Tanatonautai:
romanas / Bernard Werber. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 519, [1] p. – ISBN 9986–16–492–3.
– UDK: 821.133.1–31
Tanatonautai – šio žodžio reikšmės aiškinimu pradedamas romanas.
Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia „mirties jūrininkai“, romano
pasakojamuoju laiku taip vadinami „mirties tyrėjai“, asmenys, kurių tiriamasis
objektas yra, kaip jie patys sako, Galutinis
kontinentas. Iš to ir susideda pasakojimas: keletas bičiulių gramzdina
savanorius į komą ir registruoja jų įspūdžius, patyrus mirtį.
Fantastika
neretai kapanojasi po gyvasties tąsos, nelaimėlių gaivinimo, įsikūnijimo ir
persikūnijimo reikalus, jau nekalbant apie zombiadas
ir panašų tarpinį būvį užimančius padarus, bet vis tiek negali sakyti, kad
mirtis yra labai populiari tema mūsų
senstelėjusioje, bet iš paskutiniųjų besistengiančioje spinduliuoti gyvybingumą
ir jaunystę visuomenėje. Matyt, per amžius puoselėtas slaptingos ištikties
vaizdinys ne itin įkvepia gyvųjų susidomėjimą. Netgi bedieviui nedaug smagumo
įsuvaizduoti visa ko galą tik su puvėsiuose šmirinėjančiomis kirmėlėmis. Tad
jei nesi keistokas temos entuziastas, poreikis nustatyti savo santykį su
anapusybe dažniausiai iškyla tik patyrus asmeninę netektį arba pačiam artėjant
ton pusėn. O kadangi anksčiau ar vėliau šis gėris vis tiek ištinka, tikėtina,
kad lemiamu momentu geriau būti susidėliojus tam tikras atramines nuostatas.
Idant neužkluptų ar bent jau neužtruktų pernelyg ilgai savigrauža ir savigaila,
didžiosios mirties palytėtųjų draugužės. Tiesa, „Tanatonautai“ nepadės
susivokti ieškančiam atsakymų apie anapusybę, romanas ginkdie (ir dėkuidie), nepretenduoja į
pomirtinio pasaulio vadovo statusą. Bet kad gali prablaivinti įsijautusius ir
apraminti spėliojančius – visai įmanoma.
Gera knyga.
Nėra išskirtinai įdomaus ir įtraukiančio siužeto, bet, turint minty, kaip
lengva paslysti gvildenant tokią temą, kaip reta neblogas skaitinys. Ir
priešingai mirtį akcentuojančiam pavadinimui, ji visgi pasakoja labiau apie
gyvenimą nei jo baigtį. Arba tiksliau – apie gyvenimą ir mirties sankirtas.
Tiesa, šiek tiek užtrukau, kol perpratau autoriaus kuriamo žaidimo taisykles:
pradžia buvo apgaulingai kreipianti intriguojančio pažinimo link. Betgi
netrukus ima aiškiai dėliotis ironiškas autoriaus sumanymas: kaip danguje, taip ir ant žemės.
Serafimai
blaškėsi kaip maži žmogaus pavidalo paukšteliai – musės. Sugavęs vieną iš jų,
pamačiau, kad jis su šešiais panašiais į laumžirgio sparnais.
–
Mažasis angele, kodėl tu su šešiais sparnais?
Jis
iš aukšto niekinamai pažvelgė j mane.
–
Taip parašyta visuose šventuosiuose raštuose. Du sparnai – veidui prisidengti,
kiti du – lyčiai pridengti ir dar du – skraidyti.
Tam
mažam angelėliui, kuris šaipėsi iš mano nežinojimo, išdrįsau užduoti klausimą,
kuris sukosi ant liežuvio galo visą tą laiką, kol kalbėjomės su šventuoju Petru
Hermiu. Bet aš supratau, kad didysis raktininkas kalbės tik tai, apie ką
galima kalbėti. Juk mažasis serafimas buvo menkiau patyręs toje srityje.
– Aš
mačiau čia daug mirusiųjų, angelų, arkangelų, velnių... Bet sakyk man, gerasis
angelėli, ar yra virš jūsų Dievas?
Jis
šiek tiek pasisuko į kalno pusę.
– Iš
kur man žinoti? – atsakė. – Niekas čia nėra matęs Dievo, tačiau kai kurie
angelai tiki, kad Dievas yra visur. O aš esu agnostikas. Kaip ir šventasis
Tomas, kurį galbūt čia sutiksite. Tikiu tik tuo, ką matau.
Prifarširavęs
savo pasakojimą stačiai chrestomatinių klišių, banaliausių štampų, paikiausių
ir net primityvių stereotipinių Galutinio
kontinento vaizdinių, B. Werber kuria neišpasakytai pagaulią satyrą. Norint
nusakyti šio romano gerumą, nepakanka jį priskirti mokslinės fantastikos
kategorijai, bet, kai galvoju, koks papildomas dėmuo būtų tiksliausias, peršasi
išvada, kad iš esmės tai subjektyvi patirtis. Visai tikėtina, kad rasis tų,
kurie romaną apibūdintų kaip fantastinį detektyvą: juk iki galo išlaikoma
intriga – kas gi ten, pabaigos pabaigoje? Bet asmeniškai man nekyla abejonių,
kad fantastiškoji „Tanatonautų“ plotmė persidengia, tiksliau – yra uždengiama
kuo tikriausios antiutopijos! Čia esama praktiškai visų antiutopijai būdingų
elementų. Taip, žinau, literatūrologai galėtų užginčyti terminiją, bet netgi
jei antiutopiją vadintume distopija, nekiltų jokios prieštaros – romane gausu
distopinių vaizdinių. Ironija, aštri satyra,
pašaipus sarkazmas, net groteskas ir kuo tikriausias humoras – visa ši mišrainė
generuoja tiek filosofines potekstes, tiek tiesmukus socialinės sanklodos
skerspjūvius, tokius ciniškus, kad kitąsyk norisi net užsimerkti iš nejaukumo.
Viskas, kas buvo laikoma blogiu, nuo šiol susilaukė visuotinės paniekos.
Toksikomanai nebeturėjo tiekėjų. Vos paprašius paskolos, bankininkai suteikdavo kreditą –
nustatydavo pačius mažiausius procentus. Jie visai nesidomėjo, ar jų klientai
pajėgūs grąžinti skolą. Už gerus darbus tiems, kurie nukentės, tikrai bus
atlyginta aname pasaulyje.
Gerosios sielos būriavosi prie išmaldos prašančių elgetų. Šie apsirūpino
specialiais įrenginiais, skirtais kredito kortelėms, o čekius priimdavo tik
pateikus asmens pažymėjimą. Nebereikėjo rakinti durų, nebereikėjo ir
signalizacijos. Nuo šiol butų, mašinų, seifų duris buvo galima palikti atviras.
Niekam nebekildavo minties vogti. Jokio šykštumo, jokių įsilaužimų, jokių
barnių, jokių peštynių, jokio smurto. Užtat klestėjo prekyba. Nenorėdami būti
šykštūs, visi dovanodavo vieni kitiems dovanas. Kai aklasis norėdavo pereiti
gatvę, jam būdavo ištiesiama daug norinčiųjų pagelbėti rankų.
Trečiasis pasaulis ėmė gauti didžiules subsidijas. Jei kas nors surinktų
mažai taškų ir būtų priverstas persikūnyti skurdžiame krašte, jis reaguotų
ramiai, nes žinotų, kad skurdūs kraštai praturtės ir ateityje ten gyvenimas
bus geresnis. Visų bendras reikalas buvo siekti, kad tokių skurdžių vietovių
būtų kuo mažiau.
Gausu ir
taiklios parodijos, vykusiai nukreiptos į praktiškai visas visuomenės veiklos
sritis – socialinę, mokslinę, kultūrinę. Ypač ironiškos politinio diskurso
dekonstrukcijos – konfliktų valdymo, rinkimų strategijų ir kt.
Kitą savaitę Prancūzijos Respublikos prezidentas ponas Žanas Liusinderis
pasakė kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Jis primygtinai
reikalavo įvesti tvarką Galutiniame kontinente būtent dabar, kai tanatonautika
tapo įprastu reiškiniu. Po smulkmenų, medicinos, baimės, troškimo, ekonomikos,
astronomijos, prievartos erų tikrai atėjo laikas žengti į teisinę erą. Įstatymų
leidėjams reikia imtis atsakomybės. Turi būti sukurta tanatonautikos chartija,
jos įstatymai, pakeitimai, privalomas gero elgesio kodeksas. Priešingu atveju
mums virš galvų bus tik begaliniai Tolimieji Rytai.
– Mes jau balsavome dėl dviejų
tanatonautikos įstatymų! Ir kas iš to? – pareiškė iliuzijų neturintis Pusiaujo
Gvinėjos atstovas.
– Jie ne itin nusisekę, reikia kurti
naujus, – atkakliai tvirtino Liusinderis.
<...>
Prancūzijos Respublikos prezidentas buvo tikslus: Galutinis kontinentas
turi būti neutrali teritorija – kaip Antarktida. Niekam nevalia ten kariauti ar
stengtis ją užvaldyti.JTO generalinis sekretorius buvo tos pačios nuomonės:
– Rojus priklauso visiems. Jei
reikės, mes nusiųsime ten Mėlynuosius šalmus, kad palaikytų rimtį ir netrukdytų
laisvai judėti numirėliams ir tanatonautams.
Įdomu pasirodė
ir tai, kad B. Werberis (ir atitinkamai romano vertėjas) praktiškai beveik
nevartoja eufeminės leksikos. Eufemizmais vadinami švelnesni, subtilesni pasakymai, pakeičiantys tam tikroje situacijoje
pernelyg tiesmukus daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Kaip
bežiūrėtum, mūsų kalboje mirtis ir su ja susijusios aplinkybės tradiciškai
nusakomos eufemizmais – anapusybė, amžinybė, velionis, mirusysis ir t.t. B. Werrberis
iš esmės nepaiso jokio komunikacinio delikatumo, jis non stop švaistosi mirtimi, lavonais, numirėliais. Turiu įtarimų,
kad tai sąmoningas autoriaus sprendimas ir
kurį laiką šis tiesmukumas išties trikdo. Tačiau labai gerai suveikia
kaip apsauginis barjeras nuo perdėto įsijautimo į anapusybės reikalus.
Beje, visiškai
tikėtina, kad mažiau jautrūs žodžiams skaitytojai gali to barjero ir nepajusti.
Bandau įsivaizduoti, kaip jiems atrodytų autoriaus satyrinės hiperbolizacijos?
Greičiausiai tiesiog neįmantrūs kliedesiai... Kažkas panašaus į tai:
– Nenuobodžių
autorių yra labai nedaug, – aiškino Raulis. – Dauguma rašytojų mano, kad jie
tuo protingesni, kuo nesuprantamesni. Ištęsia sakinius iki dvidešimt eilučių.
Paskui gauna literatūros premijas, žmonės perka jų knygas savo svetainėms papuošti,
kad svečiai manytų, jog jie intelektualiai labai išrankūs. Aš esu vartęs knygų,
ir ne kartą, kuriose nieko nevyksta. Visiškai nieko. Ateina koks nors tipas,
pamato gražią moterį, pradeda ją merginti. Ji sako, kad nežino, duos jam ar
neduos. Aštuonišimtojo puslapio pabaigoje ji vis dėlto kategoriškai nusprendžia
neduoti. <...> Negalėdami prasibrauti į gilumą, rašytojai dailina
stilių, tobulina formą. Pavaizduok kokioje dešimtyje puslapių savo kančias dėl
kokio nors pūlinio ir įgysi šansą gauti Gonkūrų premiją... <...> Patikėk
manimi, jeigu Homero „Odisėja" pirmą kartą būtų išleista šiandien, ji
nepatektų į skaitomiausių knygų sąrašą. Būtų priskirta prie fantastikos ir
siaubo knygų. Ją skaitytų tik tokie vaikiščiai kaip mes dėl istorijų apie
kiklopus, burtininkus, sirenas ir kitokias pabaisas.
Tiesa,
„Tanatonautai“ – trilogija. Manausi, kad žvilgtelsiu ir į antrąją dalį.