Noriu pakalbėti apie „K-Pax“
arba „Nežinomą planetą“ — tokiu pavadinimu filmas pristatytas Lietuvoje. Įvyko
šitai gūdžiais 2001-aisiais, jokia čia ne naujovė. Prieš keletą dienų
sugalvojau peržiūrėti jį iš naujo ir konstatuoju, kad yra priskirtinas prie
vertybių kategorijos.
2013/08/20
2013/08/16
George R. R. Martin. Sostų žaidimas.
Sostų
žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. -
638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.
Taigi,
George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų
žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas
apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir
lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos
ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių,
bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą
laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to
paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina
iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir
intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad
galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.
2013/08/06
Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.
Metro
2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284,
[1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.
Vos perskaičiau „Metro 2034“,
išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai —
susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių
įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas
ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau
bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.
2013/07/08
Alan Dean Foster. Galingųjų palikimas.
Galingųjų
palikimas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Alan Dean Foster. -
Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 239, [1] p. - (Pasaulinės
fantastikos aukso fondas; t. 177). - ISBN 9986-950-66-X.
Romanas labai kuklutis, vos 180 psl. Pasakojimas baigiasi vos pasiekęs
kulminaciją. Na, būna tokių istorijų, vienos pretenduoja tapti stimulu
skaitytojo vaizduotei skleistis, kitos su užuominomis į tęsinį. Toks yra ir „Galingųjų
palikimas“ — antroji iš n+1 pasakojimo apie Flinksą knyga. Tai paaiškina
fragmentišką pasakojimo pobūdį — viena detalė spalvingoje mozaikoje. Deja, ši
detalė, matyt, ne centrinė, iš periferijos, kur spalvos blankesnės. Betgi ir
tokių reikia.
Nepėsčias (o tai reiškia — dalinis telepatas) jaunuolis Flinksas beveik
atsitiktinai įsivelia į su nežemiškomis technologijomis susijusį nuotykį ir, spalvingos kompanijos lydimas, iškeliauja ieškoti svetimeivių artefakto. Pastarąjį radęs įgyja neįtikėtinų galių
ir... Istorijos pabaiga.
Negaliu sakyti, kad pasakojimas prastas. Dargi priešingai, „sukaltas“ pagal
klasikinį einamų skaitinių šabloną:
geri veikėjai vs blogi veikėjai / turtuolis vs vargšas / žmogus vs svetimeivis / ištikimas svetimeivis vs niekšas žmogus / nuoširdi
dvasinga įsimylėjėlė vs klastinga tuštutė barakuda / ir t.t. vs ir pnš. Ką jau ką, o plaktuko,
vinių ir tipinių schemų paskirtį A. D. Fosteris įvaldęs nepriekaištingai.
Kalbant apie pasakojimo stilių — nėra išskirtinai peiktinas. Apskritai
romaną dalinčiau į du lygmenis: vykusį ir nevykėlišką. Pastarajam priklauso viskas, kas susiję su
žmonių santykiais, bado akis tos klišės, bado. Bet kad galutinai ir beviltiškai
viskas banalu — irgi negalima sakyti. Čia tas kitas lygmuo, kada skaityti netgi
įdomu, pvz. Plaštakės planetos aprašymai. Tačiau viską gadina dialogai:
pernelyg ilgi, pernelyg monotoniški, pernelyg dirbtiniai, tebūnie ir
prikaišioti įterpinių ir dalelyčių. Tai vienas iš tų atvejų, kada prireikus papasakoti priešistorę, autorius neranda jokio kito būdo, kaip tik patogiai
pasodinti vieną iš savo veikėjų, kuris likusiesiems turi skaityti paskaitas
apie tai, kaip ten viskas buvo.
Kai Vikipedijoje pasitikslinau pono A. D. Fosterio produktyvumą — ką gi, to
pavydėtų net Onorė de Balzakas, savo laiku buvęs produktyvaus produkto masėms simboliu. Vis tik, manau, kad tai nėra mano
pažinties su A. D. Fosteriu pabaiga, reikėtų jį dar pakedenti...
Skaitytina
Peiktina
Kartu su romanu knygoje išspausdinti trys apsakymai. Du iš jų R. Sheckley: „Šalin
rankas“ ir „Minties kvapas“. Juose plėtojama įprastinė R. Shekley apsakymams
būdinga tema — svetimeivių
svetimumas. Dalykas įdomus, tik kad
labai jau vaikiškai pateiktas.
Kitas pasakymas — „Vėrinys“. Pasakiška mokslinė fantastika nuostabiu U. Le
Guin stiliumi.
2013/07/03
Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.
Metro 2033:
[romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. -
ISBN 978-609-95217-2-5.
Maskva — pirmasis mano aplankytas
metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui
megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir
gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo
jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai
organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu
mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo,
negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę,
pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo
kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.
Štai ir prisipažinau:
taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo
išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau
komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir
kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau
skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis
bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.
D.
Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais:
katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo
vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas
dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų
(biologinių ginklų naudojimo rezultatas); aplinkui vyrauja skurdas,
chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma,
— sako vienas iš knygos personažų. Pastarųjų gausu, jie spalvingi,
eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini.
Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo
požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš
vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine
erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties
valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti
žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje
kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir
fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.
Iš tiesų
nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia.
Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia
dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant
pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis
orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame
pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė
ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija
faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius
sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja
skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau —
niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.
Pagrindinis veikėjas,
kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas:
augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti.
Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet
būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas
situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano
pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą.
Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis
polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus
fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio
istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį
ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.
Romano pabaigoje
autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai
ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera
baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.
Lentynoje guli „Metro
2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai —
slidus reikalas.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Negaliu susilaikyti
ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas
(?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai
dar ir baudą reikėtų skirti.
2013/06/28
Roger Zelazny. Numirti Italbare.
Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir
apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.
Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty
autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to,
išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau,
jog tai — ne mano skonio autorius.
Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos
šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo
patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos
knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet,
nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“,
šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos,
psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi
pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo
skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau?
O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.
Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga
visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti.
Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų
priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada
prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios
pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų
saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka
ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“
įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių
versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau
su R. Zelazny stiliumi?
Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“,
kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų
salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų. Iš ankstesnių skaitymų turima informacija
gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius
reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.
Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau
gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi,
su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos
tariamai ištinkantis psichologinis virsmas
labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau
autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to
tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.
Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti,
reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.
Skaitytina
Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“
ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio.
Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru
žodžiu, visiškai niekinis.
2013/06/27
Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.
Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. -
Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN
9986-486-68-8.
Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur
baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės
fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne
šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus,
intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius
imant sci–fi skaitinius.
Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo
plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių
pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų
tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi
grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia
veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.
Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai
suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip
romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas
į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas
mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis, pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus
skonio, kad būtų geriamas dideliais
gurkšniais.
Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų
originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau,
sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais,
joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais
ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.
Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai,
pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę
turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes,
kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę,
socialinę tuntų visuomenės sandarą.
Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami
ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų
paversti skaitytojų numylėtiniais.
V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg
detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane
„Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.
Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams
skirtas kūrinys. Netvirtinu, kad patiks
išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to,
romanas toks įvairialypis, jog,
tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)