2018/03/22

John Flanagan. Žvalgo mokinys. Gorlano griuvėsiai



Gorlano griuvėsiai: [romanas] / John Flanagan. - Vilnius: Nieko rimto, 2014. - 245, [1] p. - ISBN 978-609-441-185-4. - UDK: 821.111(94)-93-312.9

„Gorlano griuvėsiai“ yra pirmoji nemenkos serijos „Žvalgo mokinys“ knyga, skirta, mano galva, plačiai auditorijai: pradedant ikimokyklinukais, tęsiant paaugliais, baigiant įvairių rūšių suaugėliais, skaitančiais ją menkiau raidžių pasaulyje prakutusiems jaunikliams. Mano atvejis buvo būtent pastarasis. Šiaip jau, tikėtina, nė mintis nebūtų kilusi apie knygelę užsiminti, jei ne it tyčia susidėliojusios aplinkybės: „Gorlano griuvėsius“ paėmiau iš karto po to, kai ganėtinai sparčiu tempu suskaičiau J. K. Rowling „Hario Poterio“ I–IV dalis.

Apie Harį daug nekalbėsiu, pasakysiu tik, kad, nors buvo ir geresnių, ir prastesnių istorijos epizodų, vis dėlto likau gilios nuostabos ir sutrikimo ištikty: nesuprasti man to statiško, vienpusio kūrinio populiarumo fenomeno. Kartojau sau, kad jaunikliams adresatams primityvūs charakteriai menkai rūpi, aniems reikia judesio, intrigos. Psichologizmui per jauni ir šiaip dalykas nelabai madingas. O bet tačiau... Net toji intriga, sakyčiau, pravėsusi. Šūsnis bjaurių stereotipų: storas – nevykėlis, mergaitė – kvailai kikenanti prieš berniuką avis, neturtingas – driskius ir t.t., ir pnš. Jau nekalbant apie vertimą, ypač pirmosios dalies, Viešpatie apsaugok...

Tai gal ir nekeista, kad tokiame kontekste su baime išrinkau istoriją apie našlaitį miškinio mokinį:  žmogus gi natūraliai tikiesi blogiausio, ypač po to, kai nusivili savimi, nesugebėjęs rasti gėrio ten, kur jį mato milijonai... Betgi surprise, surprise! Nenumanau, kaip J. Flanaganas parašė tolesnes serijos istorijas (nes vienodai gerai jų tuziną sukurpti – sunkiai įsivaizduojamas reikalas), bet ši – pirmoji – nerealaus gerumo! Hariui Poteriui jaunasis Vilis nušluostė nosį po pirmų dešimties puslapių, dar po dešimties pelnė mano susižavėjimą, o pabaigoje – ir nuoširdžią draugystę.

Istorijos siužetas labai nesudėtingas: našlaitis penkiolikmetis Vilis, nuo mažumės svajojęs tapti riteriu, visgi turi tenkintis tapęs miškinio, karalystės žvalgo, mokiniu. Besimokydamas pas patyrusį mokytoją, patiria keletą nuotykių ir išbandymų, kol įsitikina, sėdįs savo rogėse.

Pagrindinis J. Flanagano herojus patrauklus: užuot apdovanojęs jį stipriu kūnu ir antgamtine galia, autorius į liesą, smulkutį bernioką įdeda tvirtą dvasią ir nedvejodamas sukuria daugybę situacijų, patvirtinančių, kad ne fasadas lemia žmogaus vertę. Ir tai gražu, labai tikra ir, manau, svarbu nemažai daliai spuoguotų, savimi menkai tikinčių, kasdien su pasauliu kovojančių jaunųjų skaitytojų.

J. K. Rowling „Ugnies taurėje“ Hario Poterio varžovai segėjo mirkčiojančius ženklelius su užrašu „Poteris šlykštynė“. Tai buvo bene ryškiausias patyčių epizodas. Haris į nutikimą reagavo apatija arba tiesiog konstatuotu nesmagumu. „Gorlano griuvėsiuose“ taip pat esama skaudžių ir labai pagaulių patyčių, skriaudos scenų. Veikėjų refleksijos visiškai nemoralizuojančios, bet įtikinančios iki šniurkščiojimo nosimi, nes „tai juk taip neteisinga!“. Skriaudikai atsiima pagal nuopelnus, bet tai atrodo teisinga ir tikra, nes nuskriaustasis ne tiek keršija, kiek patiria virsmą iš aukos į savimi pasitikintį vaiką, kuriam buvusi našta vis dėlto paliko įspaudą.

Galų gale, nors rimtesnių nuotykių Vilis patiria lygiai... du, bet kokia įtampa! Koks įsitraukimas! Kokia nuotaika! Juolab, kad berniukas neturi stebuklingos lazdelės ir gelbsti jį ne burtai, bet valia, drąsa ir vikrumas. O vėliau, pasakodamas savo potyrius draugams, jis pradeda prisipažinimu: „vos nenumiriau iš baimės“. Stulbinantis adekvatumas!

Tiesa, nuo pirmų puslapių krenta į akis ir ausis, kad knyga parašyta sodria, turtinga kalba, gerai išversta. Sakyčiau, net neįprastai platus žodynas, daugybė rečiau vartojamų (bet ne archaizmų!) vaizdingų žodžių, posakių, daug ekspresinės leksikos. Tikrai turtinantis žodyną skaitinys, ypač tai vertinga jaunikliams, kurių pagrindinis leksikos fondas dar ganėtinai skurdus.

Summa summarum, man regis, ši knyga duoda daugiau nei vien nekantrumą „o kas bus toliau?“. Skaitykite ją kartu su vaikais, rekomenduokite ir dovanokite jiems – naudos išties bus.

2018/03/12

Bernard Werber. Angelų imperija

Angelų imperija: romanas / Bernard Werber. - Vilnius: Tyto alba, 2008. - 396, [2] p. - ISBN 978-9986-16-659-7. - UDK: 821.133.1-31

Tai antroji „Tanatonautų“ dalis, tęsianti pasakojimą apie tai, ką patyrė mirties tyrinėtojai, patys suvis palikę gyvųjų pasaulį. O patyrė jie angelų būvį, kažkuo primenantį darželio auklėtojo misiją su perspektyva kilti karjeros laiptais iki direktoriaus pareigybės.

Ką patyriau aš? Na... Nusivylimu to nepavadinsi, greičiau ištiko netikėtumas. Jei būtų tekę abi knygas skaityti atvirkštine tvarka, kitos dalies, matyt, nebepaimčiau į rankas. Juolab ir pavadinimas gniuždantis – „Angelų imperija“. Anyway, kai esi praėjęs pamišėliškų Eridano viršelių kursą, negi leisies sutrikdomas pavadinimo... 

Turinio požiūriu turbūt didesnio skirtumo tarp abiejų dalių nėra: toks pats seklus naratyvas, papildytas sudėtingesniais, tariamai iš filosofinio traktato cituojamais intarpais, tokie patys nesudėtingi sprendimai, devyniais atvejais iš dešimties grindžiami klišėmis, neieškant įmantresnių idėjų. O bet tačiau... Jei „Tanatonautuose“ visos tos klišės atrodė vykęs meninis sprendimas sodraus sarkazmo kupinam antiutopiniam pasaulėvaizdžiui kurti, tai „Angelų imperijoje“ jos lieka plikos – ironiškos būties refleksijos čia ne daugiau nei pusėtiname anekdote.

Ne, tai anaiptol ne prasta knyga, tikrai ne. Sakyčiau, visai tikėtina, kad autorius norėjo parašyti gilesnį kūrinį, atsisakydamas dalies, pavadinkime, pramoginių elementų, kreiptis į adresatą jautriau, asmeniškiau. Ir lygiai taip pat tikėtina, kad šis sumanymas jam visai pavyko. Bet – ne su manimi. Tai „Mažojo princo“ gerbėjų, ieškančių „esmės paprastume“ stilistika.

Na ir eilinįsyk vertėjų perliukai, kai net pagrindinio personažo vardas per abi dalis sugeba įgauti tris skirtingas formas.  Meh.


2018/03/08

Bernard Werber. Tanatonautai


Tanatonautai: romanas / Bernard Werber. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 519, [1] p. – ISBN 9986–16–492–3. – UDK: 821.133.1–31

Tanatonautai – šio žodžio reikšmės aiškinimu pradedamas romanas. Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia „mirties jūrininkai“, romano pasakojamuoju laiku taip vadinami „mirties tyrėjai“, asmenys, kurių tiriamasis objektas yra, kaip jie patys sako, Galutinis kontinentas. Iš to ir susideda pasakojimas: keletas bičiulių gramzdina savanorius į komą ir registruoja jų įspūdžius, patyrus mirtį.

Fantastika neretai kapanojasi po gyvasties tąsos, nelaimėlių gaivinimo, įsikūnijimo ir persikūnijimo reikalus, jau nekalbant apie zombiadas ir panašų tarpinį būvį užimančius padarus, bet vis tiek negali sakyti, kad mirtis yra labai populiari tema  mūsų senstelėjusioje, bet iš paskutiniųjų besistengiančioje spinduliuoti gyvybingumą ir jaunystę visuomenėje. Matyt, per amžius puoselėtas slaptingos ištikties vaizdinys ne itin įkvepia gyvųjų susidomėjimą. Netgi bedieviui nedaug smagumo įsuvaizduoti visa ko galą tik su puvėsiuose šmirinėjančiomis kirmėlėmis. Tad jei nesi keistokas temos entuziastas, poreikis nustatyti savo santykį su anapusybe dažniausiai iškyla tik patyrus asmeninę netektį arba pačiam artėjant ton pusėn. O kadangi anksčiau ar vėliau šis gėris vis tiek ištinka, tikėtina, kad lemiamu momentu geriau būti susidėliojus tam tikras atramines nuostatas. Idant neužkluptų ar bent jau neužtruktų pernelyg ilgai savigrauža ir savigaila, didžiosios mirties palytėtųjų draugužės. Tiesa, „Tanatonautai“ nepadės susivokti ieškančiam atsakymų apie anapusybę, romanas  ginkdie (ir dėkuidie), nepretenduoja į pomirtinio pasaulio vadovo statusą. Bet kad gali prablaivinti įsijautusius ir apraminti spėliojančius –  visai įmanoma.

Gera knyga. Nėra išskirtinai įdomaus ir įtraukiančio siužeto, bet, turint minty, kaip lengva paslysti gvildenant tokią temą, kaip reta neblogas skaitinys. Ir priešingai mirtį akcentuojančiam pavadinimui, ji visgi pasakoja labiau apie gyvenimą nei jo baigtį. Arba tiksliau – apie gyvenimą ir mirties sankirtas. Tiesa, šiek tiek užtrukau, kol perpratau autoriaus kuriamo žaidimo taisykles: pradžia buvo apgaulingai kreipianti intriguojančio pažinimo link. Betgi netrukus ima aiškiai dėliotis ironiškas autoriaus sumanymas: kaip danguje, taip ir ant žemės.

Serafimai blaškėsi kaip maži žmogaus pavidalo paukšteliai – musės. Sugavęs vieną iš jų, pamačiau, kad jis su šešiais panašiais į laumžirgio sparnais.
– Mažasis angele, kodėl tu su šešiais sparnais?
Jis iš aukšto niekinamai pažvelgė j mane.
– Taip parašyta visuose šventuosiuose raštuose. Du sparnai – veidui prisidengti, kiti du – lyčiai pridengti ir dar du – skraidyti.
Tam mažam angelėliui, kuris šaipėsi iš mano nežinojimo, iš­drįsau užduoti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visą tą laiką, kol kalbėjomės su šventuoju Petru Hermiu. Bet aš supra­tau, kad didysis raktininkas kalbės tik tai, apie ką galima kalbė­ti. Juk mažasis serafimas buvo menkiau patyręs toje srityje.
– Aš mačiau čia daug mirusiųjų, angelų, arkangelų, velnių... Bet sakyk man, gerasis angelėli, ar yra virš jūsų Dievas?
Jis šiek tiek pasisuko į kalno pusę.
– Iš kur man žinoti? – atsakė. – Niekas čia nėra matęs Dievo, tačiau kai kurie angelai tiki, kad Dievas yra visur. O aš esu ag­nostikas. Kaip ir šventasis Tomas, kurį galbūt čia sutiksite. Ti­kiu tik tuo, ką matau.

Prifarširavęs savo pasakojimą stačiai chrestomatinių klišių, banaliausių štampų, paikiausių ir net primityvių stereotipinių Galutinio kontinento vaizdinių, B. Werber kuria neišpasakytai pagaulią satyrą. Norint nusakyti šio romano gerumą, nepakanka jį priskirti mokslinės fantastikos kategorijai, bet, kai galvoju, koks papildomas dėmuo būtų tiksliausias, peršasi išvada, kad iš esmės tai subjektyvi patirtis. Visai tikėtina, kad rasis tų, kurie romaną apibūdintų kaip fantastinį detektyvą: juk iki galo išlaikoma intriga – kas gi ten, pabaigos pabaigoje? Bet asmeniškai man nekyla abejonių, kad fantastiškoji „Tanatonautų“ plotmė persidengia, tiksliau – yra uždengiama kuo tikriausios antiutopijos! Čia esama praktiškai visų antiutopijai būdingų elementų. Taip, žinau, literatūrologai galėtų užginčyti terminiją, bet netgi jei antiutopiją vadintume distopija, nekiltų jokios prieštaros – romane gausu distopinių vaizdinių.  Ironija, aštri satyra, pašaipus sarkazmas, net groteskas ir kuo tikriausias humoras – visa ši mišrainė generuoja tiek filosofines potekstes, tiek tiesmukus socialinės sanklodos skerspjūvius, tokius ciniškus, kad kitąsyk norisi net užsimerkti iš nejaukumo.

Viskas, kas buvo laikoma blogiu, nuo šiol susilaukė visuotinės paniekos. Toksikomanai nebeturė­jo tiekėjų. Vos paprašius paskolos, bankininkai suteikdavo kre­ditą – nustatydavo pačius mažiausius procentus. Jie visai nesi­domėjo, ar jų klientai pajėgūs grąžinti skolą. Už gerus darbus tiems, kurie nukentės, tikrai bus atlyginta aname pasaulyje.
Gerosios sielos būriavosi prie išmaldos prašančių elgetų. Šie apsirūpino specialiais įrenginiais, skirtais kredito kortelėms, o čekius priimdavo tik pateikus asmens pažymėjimą. Nebereikėjo rakinti durų, nebereikėjo ir signalizacijos. Nuo šiol butų, mašinų, seifų duris buvo galima palikti atviras. Nie­kam nebekildavo minties vogti. Jokio šykštumo, jokių įsilaužimų, jokių barnių, jokių pešty­nių, jokio smurto. Užtat klestėjo prekyba. Nenorėdami būti šykš­tūs, visi dovanodavo vieni kitiems dovanas. Kai aklasis norėda­vo pereiti gatvę, jam būdavo ištiesiama daug norinčiųjų pagelbė­ti rankų.
Trečiasis pasaulis ėmė gauti didžiules subsidijas. Jei kas nors surinktų mažai taškų ir būtų priverstas persikūnyti skurdžiame krašte, jis reaguotų ramiai, nes žinotų, kad skurdūs kraštai pra­turtės ir ateityje ten gyvenimas bus geresnis. Visų bendras rei­kalas buvo siekti, kad tokių skurdžių vietovių būtų kuo mažiau.

Gausu ir taiklios parodijos, vykusiai nukreiptos į praktiškai visas visuomenės veiklos sritis – socialinę, mokslinę, kultūrinę. Ypač ironiškos politinio diskurso dekonstrukcijos – konfliktų valdymo, rinkimų strategijų ir kt.

Kitą savaitę Prancūzijos Respublikos prezidentas ponas Žanas Liusinderis pasakė kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Jis primygtinai reikalavo įvesti tvarką Galutiniame kontinente būtent dabar, kai tanatonautika tapo įprastu reiškiniu. Po smulkmenų, medicinos, baimės, troškimo, ekonomikos, astronomijos, prievartos erų tikrai atėjo laikas žengti į teisinę erą. Įstatymų leidėjams reikia imtis atsakomybės. Turi būti sukurta tanatonautikos chartija, jos įstatymai, pakeitimai, privalomas gero elgesio kodeksas. Priešingu atveju mums virš galvų bus tik begaliniai Tolimieji Rytai.
   Mes jau balsavome dėl dviejų tanatonautikos įstatymų! Ir kas iš to? – pareiškė iliuzijų neturintis Pusiaujo Gvinėjos atstovas.
   Jie ne itin nusisekę, reikia kurti naujus, – atkakliai tvirtino Liusinderis.
<...>
Prancūzijos Respublikos prezidentas buvo tikslus: Galutinis kontinentas turi būti neutrali teritorija – kaip Antarktida. Niekam nevalia ten kariauti ar stengtis ją užvaldyti.JTO generalinis sekretorius buvo tos pačios nuomonės:
   Rojus priklauso visiems. Jei reikės, mes nusiųsime ten Mėlynuosius šalmus, kad palaikytų rimtį ir netrukdytų laisvai judėti numirėliams ir tanatonautams.

Įdomu pasirodė ir tai, kad B. Werberis (ir atitinkamai romano vertėjas) praktiškai beveik nevartoja eufeminės leksikos. Eufemizmais vadinami švelnesni, subtilesni pasakymai, pakeičiantys tam tikroje situacijoje pernelyg tiesmukus daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Kaip bežiūrėtum, mūsų kalboje mirtis ir su ja susijusios aplinkybės tradiciškai nusakomos eufemizmais – anapusybė, amžinybė, velionis, mirusysis ir t.t. B. Werrberis iš esmės nepaiso jokio komunikacinio delikatumo, jis non stop švaistosi mirtimi, lavonais, numirėliais. Turiu įtarimų, kad tai sąmoningas autoriaus sprendimas ir  kurį laiką šis tiesmukumas išties trikdo. Tačiau labai gerai suveikia kaip apsauginis barjeras nuo perdėto įsijautimo į anapusybės reikalus.

Beje, visiškai tikėtina, kad mažiau jautrūs žodžiams skaitytojai gali to barjero ir nepajusti. Bandau įsivaizduoti, kaip jiems atrodytų autoriaus satyrinės hiperbolizacijos? Greičiausiai tiesiog neįmantrūs kliedesiai... Kažkas panašaus į tai:

Nenuobodžių autorių yra labai nedaug, – aiškino Raulis. – Dauguma rašytojų mano, kad jie tuo protingesni, kuo nesupran­tamesni. Ištęsia sakinius iki dvidešimt eilučių. Paskui gauna lite­ratūros premijas, žmonės perka jų knygas savo svetainėms pa­puošti, kad svečiai manytų, jog jie intelektualiai labai išrankūs. Aš esu vartęs knygų, ir ne kartą, kuriose nieko nevyksta. Vi­siškai nieko. Ateina koks nors tipas, pamato gražią moterį, pra­deda ją merginti. Ji sako, kad nežino, duos jam ar neduos. Aštuonišimtojo puslapio pabaigoje ji vis dėlto kategoriškai nu­sprendžia neduoti. <...> Negalėdami prasibrauti į gi­lumą, rašytojai dailina stilių, tobulina formą. Pavaizduok kokio­je dešimtyje puslapių savo kančias dėl kokio nors pūlinio ir įgysi šansą gauti Gonkūrų premiją... <...> Patikėk manimi, jeigu Homero „Odisėja" pirmą kartą būtų išleista šiandien, ji nepatektų į skaitomiausių knygų sąrašą. Bū­tų priskirta prie fantastikos ir siaubo knygų. Ją skaitytų tik to­kie vaikiščiai kaip mes dėl istorijų apie kiklopus, burtininkus, sirenas ir kitokias pabaisas.

Tiesa, „Tanatonautai“ – trilogija. Manausi, kad žvilgtelsiu ir į antrąją dalį.

Andrew Davidson. Chimera


Chimera: romanas / Andrew Davidson. - Vilnius: Tyto alba, 2014. - 510, [2] p. - ISBN 978-609-466-071-9. - UDK: 821.111(71)-31

Savotiškas skaitinys. Nors autorius A. Davidson kanadietis, bet, kai galvoju apie romaną, įkyriai peršasi palyginimas su britpop žanro inspiruotais kultūriniais reiškiniais: šiaip jau pop, bet visgi brit. Arba: na, toks visai brit, bet vis dėlto pop... Žodžiu, „Chimera“ yra užstrigusi pačiame svarstyklių viduryje tarp belekas ir visai nieko, ir bent jau man nepavyksta prisirankioti svaresnių argumentų, kurie išjudintų šitą tarpinės vertės poziciją vienos ar kitos pusės link.


Siužetas, sakyčiau, kreipiantis dramatizmo link. Jaunas vyras vairuodamas patiria  avariją, sužalojimai nepalieka nė menkiausių galimybių ateity gyventi visavertį gyvenimą, mintys krypsta savižudybės link, tačiau pasirodo moteris – keista, bet lemtinga. Iš pradžių, po detalių ir vaizdingų avarijos ir jos pasekmių aprašymų, buvo kilusi mintis, kad dominuos standartinis dvasinės savigydos naratyvas ir jis iš tiesų yra, bet ne įkyriai motyvacinis, dargi menkesnis nei pakankamas. Jokios perdėtos dramos. Atsiradus moteriai, nors ima vyrauti meilės tema, dėkuidie, autorius išvengia seilėtekio ir, sakyčiau, gana santūriai dėlioja veikėjų tarpusavio santykių dėlionę. Galiausiai – įsikūnijimai / persikūnijimai / angelai / demonai / vaiduokliai: vieni iš jų labiau vykę, kiti prasčiau, bet irgi negali sakyti, kad jų įsitraukimas atrodytų absurdiškas ar perteklinis, anapusinė erdvė į bendrą srautą įsilieja gana organiškai. Taigi siužetas rutuliojasi sklandžiai, skaityti neprailgsta, teksto suvokimas irgi  pastangų nepareikalaus. Tokia paprasta, bet ne prasta knygutė. Britpop.

Tiesa, bet koks leidėjų transliuojamas reklaminis „Chimeros“ lyginimas su U. Eco „Rožės vardu“ turi pagrindo tik tiek, kad A. Davidson dalį romano veiksmo nukelia į viduramžius, viena iš veikėjų auga vienuolyne ir dirba skriptoriume. Bet, kaip byloja legendinė A. Butkevičiaus išmintis, nors lyginti ir negalima, mes palyginsime – čia gal viena iš knygų reklamos strategijų? Iš tiesų jokios viduramžių pasaulėjautos rekonstrukcijos čia nė su žiburiu nerasi, tik imitaciją, kuri, beje, visai simpatinga ir pakankama be jokių skirtingų dimensijų lyginimų. Malonu skaityti ir jausti, kad autorius prieš rašydamas tekstą atliko namų darbus, t.y. pasikapstė kontekstuose: padirbėta su istoriniais, mitologiniais, religiniais, net kulinariniais šaltiniais, yra intertekstų – simbolių, parafrazių, citatų, aliuzijų. Tokias detales visada gera apčiuopti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, autorius kone idealiai perpratęs saiko kategoriją. Nors istorijos ašis, išeities ir baigties taškas yra erdvę ir laiką perskrodžiantis dviejų žmonių meilės ryšys, jis nealergizuoja hiperboliškomis išraiškomis ir tikrai neišbers tų, kuriems vien išgirdus junginį „meilės romanas“ pirmiausia knieti riebiai nusispjauti. Žinau, ką sakau. O vienas iš geresnių dalykų yra į pagrindinį pasakojimą įterptos trumposios istorijos, kurios galėtų būti pavadintos liudijimais – skirtingu laiku skirtinguose pasaulio taškuose išgyventos lemtingos patirtys. Taip, tai meilės liudijimai, bet meilė čia kur kas daugiau nei keleto žmonių asmeninė istorija, tai – būties šerdis. Šitie intarpai asmeniškai man gerokai pranoko pagrindinį pasakojimą, sakyčiau, vien dėl jų šokteli romano vertė.

Yra ir silpnų vietų. Viena akivaizdžiausių – nepakankamai motyvuotas pagrindinio personažo paveikslas. Sumanymas geras: kurti aštrų skeptiško ciniko charakterį. Taigi veikėjui parenkama ne pati blogiausia, bet psichiškai traumuoti turėjusi našlaičio vaikystė, pornografinių filmų aktoriaus ir režisieriaus karjera, alkoholio ir narkotikų nestokojantis gyvenimo būdas – toks nekuklus derinukas. Bet cinizmas ir skepsis gyvybingas tik dialoguose, kitur jis toks deklaratyvus, kad imitacija akis bado. Analogiški našlaičio porno aktoriaus išgyvenimai galėtų būti perkelti daugiavaikėje šeimoje išaugusiam duobkasiui, skirtųsi tik pavadinimai. Lygiai taip pat netempia iki autoriaus norimo lygio ir pagrindinio veikėjo savivoka. Nors jis vaizduojamas esąs savamokslis intelektualas (aha, aha...), bet tas intelektualumas labiau išorinis, savirefleksijos esama tiek, kiek yra ne visada įtikinamai atrodančios saviironijos. Moteriškoji versija nuoseklesnė, bet ji palyginti statiška, funkcionuoja ne kartu, bet šalia vyriškio.

Dar vienas momentas. Su fantastikos apibrėžtimi visada yra problematiška, žanro paribiuose besiglaudžiantys skaitiniai apskritai sunkiai identifikuojami. „Chimera“, mano supratimu, pirmiausia yra santūrus meilės romanas. Kai sakau santūrus, turiu minty, kad jis gerokai nutolsta nuo įprastinės meilės romanų sampratos, tačiau nepaisant to, esminis pasakojimo teiginys, prielaida ir išvada visgi yra meilė, atsidavimas meilei, pasiaukojimas dėl meilės. Mano numylėtoje World without end bazėje „Chimera“ priskiriamas fantasy žanrui ir šiuo atveju taikliai identifikuotų mythic fiction, theological subžanrams.