2013/06/27
2013/06/26
Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.
Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. -
Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso
fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.
Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš
dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras,
tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta... Ir visai ne tokia jau
paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą
šimtmečių byloja: sutinka
pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau
senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos
šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka
koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada
esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties
perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau
būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio
nėra daug žadantis.
Vis dėlto užkibau.
Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi
knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos
pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi
mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas,
bet Amžiaus Šedevru vadinti nesiryžčiau. Dargi ir dėl Metų Šedevro
titulo suabejočiau.
Kūrinyje derinami
fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai reiškia, kad anam jo paties
sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų
gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg
radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką
davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš
savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi
ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai.
Kai jau pakankamai atskleidžia
herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų
gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti
šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu
senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo
operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl
atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems
atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.
Mano asmeninėje
vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp
lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač pagaulus, nei itin prastas; nei
žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei
erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant
vidutinybių ir laikosi pasaulis...
Skaitytina
2013/06/24
Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.
Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger
Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.
Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger
Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei,
pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones
žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė
gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė,
o ne kaip.
Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“,
mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą
literatūrinę srovę“.
Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės
minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir
pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius
įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė
panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau
fantastika — neapsiverčia liežuvis.
Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai
vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“,
pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos
turtingųjų chart‘as. Primenu,
veiksmas vyksta XXXII a.:
Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai
labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos
žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat
sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors
ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš
pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti
su tokiais klestinčiais verteivomis.
Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino.
Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams
patraukliais populistiniais komentarais:
Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą
perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik
pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau
padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais,
kurių neketinau studijuoti, — ir visa
tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę
dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba
sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse
kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane
siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai
suskambus niekingam metalui.
<...>
Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai
valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi
esu idiotas! Anksčiau ar vėliau
Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau
žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip
mane pribaigti lovoje.
Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio
skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs konstatuos diletantizmą.
Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką
gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos
nesusipratimas. Patikrinsiu.
Peiktina
Naikintina
2013/06/23
Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.
Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. -
Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas,
ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.
Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga.
Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu
kategorijai geriausieji, nėra iš
lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.
R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis,
nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar —
šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių
istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame
Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros
aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba
visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja
paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus
reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes
Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.
Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano
herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų
ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant,
šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta
vienoje romano apžvalgoje: Niekaip
nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti
su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj
kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip
priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio
pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis
pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.
Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne
iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad
ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo
įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia
antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...
O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai
pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos
pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo
prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina
lengviausiu įtikėjimo keliu, jis
išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti
lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.
Beje, knygoje gausiai analizuojamos mokslinės
problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t.
Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus
suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu
šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra
svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.
„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne
teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
2013/06/22
Robert Silverberg. Sienos karalijos.
Sienos karalijos
: mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009.
- 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457).
- ISBN 978-9986-97-253-2.
Antraštiniai šūkiai a la
„Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio
atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau
niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai —
suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano
nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi
elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip
nenuskriaustų kūrinio.
„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie
atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš
įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn
išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo,
neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus,
žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų,
praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam
nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu
pasirašyti nuosprendį, kad niekada nebegrįši
atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą
išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių
ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys
malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste
pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios
išbandymo kelią.
Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau
pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai
panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas
tas veikėjų nežmogiškumas: saviti,
gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios
mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti,
kokių — žmogiškų ar svetimeivių —
bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.
Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis
autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes
imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio
tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau
kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas,
tie pamokymai menkai teužkliūva. O
skaityti gera, tikrai.
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.
Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas /
Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. -
UDK: 830-31.
Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius
Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus
nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius
kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos
amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius
pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas
Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo
kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.
Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas
jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos,
nes žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės
fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių
romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne
pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles, „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to
paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju
profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis
jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina
siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių
fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu
drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti
privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją
jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis,
atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti
su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas
asmenines veikėjų dramas, kuria paprastą
ir aiškų nuotykių trilerį.
Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis
vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą
įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent
sugebėjo iki galo nenusibanalinti:
pasaulio nenusiaubė šventasis virusas. Deja,
to paties negaliu pasakyti apie epilogą „Po
trejų metų“.
„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje,
2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo
būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )
Summa summarum, iš „Skaitmeninio
Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo,
tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C.
D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.
Skaitytina
Peiktina
2013/06/21
Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.
Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. -
Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). -
ISBN 9986-97-125-X.
Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.
O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę.
Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas
medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose
nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų
blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik
susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.
Negali sakyti, kad A. Reynoldsas
nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių
mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių
komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai
neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama,
kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene
problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o
į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai
tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.
Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai
turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada
paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar
vienas topas: dėl
netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio
maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos
— nustoja deramai funkcionuoti. Dar asmenybės nuskaitymas ir
egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.
Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys
siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų
vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu.
Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir
paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.
Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad
romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto
komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima
vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu
ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi,
tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai —
antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės,
kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo
pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro
romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas labai pagaulus,
deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono,
atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip
pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie
nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.
Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą
tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje. Kodėl gi ne.
Skaitytina
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)