Aleksej Baron. Vyresni už mus.

Vyresni už mus : mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN 9955-10-139-3.

Sunkiai vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“ išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“, nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L. Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės  siužetinės linijos finalo banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke „Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli gražu ne sektinas pavyzdys.

Tą likutį, kuris patraukė,  pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos / ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau, vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri savarankiški pasakojimai) turinys  elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos. Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti  kūrinio ypatybė. Tiksliau — pirmojo knygos trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų, primenančių išplėtotas sentencijas.

Meilė – tai bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas. Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai, jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.

Deja deja, neilgai trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai, žmogau, čia buvo juokinga.

Beje, A. Barono romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais, „kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą.  Čia dominuoja nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir išsiskirtų.

***

Apsinuodijo demagogija.

Jeigu žmogus slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.

...abstrakčius apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.

Temperamentas – charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.

Nė vienas protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.

Pasitaiko moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti – pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksandr Gromov. Tūkstantis ir viena diena.

Tūkstantis ir viena diena : mokslinis fantastinis romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 238, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 289). - ISBN 9955-10-075-3.

Recenzija — subtilus dalykas. Kuo daugiau recenzijų skaitau, tuo labiau neapsisprendžiu, kokio žanro elementai jose turėtų vyrauti, idant rezultatas įtiktų plačiajai auditorijai: informaciniai?, agitaciniai?, grožiniai?, reklaminiai? Skaitau vieną recenziją — pernelyg informatyvi,  spoilinanti; kita — su nukrypimais į tik pačiam jos autoriui įdomias filosofijas; trečia — entuziastingas šlovinimas, norom nenorom keliantis minčių apie reklamą. O kur dar objektyvaus vertinimo ir subjektyvaus skonio sankirtos problemos.

Būtent todėl, kai ėmiausi įgyvendinti šio tinklaraščio idėją, atsisakiau minties rašyti recenzijas. Nusprendžiau tenkintis pamintijimais — tai kodinis kultinės frazės „dėl skonio nesiginčijama“ analogas.

Šiuos mano pasvarstymus inspiravo dar viena recenzija. Pastarosiomis pasidomiu dukart: prieš asmeninę pažintį su knyga/filmu ir po jos. Prieš — nes norisi patikrinti, ar nelabai prašausiu į šalį su pasirinkimu (buvo čia kartą toks atvejis su įsimintino pavadinimo nesusipratimu „Karalius kraujas“), po — smalsu sulyginti savo ir recenzento bei komentuojančiųjų nuomones. Tinklalapyje www.skaityta.lt publikuota A. Gromovo „Tūkstančio ir vienos dienos“ recenzija — vienas iš tų pavyzdžių, kai perskaičius norisi paklausti: ei, ar mes tikrai kalbame apie tą patį romaną? Paskui prisimenu savo literatūros mokytojos pamokymą: kuo daugiau interpretacijos galimybių, tuo vertesnis dėmesio aptariamas kūrinys. Gal išties? Bet štai kas: jei „Tūkstantis ir viena diena“ būtų buvęs mano pirmasis šio autoriaus skaitytas romanas, tikėtina, kad kitų eilė būtų atėjusi kur kas vėliau...

 „Tūkstantis ir viena diena“ — knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius... — rašo recenzentė. Pridurčiau — kvapą gniaužiančius iš nuobodulio. Na, iš tiesų su tais nuotykiais nėra  beviltiška, tačiau, mano galva, anie čia atlieka labiau iliustracinį vaidmenį.  O iliustruoja ne ką kita, kaip didžiąją žmonijos tragediją — grįžimą prie matriarchatinės santvarkos. Hiperbolizacijos stokos A. Gromovui  neprikiši, pasistengė nuoširdžiai: vyrija ne tik, kad nušalinta nuo dominuojančiųjų pozicijų visuomeninėje ir privačioje erdvėje, bet dar ir izoliuota, praradusi savo reprodukcinę paskirtį. Toliau siužetas konstruojamas vadovaujantis šūkiu — nėra taisyklės be išimties!  Ta išimtimi tampa ponaitis Timas, beveik nuoširdžiai neapkenčiąs moteriškosios žmonijos pusės ir jos primestos santvarkos. Taip jau nutinka, kad galvotosios moteriškaitės niekaip nesugeba savarankiškai sutvarkyti savų kosminių reikalų ir į pagalbą pasitelkia minėtą exmeną (keistokas ex‘vyro (ne)vertinys). Toliau netikėtumų nelabai esama: jos stiprios, bet jis gudresnis; jos išsigandusios, o jis ryžtingesnis; jos pasmerktos, tačiau juk jis — gelbėtojas. Ir taip toliau. Ir panašiai.

Bendrame kontekste romanas nėra prastas, ne. O lyginant su jau minėtu „Karaliumi krauju“, apskritai kone šedevras. Tačiau iš A. Gromovo norėjosi daugiau, giliau, subtiliau. O „Tūkstantis ir viena diena“... Na, ji ir paliko būtent tokį įspūdį: kaip tūkstantis ir dar viena.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Užmirštieji / Oblivion (2013)

Filmas: Oblivion/ USA/ 2013

Žanras: Fantastinis, Mokslinis, Trileris
Režisierius: Joseph Kosinski
Aktoriai: Tom Cruise, Morgan Freeman, Andrea Riseborough, Nikolaj Coster-Waldau, Zoe Bell ir kt.
Trukmė: 1 val. 35 min

 

„Užmirštieji“. Filmą, reikia manyti, jau peržiūrėjo 99 proc. mokslinės fantastikos žanro gerbėjų, apkalbėjo, išnarstė po kadrą ir pateikė verdiktą. Taigi nieko nauja nepasakysiu, o ir apskritai to sakymo tikslingumas abejotinas, bet... BET. Užkliuvo šiandien Delfyje akis už 1,5 mėn. senumo  recenzijos. Galvoju, paskaitysiu. Ir ką... Prasilenkia mudviejų su recenzentu skoniai, kaip kometos priešingose galaktikos pusėse. Iš to kilo niežulys pakalbėti apie interpretacijas ir asmeninį T. Cruzo (ne)žavesį.  Juolab, kad ir įspūdžiai jau gerokai susigulėję. Tai viena priežastis.

Antroji — pastaruoju metu mane atkakliai pradėjo persekioti klonai: Multiversumo klonai, Gromovo klonai, klonai iš Mėnulio ir klonai iš Kanono kosmoso.  Matyt, tai ženklas. Ženklas, kad apie anuos reikia pakalbėti.

Taigi. Klonų tematika „Užmirštuosiuose“ pasirinkta labai apdairiai: juk pagrindinis aktorius T. Cruzas taip pat nepavargdamas klonuoja savo personažus — vis po naują kiekvienam eiliniam pasaulio gelbėjimui. Klonuoja narciziškai, labai preciziškai išryškindamas visus būdingiausius bruožus, kad tik, neduokdie, klonas viename filme pernelyg nesiskirtų nuo klono kitame. Na, nebent kovinio kostiumo spalva, džinsų nudėvėjimo laipsniu ar šaunamojo ginklo vamzdžio ilgiu. Bet dvasingas akių žvilgsnis, romantiškas polėkis ir dramatiškai prasižiojusio nesenstančio kovotojo–kankinio mina — ne, šito nesupainiosi su niekuo kitu. Kaip įsimintino Čako Noriso gebėjimo reikšti skirtingas emocijas viena ir ta pačia veido išraiška.

Bet summa summarum, tarkim, į T.Cruzo vietą pastačius kokį Vincentą Caselį, ryškesnio kokybinio filmo pokyčio, matyt, neįvyktų. Kodėl? Mano atsakymas — visko čia per daug. Gerokai, gerokai per daug.

Pristatymuose, recenzijose filmo žanras apibūdinamas kaip veiksmo, nuotykių, fantastinis. Pasakysiu, ką filme mačiau aš — melodramą. Tradicinę, su atsidūsėjimais, lengvu intymumo dvelksmu, pasiaukojimu, viena kita ašara, privaloma konkurencija ir dar privalomesniu piršlybų žiedeliu. Tiesa, finalinė scena net ir bent kiek kokybiškesnei melodramai pernelyg hiperbolizuota. Tai štai, iškrapščius iš filmo tą gausų romantinį dramatizmą, galima pradėti ieškoti fantastikos.

Pastarosios vizualizacija patraukli.  Tiesa, pasitaiko viena kita beviltiška banalybė — dar vienas iš filmo į filmą perkeliamas klonas (pvz., „tiražuojama“ architektūrinė simbolika, neišvengiamai skarmaluoti „vietiniai“), bet gražių dalykų daugiau nei peiktinų. Tačiau tai bene ir viskas, ką pozityvaus išsinešiau iš kino salės.

Idėja? Nei itin  banali, nei stulbinančiai originali. Siužete pernelyg daug baltais siūlais lopytų epizodų. Šiaip jau fantastika yra fantastika, ir priekaištauti, esą yra neįtikinančių epizodų — gal ir nelabai gudru. Bet kai tie nelogiškumai bado akis...

  

Ne, nesakau, kad viskas beviltiška, kad filmas nežiūrėtinas ir visaip kaip blogas. Anaiptol. Žanro mylėtojai ras kuo pasidžiaugti. Tačiau tvirtinti, esą „Užmirštieji“ – tai įsimintinas mokslinės fantastikos atstovas šiuolaikinio kino rėmuose su neblogai papasakota istorija, nepriekaištingu vizualiu grožiu bei idėja. Juosta, leidžianti pažinti save kaip individą iš šono, atsakanti į klausimus apie branduolinio karo padarinius bei tiesiog nuteikianti kelionei po ateityje suniokotus žmonių namus – Žemės planetą. — šito jau per daug. Net vertinant su visomis įmanomomis išlygomis.

Aleksandr Gromov. Lemingo metai.

Lemingo metai : mokslinis fantastinis romanas : (šiuolaikinė utopija) / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2003. - 267, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 259). - ISBN 9955-10-050-8.

Su A. Gromovu buvo taip: pirmasis mano perskaitytas šio autoriaus kūrinys buvo „Feodalas“, o tai, reikia pasakyti, kokybiškas masalas. Taigi — užkibau. Ir artimiausio vizito į biblioteką metu susirinkau viską, kas kataloge pažymėta A. Gromovo pavarde. Tiesa sakant, ne tiek jau ir daug.

Jeigu reikėtų lyginti, „Feodalo“ siužetas, mano akimis, pagaulesnis, labiau intriguojantis ir įtraukiantis. Žodžiu, skaityti pastarąjį kūrinį buvo įdomiau. Nepaisant to, „Lemingo metus“ apibūdinčiau kaip brandesnį, subtilesnį darbą. Sakyčiau, sėkmingiau išlaikyta pusiausvyra tarp kandaus sarkazmo ir filosofinio kalbėjimo, mažiau pramoginių elementų. Precedentinių fenomenų – aliuzijas keliančių vardų, situacijų, posakių, tekstų — gausa kreipia į platesnį kontekstą, džiugina atradimais (Borodino, Napoleonas, Kutūzovas, vonegutiškas desantininkas, Mozė, stiuardesė, vardu Žana... — tai tik keletas atkuriamiausių).

Užtat visaip kaip stebėjausi, kai Wikipedija pateikė autoriaus kūrybos chronologiją: pasirodo, „Lemingo metai“ yra vienas iš pirmųjų A. Gromovo romanų, parašytas  visu dešimtmečiu anksčiau nei „Feodalas“. Antra vertus, vėlesnis rašytojo produktyvumas verčia kilstelėti antakius: kasmet po romaną, o kartais ir du. Kiekybė kokybės sąskaita? Nelygu, ką ta kokybe vadinsime. Apskritai, mano galva, atsakymas į klausimą apie pramoginės literatūros tiražavimo ir kokybės sąveiką — ne visada toks jau vienareikšmis ir negatyvus, kaip kad tvirtina S. Lukjanenkos kūrybos skeptikai. Bet apie tai — kitąsyk.

Romano siužetinė linija konstruojama tarsi iš dviejų gijų: pirmoji, fasadinė — kilusios savižudybių epidemijos problema ir jos sprendimo būdų paieška. O šios istorijos fone skleidžiasi antrasis lygmuo — pamažu pagreitį įgaunanti asmeninė pagrindinio veikėjo drama. Visa istorija kuriama iš dviejų pasakojimo perspektyvų — kalbant pirmuoju ir trečiuoju asmeniu.

Romano veiksmas plėtojasi Konfederacijoje, kurios pagrindiniai valdžios organai — keturios institucijos, vadinamos Tarnybomis: Sanitarinė tarnyba, Technologijų ir gamtos apsaugos tarnyba, Avarinė gelbėjimo tarnyba, Gyventojų dvasinės sveikatos tarnyba. „Keturi stulpai, ramstantys šį pasaulį,“ – anot autoriaus. Pagrindinis veikėjas M. N. Malachovas — funkcionierius, t. y. vienos iš minėtų Tarnybų vadovas.

Funkcionierius — nuo žodžio funkcionuoti, ką jis ir daro. Ga­lite manyti, kaip sraigtelis, nors man būtų maloniau galvoti, jog kaip smegenys. Sugedusią detalę išmeta į šiukšlyną ir teisingai daro. Taip ir funkcionierius už savo neapdairumą atsako patsai savimi.

Negana to, kad Malachovui tenka eiti šias atsakingas ir  rizikingas (pasirodo, klaidingo sprendimo atveju Tarnybos vadovo laukia mirties nuosprendis, kurį realizuoti turėtų susiprasti pats prasižengusysis) pareigas, ponas funkcionierius yra kamuojamas reto TKN — teisingo kelio nuojautos — sindromo. Dovana tai ar prakeiksmas — jis ir pats negali vienareikšmiškai atsakyti, mat nors „galvoje tupintis“ sufleris ir gelbsti kebliose situacijose, tačiau to kaina — gniuždantis fizinis skausmas, jau nekalbant apie nelinksmus išgyvenimus.

Vėl smogė į pakaušį — bukai, smarkiai. Kurgi tabletės, kad jas... Nerasiu. Neklauso pirštai. Viešpatie, betgi aš tuoj imsiu staugti iš skausmo... Prisimerkęs jis susipylė burnon likučius iš gertuvės. Trupučiuką palengvėjo. „Demonijus“ taip lengvai nepasitrauks. Jis gelbės savo šeimininką, spardys jį, degins jam smegenis grūdinta geležimi, kiekvienoje situacijoje jis ras vienintelį teisingą sprendi­mą - perspektyvai, kad pragyventų šeimininke kaip įmanoma il­giau... Jis kausis už kiekvieną gyvenimo dieną, kad šeimininkas ne­drįstų rizikuoti savimi ir juo...

Funkcionieriaus Michailovo asmenybė  ir yra kertinė romano ašis. Eilinės neeilinio žmogaus tapatybės paieškos (fragmentiškas tėvas / savanaudis meilužis / „paženklintas“ tarnystės kitiems ženklu valdininkas...) ir desperatiškos pastangos išlikti.

Tiesa, tiesa... Visos reklaminės anotacijos skelbia, esą 1997 m. „Lemingo metai“ pelnė geriausio rusų mokslinės fantastikos romano vardą. Šįkart neprieštarauju.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Glen Cook. Drakonas niekada nemiega .

Drakonas niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas : Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349). - ISBN 9986-97-114-4.

 

Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“ ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu, šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.

Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį, bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano (nors labiau norėtųsi  knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.

Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.

Pusiausvyra tarp pozityvo ir negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.

Ir saikas. Saikingai kaunasi, saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai —  galaktikos valdančiųjų perversmas, tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai neatlaiko laiko konkurencijos: ką reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.

O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas, nematuotinas įprastais geras/blogas matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška kategorija.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Leonid Aliochin. Puolę Multiversumo angelai.

Puolę Multiversumo angelai: mokslinis fantastinis romanas / Leonid Aliochin. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - ISBN 9955-10-115-6.  

Viena iš tų knygų, kurias skaityti man buvo sunku. Tiksliau – pirmąją dalį. Taip sunku, kad skaitymas virsta principo reikalu — arba ji mane, arba aš ją.  Tiesa, tasai sunkumas nėra nei besmegeniškas, nei lėkštas, todėl viltis išvysti šviesą tunelio gale skatina versti vis naują puslapį.

Pirmasis neviltin varantis momentas — n+1 veikėjas, iš kurių bent pusės atsisakius turinys tikrai nepatirtų didelių prasmės nuostolių. Tiesa sakant, ne tik kad nepatirtų nuostolių, bet dar ir įgautų pranašumo. Kiekvienas iš tų n+1 su sava (o neretai ir visos giminės, draugų ir pažįstamų) istorija, užmojais ir pamintijimais. Negana to, pastarieji tokie migloti, kad ilgainiui norom nenorom imi tapatintis su rūke klaidžiojančiu ežiuku.

Štai čia ir slypi antrasis kabliukas — hiper/super/ekstra fragmentiškas pasakojimo stilius, kupinas išskirtinai sudvasinto tragizmo. Šiaip jau toks braižas manęs nealergizuoja, ne. Neretai net intriguoja. Bet ponas L. Aliochinas visgi persistengė. Gerokai.

Antrąją dalį skaityti gerokai paprasčiau. Veiksmas pamažu  koncentruojasi ties pagrindiniais veikėjais (beje, kas tie pagrindiniai — tik šioje dalyje ir išryškėja, ir tai, sakyčiau, sąlyginai), mažiau šalutinių linijų, lengviau sekti mintį, netgi sužiba vienas kitas humoro perliukas.

Dar reikėtų paminėti gausias ir sąlyginai šiurkščias smurto scenas, pomėgį kairėn ir dešinėn švaistytis lavonais. Iš dalies duoklė cyberpunk‘o stiliui. Bet ilgainiui vis naujų patrankų gamybos, funkcijų, valdymo aprašai, snukiadaužio scenos ir vien decorum funkciją atliekantys numirėliai ima elementariai užknisti. Pernelyg didelė įvairovė ilgainiui dvelkteli nuoboduliu.

Kas dar? „Neparmušama“ slaviška dvasia, pagardinta aitria naminuke, grynu spiritu, raugintasi agurkėliais, traškiais svogūnų griežinėliais, marinuotais grybukais. Privalomasis rusų fantastų kūrybos atributas.

Ir vis dėlto knyga skaitytina. Gal netgi rekomenduotina. Yra joje kažkas daugiau nei vien postapokaliptinis cyberpuk detektyvas. Nors pasakojimo tema originalumu  nepribloškia. Virtuali tikrovė, jos įsiliejimas /susiliejimas / persiliejimas su realybe — nil nove sub sole. Toliau visokie hakeriai, kiberiai, mutantai, klonai, hard sex scenelės — skamba beveik banaliai.  Šypsnį kelia ateities technologijų gamintojų vardai — Toshiba, Nokia... O visa tai jungia ir skaityti pirmyn gena kas? — rašytojo talentas, manyčiau. Taigi.

„Tęsiant samprotavimus apie išdavystę: ji tuo skaudesnė, kuo labiau nenuspėjama. Kūnas anksčiau ar vėliau mus išduoda: susergame arba mus sužeidžia, arba užklumpa negailestinga senatvė. Draugai nusisuka: mūsų draugystė jiems nusibosta, tampa nenaudinga, o gal įkyriai trukdo. Moterys mus palieka, ieškodamos geresnio, iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo ir šiaip sau. Vaikai pamiršta mūsų pamokymus,  mūsų balso skambesį,  galiausiai ir mūsų veidus.

Bet visa tai suprantama, netgi tikėtina, toks jau tas gyvenimas, likimas, mūsų kryžius ir kiti niekai. Šioms smulkioms kasdienėms išdavystėms esame pasiruošę. Jos yra neišvengiamas šabloniškas blogis, kurį užkrauna mums ir kurį mes patys krauname kitiems. Niekniekiai. Jie išnyksta, mes pasiliekame.

Su mumis pasilieka mūsų prisiminimai apie praeitį. Juose saugoma viskas. Nuo menko, seno, greitai užsitraukusio įbrėžimo iki visą gyvenimą pūvančios žaizdos, kurioje boluoja apnuogintas kaulas. Mūsų praeities liūdesio metraštis, kurio puslapius vis sklaidome likę vienumoje. Vėl ir vėl, diena iš dienos. Metai iš metų.

Kol ir atmintis mus išduoda.“

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Dan Brown. Meteoritas.

Meteoritas : [romanas] / Dan Brown. - Kaunas : Jotema, [2006]. - 390, [2] p. - ISBN 9955-13-059-8.

Kai D. Browno bestselerio „Da Vinčio kodas“ šlovė aplankė Lietuvą, nebuvau išimtis ir leidausi į mistinio šv. Gralio ieškojimus. Kaip, kur ir su kuo — šiandien, nors užmušk, nepamenu. Ir visai ne dėl nuo aprašomų įvykių prabėgusių keleto metų. Čia panašiai kaip su  A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimu“ — užteko peržengti kino salės slenkstį ir jau pamiršau, ką joje rodė. Yra, matyt, tam tikra kategorija reiškinių, kurių mano atmintis paprasčiausiai „nepalaiko“. Nesuderinta sąsaja ar kažkas tokio. Analogiškai, beje, nutiko ir su „Kodo“ ekranizacija. Na, beveik analogiškai, nes pora dalykų pamenu gerai: liūdnai senstelėjusį Tomą Hanksą ir beviltiškai prie jo nederančią Ameliją iš Monmartro...

Taigi,  „Meteoritas“. Žinojau, ką imu, žinojau, ko galiu tikėtis. Nepaisant to — pribloškiantis lėkštumas. Šitas „politinis / detektyvinis romanas“ iš tiesų ne kas kita, kaip hooliwudinio „šaudo–gaudo“ filmiūkščio scenarijus. Būtina pridurti – amerikietiškas. Su privaloma dvasinga maldele: „Visuomenė turi teisę žinoti. Ir jie sužinos!“. O toliau kas: sportiniais marškinėliais ir džinsais vilkintis „savas vaikinas“ — JAV prezidentas, korumpuotos saugumo tarnybos, klastūnas senatorius, bebaimė kovotoja jo dukra, NASA intrigos, keletas ryklių,  kalnas tuščiažodžiavimo ir vienas meteoritas. Tebūnie tik vienas. Deja, ir tas pats pasirodė besąs „padielkė“. Kaip ir pono D. Browno rašytojo talentas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina