Alan Dean Foster. Galingųjų palikimas.

Galingųjų palikimas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Alan Dean Foster. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 239, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 177). - ISBN 9986-950-66-X.

Romanas labai kuklutis, vos 180 psl. Pasakojimas baigiasi vos pasiekęs kulminaciją. Na, būna tokių istorijų, vienos pretenduoja tapti stimulu skaitytojo vaizduotei skleistis, kitos su užuominomis į tęsinį. Toks yra ir „Galingųjų palikimas“ — antroji iš n+1 pasakojimo apie Flinksą knyga. Tai paaiškina fragmentišką pasakojimo pobūdį — viena detalė spalvingoje mozaikoje. Deja, ši detalė, matyt, ne centrinė, iš periferijos, kur spalvos blankesnės. Betgi ir tokių reikia.

Nepėsčias (o tai reiškia — dalinis telepatas) jaunuolis Flinksas beveik atsitiktinai įsivelia į su nežemiškomis technologijomis susijusį nuotykį ir, spalvingos kompanijos lydimas, iškeliauja ieškoti svetimeivių artefakto. Pastarąjį radęs įgyja neįtikėtinų galių ir... Istorijos pabaiga.

Negaliu sakyti, kad pasakojimas prastas. Dargi priešingai, „sukaltas“ pagal klasikinį einamų skaitinių šabloną: geri veikėjai vs blogi veikėjai / turtuolis vs vargšas / žmogus vs svetimeivis / ištikimas svetimeivis vs niekšas žmogus / nuoširdi dvasinga įsimylėjėlė vs klastinga tuštutė barakuda /  ir t.t. vs ir pnš. Ką jau ką, o plaktuko, vinių ir tipinių schemų paskirtį A. D. Fosteris įvaldęs  nepriekaištingai.

Kalbant apie pasakojimo stilių — nėra išskirtinai peiktinas. Apskritai romaną dalinčiau į du lygmenis: vykusį ir nevykėlišką.  Pastarajam priklauso viskas, kas susiję su žmonių santykiais, bado akis tos klišės, bado. Bet kad galutinai ir beviltiškai viskas banalu — irgi negalima sakyti. Čia tas kitas lygmuo, kada skaityti netgi įdomu, pvz. Plaštakės planetos aprašymai. Tačiau viską gadina dialogai: pernelyg ilgi, pernelyg monotoniški, pernelyg dirbtiniai, tebūnie ir prikaišioti įterpinių ir dalelyčių. Tai vienas iš tų atvejų, kada prireikus papasakoti priešistorę, autorius neranda jokio kito būdo, kaip tik patogiai pasodinti vieną iš savo veikėjų, kuris likusiesiems turi skaityti paskaitas apie tai, kaip ten viskas buvo.

Kai Vikipedijoje pasitikslinau pono A. D. Fosterio produktyvumą — ką gi, to pavydėtų net Onorė de Balzakas, savo laiku buvęs produktyvaus produkto masėms simboliu. Vis tik, manau, kad tai nėra mano pažinties su A. D. Fosteriu pabaiga, reikėtų jį dar pakedenti...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti trys apsakymai. Du iš jų R. Sheckley: „Šalin rankas“ ir „Minties kvapas“. Juose plėtojama įprastinė R. Shekley apsakymams būdinga tema — svetimeivių svetimumas.  Dalykas įdomus, tik kad labai jau vaikiškai pateiktas.

Kitas pasakymas — „Vėrinys“. Pasakiška mokslinė fantastika nuostabiu U. Le Guin stiliumi.

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.

Roger Zelazny. Numirti Italbare.

Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.

Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to, išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau, jog tai — ne mano skonio autorius.

Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet, nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“, šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos, psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau? O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.

Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti. Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“ įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau su R. Zelazny stiliumi?

Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“, kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų.  Iš ankstesnių skaitymų turima informacija gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.

Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi, su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos tariamai ištinkantis psichologinis virsmas labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.

Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti, reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“ ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio. Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru žodžiu, visiškai niekinis.

Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.

Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-486-68-8.

Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus, intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius imant sci–fi skaitinius.

Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.

Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis,  pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus skonio, kad  būtų geriamas dideliais gurkšniais.

Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau, sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais, joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.

Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai, pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes, kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę, socialinę tuntų visuomenės sandarą. Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų paversti skaitytojų numylėtiniais.

V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane „Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.

Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams skirtas  kūrinys. Netvirtinu, kad patiks išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to, romanas toks įvairialypis,  jog, tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

(į)žvalgos

„Jeigu kartą prieš tave ir vėl prasivers žemė, ir iš prarajos, visaip vartydamosis, ims lėkti kometos, visokios žvaigždės, meteorai, jeigu apsidairęs pamatysi, kad apie tave labai gražiomis orbitomis sukasi planetos, nuo kurių į tave blizgančiomis akimis žiūri ufonautai, jei išvysi daug įvairių galaktikų, žėrinčių it briliantai – tada ramiai atsisėsk, paremk ranka galvą ir kiek pamąstyk apie Visatos begalybę.“ — Gintaras Beresnevičius.  Keturi vėjai, 1991 m. Nr.5.

Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.

Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.

Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras, tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta...  Ir visai ne tokia jau paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą šimtmečių byloja: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra daug žadantis.

Vis dėlto užkibau. Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas, bet Amžiaus Šedevru  vadinti nesiryžčiau.  Dargi ir dėl Metų Šedevro titulo suabejočiau.

Kūrinyje derinami fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai  reiškia, kad anam jo paties sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai. 

Kai jau pakankamai atskleidžia herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.

Mano asmeninėje vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač  pagaulus, nei itin prastas; nei žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant vidutinybių ir laikosi pasaulis...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina 

Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.

Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.

Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei, pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė, o ne kaip.

Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“, mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą literatūrinę srovę“.

Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau fantastika — neapsiverčia liežuvis.  

Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“, pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos turtingųjų chart‘as. Primenu, veiksmas vyksta XXXII a.:

Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti su tokiais klestinčiais verteivomis.

Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino. Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams patraukliais populistiniais komentarais:  

Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais, kurių neketinau studijuoti, —  ir visa tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai suskambus niekingam metalui.

<...>

Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi esu idiotas! Anksčiau ar vėliau Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip mane pribaigti lovoje.

Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs  konstatuos diletantizmą.

Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos nesusipratimas. Patikrinsiu.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina