis / „paženklintas“ tarnystės kitiems ženklu valdininkas...) ir desperatiškos pastangos išlikti.

Tiesa, tiesa... Visos reklaminės anotacijos skelbia, esą 1997 m. „Lemingo metai“ pelnė geriausio rusų mokslinės fantastikos romano vardą. Šįkart neprieštarauju.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Glen Cook. Drakonas niekada nemiega .

Drakonas niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas : Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349). - ISBN 9986-97-114-4.

 

Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“ ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu, šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.

Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį, bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano (nors labiau norėtųsi  knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.

Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.

Pusiausvyra tarp pozityvo ir negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.

Ir saikas. Saikingai kaunasi, saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai —  galaktikos valdančiųjų perversmas, tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai neatlaiko laiko konkurencijos: ką reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.

O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas, nematuotinas įprastais geras/blogas matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška kategorija.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Leonid Aliochin. Puolę Multiversumo angelai.

Puolę Multiversumo angelai: mokslinis fantastinis romanas / Leonid Aliochin. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - ISBN 9955-10-115-6.  

Viena iš tų knygų, kurias skaityti man buvo sunku. Tiksliau – pirmąją dalį. Taip sunku, kad skaitymas virsta principo reikalu — arba ji mane, arba aš ją.  Tiesa, tasai sunkumas nėra nei besmegeniškas, nei lėkštas, todėl viltis išvysti šviesą tunelio gale skatina versti vis naują puslapį.

Pirmasis neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava (o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.

Štai čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi persistengė. Gerokai.

Antrąją dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu  koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais (beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau, sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas kitas humoro perliukas.

Dar reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio scenos ir vien decorum funkciją atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.

Kas dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu, raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais. Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.

Ir vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema originalumu  nepribloškia. Virtuali tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik banaliai.  Šypsnį kelia ateities technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.

„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė, kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau. Vaikai pamiršta mūsų pamokymus,  mūsų balso skambesį,  galiausiai ir mūsų veidus.

Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta, mes pasiliekame.

Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl, diena iš dienos. Metai iš metų.

Kol ir atmintis mus išduoda.“

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksandr Gromov. Feodalas.

Feodalas : mokslinės fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN 978-9986-97-176-4.

„Feodalas“ — viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“, o čia ir dabar po ranka nėra nieko naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.

Idėja nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę, jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu. Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką.  Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto ieškoti.

Galėtumei interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka — paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.

Kiek prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva, ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog — laiku nepadėtas taškas.

Dar norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam nepasitaiko?  Šiuo klausimu A. Gromovas, mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda. Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą. Kartais stačiai iki piktumo.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Timothy Zahn. Slaptieji pasauliai

Slaptieji pasauliai : (mokslinis) fantastinis romanas / Timothy Zahn. - Kaunas : Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 267, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 175). - ISBN 9986-950-64-3.  

Knyga apie demonų medžiotojus, — taip, matyt, vienu sakiniu ją derėtų apibūdinti. Kodėl sci-fi — nesiimu spręsti, o juo labiau, kodėl  su antrašte „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas“.  Su gausiomis priemaišomis tas auksas, pernelyg gausiomis.

Skraidantys kilimai, lakstantys demonai, elfai ir anuos (ne)valdantys užkeikimai – mano fantazija pernelyg ribota, kad suvirškintų fantasy elementus. Jau nekalbant apie romantinių maištingos panelytės ir jos išmintingo (??) globėjo santykių liniją. Šitai buvo užvis blogiausia. Jeigu vaiduoklius ir nykštukus galima „nurašyti“ žanro subtilybėms, tai lėkšta meiliaistorė ir telieka tik lėkšta meiliaistore. Pavyzdžių? Prašom:

Jie pasakytų, kad Danaja vėl elgiasi kaip išlepusi, neprotinga, nosį riečianti  mergiotė. Danaja sukando dantis. Na, ką gi, ji jiems abiems parodys, jog „mergiotė“ sugeba veikti savarankiškai.

Ir ką gi, ji nepailsdama tai įrodinėja. Idiotiškais poelgiais keldama problemas, iš kurių ir vystomas veiksmas.

Reikėtų ryžtis  perskaityti dar kokią T. Zahno istoriją. Gal šis slaptų pasaulių nesusipratimas vienkartinis, kas jį žino...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.

Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina 

Mėnulis / Moon (2009)

Patiko man šiame filme vienas vienintelis momentas -- Mėnulio vaizdai. To pakanka, kad filmas būtų žiūrėtinas.

Mėnulis / Moon 

 

Trukmė: 97 min.
Žanras: Mistinis, Drama, Trileris, Mokslinis
Šalis: UK
Režisavo: Duncan Jones
Vaidina: Sam Rockwell, Kevin Spacey, Dominique McElligott, Rosie Shaw, Adrienne Shaw … Visas aktorių sąrašas

Stanislavas Lemas. Soliaris.

Soliaris : [romanas] / Stanislavas Lemas. - Vilnius : Vaga, 1978. - 182, [2] p. - (Zenitas).

A. Tarkovskio „Soliarį“ žiūrėjau dukart. Pirmasis kartas visai ne atsitiktinis, žinojau, kad regėsiu dvasingą klasiką, tarybiškai netarybinį šedevrą, kurį vainikuos Donato Banionio aktorinė magija. Vėliau viename ne mažiau dvasingų A. Tarkovskio gerbėjų forume pabandžiau užsiminti, kad nepatyriau privalomojo tarkovskiškai soliariško nušvitimo. Sukėliau visuotinę nuostabą ir net pasišlykštėjimą savo bukumu. Kadangi liaudies išminties apie gėdą, kuri akių neėda, sau nepavyksta pritaikyti, ryžausi antrajam seansui — o gal ims ir nušvis? Nenušvito. Su visa įmanoma pagarba legendiniam režisieriui ir ne mažiau legendiniam aktoriui. Visgi tiesa yra ir tai, jog, kalbant apie kino meną, kompetencija išties nežibu. Kaip ten bebūtų, tokie buvo mano žingsniai St. Lemo „Soliario“ link. Tai buvo pirmoji mano perskaityta Lemo knyga. Po jos perskaičiau visas likusias, išleistas lietuvių kalba. Iš idėjos — juk klasika. O su klasika, kaip su A. Tarkovskiu: patinka / nepatinka, bet žinoti privalu.

Apie knygą. Labai neblogą recenziją, mano akimis, parašęs J. Žilinskas. Nei per daug, nei per mažai. O skaitant apie „Soliarį“ retai kur rasi ne per daug :)

Knygą pirmiausia apibūdinčiau kaip vieną iš tų, kurių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma, kuri nepasiduoda vertinama tokiomis kategorijomis kaip įdomu / neįdomu. Kažkas tokio, apie ką kalbant baisu pervertinti, bet dar baisiau neįvertinti. Ir — paradoksas — sunkiausia vertinti subjektyviai, nes, bent kiek pasidomėjus recenzijomis, užgriūva galinga išankstinių pakylėtų nuomonių lavina. Įpareigojančių atrasti, suvokti, pajusti. Tokia jau ta klasika. Matyt, dera surasti savąjį takelį Soliario link. Nes be savojo — niekaip, svetimi, kad ir plačiai praminti, tikėtina, tik dar labiau paklaidins.

Atsiplėšti nuo ekranizacijos buvo sunku. Dievai žino kodėl, bet filme toji vėl ir vėl sugrįžtanti mylimoji man asocijavosi su sovietinio seubeko „Baubas“ scenomis su kasnakt pabundančia numirėle. Knyga tokių aliuzijų nežadino. Netgi priešingai, pastaroji siužeto detalė čia užaštrinta kur kas menkiau. O ir apskritai apčiuopiamasis siužeto lygmuo toks daugiasluoksnis, kad kiekvienam skaitytojui, tikėtina, į svarbiausiojo poziciją  pretenduos skirtingas lygmuo — intymumas, detektyvinė linija, mokslinės analizės, kontaktas su nežemiškos kilmės protu... Vienos linijos skirtos intriguoti, kitos — filosofiniams pamąstymams, jų visuma skamba darnia nederme, kurios vibracija juntama dar ilgokai užvertus knygą.

Užkietėję skeptikai dar turės progos pasijuokti iš kosminėje stotyje varvančių kranų ir begalės kitų kosminiame amžiuje funkcionuojančių nekosminių archaizmų. Kad ir suprasdami to juoko menkumą. Aš iš tų, suprantančiųjų, bet šyptelinčių. Matyt, tai dar viena priežastis, trukdžiusi panirti ir į tariamą A. Tarkovskio filosofijos vandenyną.  Tebūnie.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina