František Behounek. Kosmoso robinzonai

František Behounek, Kosmoso robinzonai. Vaga: Vilnius, 1966.

Šis įrašas vertinamuoju požiūriu yra niekinis: menka tikimybė, kad tas, į kurio rankas paklius „Kosmoso robinzonai“, ieškos atsiliepimų apie juos internete. Dar menkiau tikėtina, kad knygą apskritai kas nors skaitys. Visai ne todėl, kad ji tikrai prastoka, ne — anoji tiesiog sena, išleista dar gūdžiais 1966 metais, maždaug tada, kai gimė šiandienos virtualiosios kartos gimdytojai. Tiesa sakant, sugalvojau tik dvi aplinkybes, kai „Kosmoso robinzonai“ vis dar galėtų būti skaitomi: pirmoji (ištikusi mane) — tingus atostogų nuobodulys pajūryje, kai internetas neveikia, o skaityklėje per neapsižiūrėjimą užsilikę „kažkas neaiškaus“; antroji — nostalgija: visiems knygas skaitantiems ar kadaise skaičiusiems, matyt, pažįstama situacija, kai ankstyvoje paauglystėje perskaitei kažką tooookio! ir, po n+1 meto netikėtai atradęs, vėl entuziastingai čiumpi į rankas. Štai tų, sovietmečiu nelepintųjų fantastinės literatūros gausa, nostalgija dar gali retkarčiais prikelti šį romaną antram gyvenimui. Tiesa, jų, beveik neabejoju, laukia nykus nusivylimas.

Knygos siužetas — klasikinė mokslinė fantastika. Po pirmųjų puslapių spėliojau, ar tik ne „Armakedono“ (Armageddon, 1998) scenarijų skaitau. Į Žemę lekia kometa, susidūrimas neišvengiamas, siunčiama misija, kurios užduotis — padėti branduolinius sprogmenis ir taip eliminuoti grėsmę. Tiesa, autoriui atrodo, kad kiek daugiau nei dviejų šimtų puslapių apimties romanui tokio nuotykio maža. Astronautai patiria nesėkmę, įstringa kosmose, paskraido nuo vienos kometos ant kitos ir grįžta namo praradę vos du komandos narius. Vieną dėl šiaip nedraugiško būdo, antrajam gi neliko kitos išeities kaip tik nusigaluoti dėl didvyriškumo pertekliaus. Taip, veikėjų charakteriai romane — blogiau retai tebūna...

Atrodytų nekaltas senstelėjęs romanas, bet visgi...

Paradoksalu — klasikinė kosminė sci-fi mano pirmoji meilė, tema, prie kurios kaskart grįžtu po visokių apokaliptinių paklydimų ir maginių virsmų. Betgi kuo toliau skaičiau „Kosmoso robinzonus“, tuo didėjo nusivylimas. Raketos, kosmodromas, atominis kuras ir panašūs sci–fi leksiniai anachronizmai, žinoma, kelia šypsnį, betgi ir pas Rėjų Bredberį skraidė raketos, tik šios naftalinu nedvelkė. Anaiptol, alsavo amžinybe... Bėda, kad visas romanas yra perdėm ryškus epochos „Į Mėnulį paleista greit nuskrido raketa“ atspindys: nusausinti vandenynai ir naujai iškilęs Atlantidos žemynas, apgyvendintas ir „oru“ aprūpintas Mėnulis, kolonizuotas Marsas, ekspedicijos į Venerą, problemas žaibiškai sprendžiantis Suvienytojo Pasaulio Komitetas, uolose kalami didvyrių profiliai, iki 150 metų pailgėjusi vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė — „Kosmoso robinzonų“ autorius kuria utopiją. Ar utopija gali būti nejuokinga? Tikriausiai taip — jei ji yra komedija. Deja, F. Behounekas nejuokauja. Du pasaulinius karus pergyvenęs čekas neabejotinai demonstruoja simpatijas kairiosioms pažiūroms (beje, priešingu atveju, vargu, ar būtų publikuotas sovietinio bloko šalyse) ir Šaltojo Karo įkarštyje bei Prahos pavasario išvakarėse svajoja apie Suvienytąjį Pasaulį. Naivu? Optimistiška? Šiandienos chaotiškame besiskerdžiančiame pasaulyje man tai atrodo stačiai ciniška! Prieš akis iškyla popierinės paukščių iškarpos, lydimos vaikų choro traukiamos „skriskit, taikos balandžiai!“ melodijos — absoliutus farsas tiek XX, tiek XXI amžiuje.

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina