Stephen King. Tamsusis bokštas

St. Kingas yra autorius, kurį vis apeinu lanku. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl jo vengiu – atstumia masinis populiarumas?, antipatija siaubo žanrui, kurios karaliumi tituluojamas Kingas?, bjauriai violetiniai jo knygų viršeliai?... Vis dėlto seniai jau užkliūdavo pagiriamieji komentarai St. Kingo „Tamsiajam bokštui“, ypač pagausėję po esą nevykusios pernykštės kūrinio ekranizacijos.

Istorija apie Tamsųjį bokštą netrumpa, iš viso aštuonios knygos, iš jų net šešios išverstos į lietuvių kalbą, taigi puslapių tikrai daug. Ir juos visus galima reziumuoti cituojant Šekspyrą: daug triukšmo dėl nieko. Tinka ši frazė ir serijos apimčiai, ir kokybei nusakyti. Tai labai lengvai (net pernelyg) skaitoma istorija, iš esmės vieną dalį galima įveikti per laisvesnį vakarą. Toks skaitymas – kaip saulėgrąžų gliaudymas, pastangų reikia tik puslapiams versti.

„Tamsusis bokštas“ priskirtinas fantasy žanrui, bet yra jame ir sci fi elementų, tai pasakojimas apie pasaulius tarp pasaulių, iš kurių vienas patiria tamsiųjų  jėgų nulemtą nuosmukį, kurį sustabdyti, tikėtina, įmanoma pasiekus Tamsųjį bokštą – visų  pasaulių laiko ir erdvės sankirtos tašką. Šios misijos imasi paskutinis savojo pasaulio Šaulys – sakytumei, lyg savotiškas žudymo meną įvaldžiusio dvasingo šerifo prototipas, o draugiją jam palaiko keletas įmantriai pro duris tarp pasaulių surinktų pagalbininkų iš mūsiškio pasaulio. Taigi suburiama smagi ir spalvinga komanda, kuri  ieško kelio bokšto link. Iš esmės serija kuriama pagal klasikinį tokio tipo istorijų modelį: piktos blogio jėgos sugriauna pasaulio tvarką, kurią atstatyti imasi sudėtingo likimo protagonistas. Ant tų pačių pamatų savo pasaulį statė ir Tolkienas, ant jų stovi ir „Raganiaus“, „Juodosios gvardijos“, „Ledo ir ugnies giesmės“ ir pan. serijos.

Negali sakyti, St. Kingo pasaulis įdomus savo hibridiškumu – tai kažkoks viduramžių, šiandienos ir laukinių vakarų mišrūnas, tiesa, painokas, bet ne taip dažnai prasilenkiąs su nuoseklios minties logika. Kas be ko, pagal dark fantasy taisykles šis pasaulis neapibrėžtas,  jo laiko ir erdvės ribos dyla, žlugusios civilizacijos reliktai ir šiurpios mutacijos kuria niūrią postapokaliptinę atmosferą. Bet visa tai patrauklu ir pagaulu, žingsnis po žingsnio įtraukia į iš pradžių kiek monotonišką, bet palaipsniui vis labiau veržlią tėkmę. Pats Šaulys irgi visai simpatingas, o jo tikslas, kad ir labai miglotas, bet neatrodo absurdiškas. Galiausiai, net šio pasaulio demonai sukurti taip, kad nekelia noro vaikiškai pakrizenti. Bet bet bet... Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ponas BET ir sarkastiškai šiepiasi: Nėra to gero, kas neišeitų į blogą, patiklusis skaitytojau!

Sulig antrosios dalies „Trijų telkimas“  pabaiga apninka negera nuojauta ir įtarimai, kad iki tol buvęs tvirtas istorijos korpusas ima eižėti, nuosekli pasakojimo linija trūkinėti, pereidama į nerišlų, regis, paskubomis sudėliotą tekstą. Ką gi. Jei trečioji dalis, kad ir apskurusi, dar įstengia išlaikyti dėmesį, tai tolesnis likutis nesustabdomai ritasi velniop. Ir ne šiaip ritasi, o pasišokinėdamas, varo kūlvirsčiais. Jau mįslių turnyras su psichopatu traukinuku leidžia įsijausti į darželio auklėtojo vaidmenį (Kas pučia be lūpų, vaikučiai? O kas bėga be kojų, a?), bet toliau tik blogyn ir blogyn... 

Beviltiškumo apogėjus ištinka pasakojime apie Siuzeną, keturiolikmečio Šaulio meilę seilę, kurią apsėdusi vienintelė mintis – praskėsti prieš ką nors kojas, ir priekvaišius naftos vagis (o varge, varge...). Bet visa ką vainikuoja „Burtininko ir kristalo“ neprilygstami kliedesiai apie krištolinius Ozo burtininko rūmus maro nusiaubtoje šalyje ir raudonas kurpaites kalbančiam šuns analogui. Tai buvo paskutinis lašas mano geranoriškumo, kantrybės ir atlaidumo šūdeliavimui taurėje. Net blogiau už narcizišką pačios Kingo personos įtraukimą į pasakojimą.  Veukt. Tiesa sakant, labai norėčiau išgirsti „Tamsiojo bokšto“ gerbėjų argumentus už, su sąlyga, kad jie būtų perskaitę VISĄ seriją.

Nemačiau minėtos „Tamsiojo bokšto“ ekranizacijos, tik ne pernelyg intriguojantį treilerį. Betgi pasižadu rasti šiam reikalui laiko, būtinai rasti, nes įsirėžė atmintin filmo recenzijų antraštės, esą tai blogiausia St. Kingo ekranizacija ever. Kaip taip gali būti? Kaip gali būti dar blogiau? Tam reikėtų titaniškų pastangų! Patikrinsiu. 

Ak, tiesa tiesa... Pagiriamasis žodis kvailybei – atskirų sagos dalių pavadinimų (ne)vertimui į lietuvių kalbą ir  jų skaidymui, pavyzdžiui, perpus. Kokiais čia principais ir logika vadovautasi,  težino šmaikštuolių leidėjų viešpats.

Andrzej Sapkowski. Raganius

Perskaičiau lietuviškai išleistas Andrzej Sapkowski ciklo „Raganius“ dalis:

    Paskutinis Noras (Ostatnie życzenie)

    Likimo Kalavijas (Miecz przeznaczenia)

    Elfų Kraujas (Krew elfów)

    Paniekos Metas (Czas pogardy)

    Krikštas Ugnimi (Chrzest ognia)

    Kregždės Bokštas (Wieża jaskółki)

    Ežero Valdovė (Pani jeziora)

Pernelyg daug ir pernelyg įvairiai yra apie „Raganių“ prirašyta, kad kaip nors esmiškai galėčiau tuos prirašymus papildyti, taigi apsiribosiu keliomis pastabomis, keliais momentais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių įsiminė.

Pirmiausia, taip, tenka pritarti – saga apie Raganių iš tiesų gali būti vadinama fantasy Biblija, tai ne šiaip pusfabrikatis, tai kokybiška literatūra. Faktas. Istorijos ir personažų gelmė, sakyčiau, netgi pranoksta G. Cook „Juodosios gvardijos“ ciklą.

Skaitant „Raganių“ nereikėtų daryti klaidos ir neforsuoti. Tai nėra lengva, mat pagrindinė siužeto intriga įtraukia ir masina kuo greičiau išsiaiškinti, „kaip ten buvo“. Ir pats skaitymas nėra labai lengvas, reikia susikaupimo, kantrybės. Bet ši istorija pretenduoja į epinį pasakojimą: joje gausu gretutinių, paralelių siužeto linijų, antraplanių, bet reikšmingų personažų, jau nekalbant apie tarsi atsitiktines užuominas, fragmentus, kurie, žiū, kitoje dalyje taps vienais iš pagrindinių istorijos elementų. Iš esmės tai ištęstas, kartais, sakyčiau, netgi pernelyg, pasakojimas. Taigi skaitant su pagreičiu, gali pasimesti įvairios daugiau ar mažiau svarbios detalės, galiausiai – taip iš savęs atimsite dalį malonumo. Kaip kad atėmiau aš – suskaičiau pernelyg greitai, pernelyg intensyviai, todėl dabar kirba mintis, kad kada nors, dar tikrai ne greitai, bet kažkada prie šitos serijos grįšiu.

Kitas dalykas, kalbėti apie visas „Raganiaus“ dalis apibendrintai reiškia tik vos vos prisiliesti prie kūrinio, nes kiekviena ciklo knyga yra savita, ne vienodai įtraukianti, kai kurios, ypač dvi pirmosios dalys, itin išsiskiria iš visumos. Nuo jų ir pradėsiu, jos, beje, pristatomos kaip apsakymai, mūsuose Eridano leidyklos išleisti vienoje knygoje, pavadintoje „Raganius“. Dabar perleidžia atskiromis knygomis Alma litera, žinoma, didelis formatas, dar didesnės raidės, daugybė potuščių puslapių, sakytumei, neseniai skaityti išmokusiems antrokams. Tebūnie.

Kad ir kokiu formatu išleisti, „Paskutinis noras“ ir „Likimo kalavijas“ yra puikiausios iš mano kada nors skaitytų klasikinių pasakų parafrazės – apie dvylika brolių, gražuolę ir pabaisą, užkerėtą naujagimį, tėvą, pažadėjusį pabaisai atiduoti tą, kurį netikėtą ras namuose, butelyje tupintį džiną ir pnš. Pirmąsias dvi knygas galima iš tiesių skaityti kaip apsakymus ir ties jais sustoti – ciklas įsisiūbuoja ir įgauna tęstinumą tik nuo trečiosios dalies. Čia dar nėra to neišvengiamos tamsios lemties slogučio, hiperbolizuoto negatyvaus raganiaus dramatizmo, na, jis bent jau nepermuša pasakiškojo naratyvo, sykis nuo sykio pereinančio į humoreską. Šita į vieno žanro rėmus neįtelpanti nuotaikų maišatis taip disonuoja tarpusavyje, kad esti epizodų, kai norisi tuo pat metu ir kvatotis, ir gūžčioti pečiais. Kai princas pamilsta undinėlę, ši svarsto, kad ir pati norėtų su juo susilaukti mailiaus, bet kaip tai padaryti, jei šis neturi pienių, tik kažkokius pagalius, vietoj puikios uodegos. Čia jau kvatojausi ir dar namiškiams ėjau paskaityti.

Tolesnėse dalyse pradinis nuotaikingumas sparčiai blėsta, kol galiausiai jo nė pėdsako nelieka, o „pramoginiai“ intarpai taip organiškai į bendrą pasakojimą nebeįsilieja ir labiau panašėja į svetimkūnius. Užtat randasi vykusios piktdžiugos ir kandžios ironijos scenų, daug lemties, neišvengiamybės, visa užgožiančio dramatizmo – privalomų atributų tokio tipo kūriniui. Kartais tai truputį ima varginti, tačiau emocinė, vertybinė pasakojimo sankloda tikrai nėra nei lėkšta, nei banali.

Daugelis komentuoja, kad „Raganius“ išsiskiria tiesmukų ir šiurkščių sekso scenų gausa, esą gal pernelyg daug beprasmio žiaurumo aprašymų. Man neužkliuvo. Tik kiek pramuša ta vyriška žiūra, kai intymi scena pristatoma iš moters pozicijos. Turbūt todėl ir „Raganiaus“ moterys labai vyriškos. Turiu minty ne savarankiškumą, gebėjimą savimi pasirūpinti, kautis, liežuvio miklumą – šitos moterų savybės džiugino. Vyriškas man pasirodė jų mąstymas, vadovavimasi „vyriška logika“, o ten, kur bandyta imituoti „moterišką logiką“, atsiranda dirbtinio paikumo jausmas.

Kaip jau užsiminiau, pagrindinis personažas – raganius Geraltas –, mano akimis, kurtas jam atseikėjus nepadoriai daug dramatizmo, kartais išvirstančio į perdėtą su(si)reikšminimą. Geraltas man nepatiko, visai nepatiko, nuoširdžiai nepamenu nei vienos scenos, nei vieno dialogo, kada šis veikėjas būtų atrodęs simpatingas. Bet tai nereiškia, kad jis neįtikino, kad netikroviškas. Priešingai – tai labai vykęs daugiabriaunės asmenybės projektas, jokio primetamo heroizmo, šūsnis žmogiškųjų ydų, nepaliaujama savigrauža ir ne visada pagrįstos ambicijos. Didžioji dalis dominuojančių personažų yra išties charakteringi, motyvuoti – Jenefer, Cirilė, net Vėdrynas. Ir įdomūs. Vienas įdomiausių man buvo anaiptol ne pagrindinis „aukštojo vampyro“ paveikslas – pozityvus demonas, paneigiąs visus mitus apie vampyriškąją būtį. Bet yra ir kitokių, stebinančiai vienplanių veikėjų. Toks galingojo burtininko V. paveikslas – šio demoniškumas finalinėse scenose šaržuotas iki „pikto debilo“ stereotipo, net nejauku skaityti tokią klišę. Neišsenkanti burtininkių suknelių ir papuošalų analizė irgi pateisinama nebent perdėta A. Sapkowskio aistra balinėms suknioms.

Dar vienas momentas – vertimas. Prisiskaičiau visokių nuomonių, nuo susižavėjimo, iki pasipiktinimo dėl prikaišiotų žemaitiškų ir aukštaitiškų tarmybių, kuriomis šneka Raganiaus  pasaulio galvažudžiai, kaimiečiai, prasčiokai. Mane irgi kelissyk pribloškė visokie „kentai“ ir panašūs perliukai, bet visumoj ta kalbinė imitacija labai patiko, primena Terry Pratchett „Mažųjų laisvūnų“ vertimą.

Aš ilgai atidėliojau „Raganiaus“ skaitymą – fantasy ne mano arkliukas, daug knygų, erzinantis visuotinis žavėjimasis Geralto personažu ir panašios priežastys. Kai pagaliau perskaičiau, neištiko nei euforija, nei nušvitimas. Bet vidinį pasitenkimą išties jaučiu, nes tai geras skaitinys, matuojamas įvairesnėmis nei vien įdomu / neįdomu kategorijomis. Na, ir, sakyčiau, chrestomatinis šio žanro veikalas.

Šimtmečio fantastikos almanacho konkurso nugalėtojai

Kad jau buvo toks Lituanicono inicijuotas konkursas, tai perskaičiau komisijos neva geriausiais išrinktus apsakymus. 

Įdomus dalykas, toji  komisija ir Lituanicono puslapyje, ir FB paskyroje atkakliai vadinama „garbingąja“, bet niekur neradau šia garbe disponuojančių konkrečių asmenų sąrašo, stačiai įslaptintas, taigi belieka tik aklai spėlioti apie anų kompetenciją ir apskritai egzistavimą. Kaip ir apie vertinimo kriterijus – jų irgi nepasivarginta išdėstyti.

Na, viena vertus, šimtas metų,  konkursėlis akivaizdžiai namudinis,  nėra ko sureikšminti.  O bet tačiau – keturis „garbingosios komisijos“ atrinktus darbus žadama spausdinti kitąmet tikėtina pasirodysiančiame lietuviškos fantastikos almanache. ŠIMTMEČIO FANTASTIKOS ALMANACHE, Karlai. Taigi reikalas lyg ir rimtesnis, čia jau randasi prielaida, kad nugalėtojai iš dalies reprezentuoja visą būsimą leidinį.

Taigi,  tie laimingieji:
Širšė „Šeimos palikimas“
Karolis Čepas „Fotografija“
Aidas Mažukna „173 Farenheito“
Artūras Šeškus „Velni“

Dar perskaičiau skaitytojų mėgstamiausiu (mėgstamumas,  kaip supratau,  matuotas laikų skaičiumi) išrinktą Ievos Merkevičienės apsakymą „Be ryšio“.

Ką galiu pasakyti... Kvestionuoti šių kūrinių gerumo lyginant su kitais – nėra kaip, neskaičiau visų konkursantų darbų ir neįsivaizduoju, kaip iš jų atrinktieji atrodo bendrame kontekste (čia jie visi komentaruose nurodyti). Taigi galiu kalbėti tik apie rašinius kaip tokius, nesivaržančius tarpusavyje. Tiksliau, galėčiau, jei apie anuos būtų ką pasakyti.  Vienintelė Širšė turi aiškų potencialą, bet turiu įtarimą, kad apsakymai – ne jos sritis, tai ilgų tekstų rašytoja.  „Fotografija“ išvis kažkoks mizeris, nei turinio, nei formos. „173 Farenheito“ – labai lėkštas siužeto sumanymas. „Velni“ pretenduoja į humoreską, bet ištempia tik pirmą trečdalį, toliau pritrūksta kūrėjui kvapo, belieka sprangus pasikosėjimas. Galiausiai –almanacho neva nenusipelnęs, bet skaitytojų išlaikintas „Be ryšio“. Šitas irgi konstruojamas pagal jau kiek senstelėjusias šmaikštašiknių supermamų (buvo toks junginys, berods, Pipedijoj aprašytas) moralizuojančios, bet nelabai juokingos parodijos tendencijas. Iš esmės, tai nei geresnis, nei prastesnis už likusius. Na, bet parašyti kažką dar prastesnio už „Fotografiją“, spėju, nelabai ir įmanoma.

Toliau, deja, galiu tik apgailestauti: vargšai, vargšai medeliai, kuriuos nukirs, idant pagamintų popierių, naudosimą tokių apsakymų spausdinimui. Vargšas almanachas, tapęs mėgėjiškos kūrybos rinkinio sinonimu. Vargšai lietuvaičiai, metai iš metų besitikintys sulaukti kažko daugiau, nei nouneiminis diletantų būrelis, žengiantis po kokio J. Žilinsko (kaipgi be jo, visur ir visada) vėliava.

Tai tiek to pozityvo šįsyk atseikėjau.

Trudi Canavan. Baltoji žynė. Penketo amžius

Baltoji žynė: [romanas] / Trudi Canavan. - Vilnius, 2017. - 650, [2] p. - ISBN 978-609-01-2839-8

Jopštararai, kokia nesąmonė…

Viena vertus, ok, ar maža pasaulyje prirašyta nesąmonių? Viena daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Po vampyriadų, divergenčių ir panašių perliukų antplūdžio varžytuvės, kas parašys didesnę nesąmonę, kaip ir praradusios prasmę. Ir ta „Žynė“ turinio požiūriu tikrai ne pats blogiausias variantas. Juolab, kad čia labiau ne idėjos, o jos realizavimo nevykėliškumo reikalas.

Antra vertus, ir ant romano nugarėlės, ir reklaminiuose straipsniuose, kuriuos paskui beveik pažodžiui perrašinėja knygų skaitovai blogeriai, matome kuo rimčiausias liaupses romano autorei: „T. Canavan istorija išties neįprasta. Sulaukusi 25-erių metų, ji metė darbą ir nusprendė visą dėmesį skirti rašymui. Praėjus penkeriems metams, T.Canavan jau buvo pelniusi prestižinį „Aurealis“ apdovanojimą, o pirmoji „Juodasis magas“ knyga buvo pripažinta kaip geriausias pastarojo dešimtmečio fantastikos debiutas.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Už ką dalinamos tos premijos? Už seklius, minimaliai išmonės reikalaujančius siužetus, iki graudumo plokščius personažus, stačiai primityvius dialogus?... Nebent. Nes pagrindiniai personažai net permiegot įtikinamai nesugeba, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Nes pretenzijos tai nemenkos: dievų vietininkė žemėje kovoja su galingais magais, dalyvauja neregėto mąsto politinėse intrigose, diplomatinėse misijose ir t.t. Čia toks siužetas, pretenduojanti vos ne į maginį epą. Arba į mados diktatą.

Sukau galvą dėl romano adresato – jo amžiaus, lyties, interesų... Tai priėjau prie išvados, kad yra tik viena aiškiai išsiskirianti bendra charakteristika – NEIŠRANKUS. Tai neišrankiam arba neturinčiam iš ko rinktis, galiausiai – tiesiog atsitiktiniam skaitytojui skirta knyga. Jei ji pastaruoju būdu atkeliavo į Jūsų rankas, why not, suskaitykite. Tokių romanų tikslingumas yra analogiškas, pavyzdžiui, prėsko ir pavandenijusio ligoninių maisto tikslingumui: imi vertinti ir mėgautis kokybišku naminiu maistu. 

Aj, tiesa, čia yra pirmoji trilogijos dalis. Lietuviškai jau išversta antra dalis "Paskutinė laukininė", jei dar norėtumėte to prėsko ligoninės maisto...

Žudikų brolija / Assassin's Creed, 2016

Peržiūrėjau "Žudikų broliją" (Assassin's Creed, 2016), dar pernai buvo kažkuo sudominęs treileris. Paskui, jau pasibaigus filmui, stebėjausi, kodėl užkibau, taigi darkart užmečiau akį į treilerį.

Na taip, neįtikėtinai gražiai tie assassinai, viduramžių profesionalūs žudikai, sklendžia nuo aukščiausių miesto bokštų, tikrų tikriausi ore stebuklus išdarinėjantys akrobatai! Ar tie keli akrobatinių triukų demonstravimo epizodai verti bemaž dviejų gyvenimo valandų? Na, čia su sąlyga, kad jos nėra paskutiniosios ar kaip nors kitaip vertybiškai neįkainojamos. Ir taip, ir ne.

Ne. Nes filmas iš tiesų stačiai begėdiškai banalus, iš šimtus kartų matytų epizodų ir žinomų istorijų sulipdytas scenarijus - baltais siūlais siūtas. Ir milijardinėmis sumomis slaptų organizacijų finansuojama mokslinė  laboratorija su daugiau nei neįtikimomis stebuklingomis technologijomis, ir nekantrūs, nelabai idėjiškai nuo savo protėvių pažengę XXI a tamplieriai, ir mistinė relikvija - šiuo atveju kažkieno kažkaip kažkodėl  kažkoks kažkokį  genetinį kodą slepiąs obuolys -, ir pasaulio gelbėtojai žudikai assassinai - visa iki skausmo taip pažįstama, taip nuspėjama, taip... Žodžiu, turinio prasme beviltiška tikėtis likti nustebintam. Na, taip, tai viena iš amžinųjų temų, ir, kai jau tiek pasakyta, sugalvoti kažką bent kiek originalesnio - savižudiškas iššūkis. "Žudikų brolijoje" negana, kad nėra nieko naujo, tai dar ir į sena įsijausti nepavyko, istorija pernelyg psichologiškai sekli, nemotyvuota, net labai norint neįmanoma patikėti nors vienu personažu. Summa summarum, su turiniu nepasisekė.

Bet. Turinys visada turi brolį dvynį - formą. Tiksliau - sesę. Ir šiuo atveju tikrai ne monozigotinę, dėkuidie. Čia ir slypi atsakymas, kodėl neverta gailėtis tų poros valandų. Kas be ko, jei renkiesi filmą ne aklai, vadinasi, esi bent minimaliai žanrui prijaučiantis, o tokius,  paradoksalu, net ir labai stengiantis sunku iki galo nuvilti. Jie vis tiek kažką randa. Pavyzdžiui, kaip kad aš - skrydį. Taigi, grįžtant prie formos - filmo vizualizacija puiki. Už to puikumo slepiasi ir tiesiog grožis, ir elegancija, net grakštumas. Viduramžių Ispanijos intarpai nuostabūs -  dekoracijos, kostiumai, inkvizicijos laužai, kone karnavališki ritualai, įkaitęs miestas...  Beveik edukacinis smalsumas ištiko bežiūrint. Sakau, žiūri ir nori daugiau.

Dar pora žodžių, aišku, grynai subjektyvių, veržiasi išsprūsti apie aktorių vaidybą. Nekažką. Antraeiliai visai beviltiški. Visiškai. O Michael Fassbender, su visa pagarba pono Magneto gerbėjams, mano akimis, apskritai yra atlikęs tik vieną (iš matytų) bent kiek įtikinamesnį vaidmenį - roboto Davido "Prometėjuje". Neabejoju, kad jam puikiai seksis ir 5-ojoje "Svetimo" dalyje, kurioje tęs savo nežmogiškojo personažo būvį, nes, na, ne Fassbenderiui stiprias emocijas perteikti. Jis, tai darydamas, atrodo stačiai juokingas.
Dar Jeremy Irons. Per mažai jo buvo. Šis aktorius tiesiog netelpa į mažesnius vaidmenis, o antraeiliuose, greta mėgėjų, it koks Pilypas iš kanapių stypso...

George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota

Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5

Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5

Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4

Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.

Patrick Rothfuss. Vėjo vardas / Išminčiaus baimė (I, II d.)

Vėjo vardas: romanas / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2011. - 630, [2] p. - ISBN 978-9986-16-828-7.

Išminčiaus baimė: karaliaus žudiko kronikos I D. / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2013. 519, [1] p. - ISBN 978-9986-16-965-9

Išminčiaus baimė: karaliaus žudiko kronikos II D. / Patrick Rothfuss. - Vilnius: Tyto alba, 2013. 493, [2] p. - ISBN 978-9986-16-978-9.

Metus baigiau su magine fantastika – Patricko Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikomis“ („Vėjo vardas“ (2011), „Išminčiaus baimė“ (I, II d., 2013). Jos jau keletą mėnesių skaityklėje laukė savo eilės, kol galiausiai pajutau, kad tamsus, tingus ir, sutikite, kiek slaptingas žiemos tarpšventinis laikotarpis yra pats tas metas skaityti magiškas knygas. Arba knygas apie magiją. Čia jau kaip pasiseks įsijauti. 

Jo Walton. Tarp kitų

Tarp kitų: [romanas] / Jo Walton. — Vilnius: manoknyga.lt, 2014. — 333, [2] p. — ISBN 978–609–8114–04–1.

Apie vieną kitą kitą ir keletą tarp

Gyvendamas tarp kitų daugiau ar mažiau, betgi vis tiek kliaujiesi jų nuomone. Taip ir aš šįsyk klioviausi Ovidijaus Ruškio, teiginiais, esą romanas „Tarp kitų“ — „knyga, kokių reta. Turiu omenyje, jog nedažnam pavyksta gauti ir Hugo, ir Nebula apdovanojimus bei būti nominuotam World Fantasy Award’sams. <…> Nežinia tik, kodėl kol kas Jo Walton romanui „Tarp kitų“ sunkiai sekasi prasimušti mūsuose. Gal šis tekstas įkvėps vieną kitą…“ Tolesnių pasvarstymų apie knygą, iki jos visos neįveikiau, nė neskaičiau, idant per daug nesužinočiau. Tiesa, procesas neužtruko, istorijos apimtis nėra didelė, romanas perskaitomas per pora vakarų.

Neil Gaiman. Anansio vaikai

Anansio vaikai: [romanas] / Neil Gaiman. — Vilnius: Vaga, 2011. – 382, [1] p. – ISBN 978-5-415-02205-2.

„Anansio vaikai“ — pasakojimas apie tai, kokios problemos kyla vaikams, kai jų tėvas yra gyvenimą švenčiantis dievas voras. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad nesklandumai ima rastis anam mirus, betgi dievų mirtis — perdėm dviprasmiška būsena, todėl čia atsisveikinimas „ilsėkis ramybėje“ ne visai tinkamas.

Hobitas: nelaukta kelionė / The Hobbit: An Unexpected Journey (2012)

Labai nenorėjau „Hobito“ žiūrėti ir kone metus sėkmingai jo išvengiau. Nenoras grynai iš principo. Ir visai ne dėl to, kad į fantasy žanrą žiūriu (nepagrįstai) atsainiai. Ogi štai kas: neabejoju, kad viskas, ką ta tema buvo galima pasakyti ir parodyti, jau sudėta į „Žiedų valdovą“ ir ponas J. R. R. Tolkienas grabe vartosi nuo tokių įnirtingų filmo kūrėjų pastangų pasipinigauti ekranizuojant jo kūrinius. Neginčiju „Žiedų valdovo“ ekranizacijos didybės — kiekviena dalis man buvo šventė kino teatre, bet laikausi nuomonės, kad didingi dalykai yra, tiksliau — turėtų būti, vienkartiniai. Monumentalūs ir nepakartojami. Neginčijami ir nenustelbiami... Betgi siekiamybė sau, o realybė sau. Anom nepakeliui. Modernioji kultūra tiražuoja didybę kaip Kalėdų senelius šokolado fabrike. Iš jei tik įmanoma iš š...o išspausti (bent vieną dešimtąją) grūdo — neabejotinai rasis, kas taip ir padarys. „Žiedų valdovas“ buvo pernelyg pelningas, kad garbingai ilsėtųsi kino meno istorijos palėpėse. O kad jau nebuvo iš ko kurti ano tęsinių, tai gerbiamas Peteris Jacksonas sukūrė priešistorę — „Hobito“ trilogiją.

Anapus / Hereafter (2010)

Anapus / Hereafter (2010). Tai lengvas filmas. Pozityvia prasme. Lengvas nepretenzingas siužetas, lengvai skaudūs išgyvenimai, lengva džiazuojant  muzika... Lengvumo pojūtis peržiūrėjus.

Istorija net banaloka. Nors filmo pradžia žada fantastinę intrigą: vienas pamato negyvėlius, kitas gali su jais kontaktuoti, trečias negali, bet nori. Bet šiaip jau tie numirėliai tėra inspiracija pajudėti pirmyn: mat visiems trims tiesiog sunku gyventi. Užtat ir ieško vienas kito. Kad palengvėtų.

George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.

Robert Silverberg. Sienos karalijos.

Sienos karalijos : mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457). - ISBN 978-9986-97-253-2.

Antraštiniai šūkiai a la „Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai — suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip nenuskriaustų kūrinio.

„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo, neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus, žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų, praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu pasirašyti nuosprendį, kad niekada  nebegrįši atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios išbandymo kelią.

Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas tas veikėjų nežmogiškumas: saviti, gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti, kokių — žmogiškų ar svetimeivių — bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.

Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas, tie pamokymai  menkai teužkliūva. O skaityti gera, tikrai.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Neil Gaiman. Amerikos dievai.

Amerikos dievai: romanas / Neil Gaiman. – Kaunas: Eridanas, 2004. – 415, [1] p. – ISBN 9986–97–101–2. 

„Amerikos dievai“ – romano pavadinimas talpina savy visą siužeto esmę: tai istorija apie daugybę Amerikos ir keletą amerikoniškų dievų. Daugiau siužeto įmantrybių lyg ir nesama. Bet kadangi tų dievų gyvas galas ir visi anie su savomis keistenybėmis bei polinkiais, – pasakojimas spalvingas ir dinamiškas. Ne veiksmo, o vyksmo prasme. 

 

O Amerikoje – taip kaip Amerikoje.  

America! America!

God shed His grace on thee,

And crown thy good with brotherhood

From sea to shining sea!

<...>

America! America!

God mend thine ev'ry flaw,

Confirm thy soul in self–control,

Thy liberty in law.

<...>

America! America!

May God thy gold refine

Till all success be nobleness,

And ev'ry gain divine.

(„America the Beautiful“, Katharine Lee Bates) 

Kokie tie Amerikos dievai? Emigrantai, suprantama, kaipgi kitaip. Paimkime būrelį šabloniškai įsivaizduojamų Amerikos emigrantų vidutinybių, keletą sparčiu žingsniu degradavimo link žingsniuojančių padugnių, idant nebūtume apkaltinti diskriminacija – vieną kitą spalvotąjį,  nesiafišuojantį gėjų, išmanią prostitutę ir, žinoma, kontraversišką sėkmės džentelmeną. Dabar pavadinkime anuos dievais, išbarstykime po valstijas, įdarbinkime taksistais ar laidotuvių biure ir – vualia! – turime Amerikos dievų panteoną. 

Tasai panteonas, būtina paminėti, problematiškas. Dievai apskritai yra sunkiai perprantama publika. Dar sunkiau sugyvenama. O kad nuodėmingesnė už nuodėmingiausią eilinį mirtingąjį – šitą žinome dar  nuo spalvingų antikos Olimpo laikų. Negana to, mėgsta keliaklupsčiavimą, aukų atnašavimą, ritualus ir kitą smulkmę, kuri – bene naujiena? – yra anų funkcionavimo pagrindas. Nūnai, bedievių amžiuje, tasai pagrindas kaip reikiant siūbuoja. Dievai puola į isteriją, šizofreniją, alkoholizmą ir kitokio pobūdžio savidestrukcijos elementus. O kai iš po kompiuterio klaviatūros ir žydrojo TV ekrano ima lįsti naujosiomis dievybėmis pasivadinusios pamėklės, senųjų dievų kariauna išsiruošia į žygį. Prieš ką? Štai kur klausimas... Hamletiškasis būti ar nebūti čia netiks. Užtat Makiavelio skaldyk ir valdyk  – jau arčiau tiesos. Dievai juk apsukrūs. Ir kerštingi. 

N. Gaimanas dėlioja multikultūrinę dievų mozaiką multikultūrinėje amerikietiškoje mišrainėje, skirtoje anaiptol ne gurmano skoniui. Ir dėlioja, mano akimis, labai vykusiai, negailėdama prieskonių: nesaikingas žiupsnis aitriosios paprikos, perviršius cukranendrių cukraus, pusė pakelio „Vegetos“...  Rezultatas – pritaikytas universaliam skoniui. Jei norisi sukrėtimų – tokio šiurpaus zombio, kokiu tapo pagrindinio veikėjo žmona, man dar neteko sutikti (tfu tfu tfu); jei mistikos – šį poreikį patenkins mitologinis kontekstas; detektyvo – puiki mažo miestelio vaikžudžio istorija; jei intrigų – užsimaskavęs skandinavų dievas apšvarins banką... Žodžiu, visko daug, tik rinkis, juk čia – Amerika. 

Nepamenu kur, nepamenu kada, skaičiau įsiminusį komentarą apie visai neseniai Lietuvoje viešėjusią Laną del Ray: esą ji – jos muzika ir tos muzikos įvaizdinimas – įkūnija pačią Ameriką. When i look at her... She is a real american women. Tą patį man norisi kalbėti apie „Amerikos dievus“, sudievinančius ir nudievinančius.