Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas

Almanachas publikuotas: http://www.lituanicon.lt

„Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ arba, kaip sudarytojai svarbai pabrėžti pratarmėje rašo, „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanachas“ – pakankamai Lietuvos, menkai šimtmečio ir ne daugiau nei per nago juodymą almanacho.

Apie pastangas

Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas iš geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.

Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.

Apie formą

Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.

Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...

Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.

Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.

Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.

Apie turinį

Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta. 

Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet  toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.

Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės  rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.

Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipedinio pobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.

Apie raides

Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų... 

Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniškai. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet  akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.

Apie perspektyvą

Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas:  „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui? 

Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.

Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.

Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.

Stephen King. Tamsusis bokštas

St. Kingas yra autorius, kurį vis apeinu lanku. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl jo vengiu – atstumia masinis populiarumas?, antipatija siaubo žanrui, kurios karaliumi tituluojamas Kingas?, bjauriai violetiniai jo knygų viršeliai?... Vis dėlto seniai jau užkliūdavo pagiriamieji komentarai St. Kingo „Tamsiajam bokštui“, ypač pagausėję po esą nevykusios pernykštės kūrinio ekranizacijos.

Istorija apie Tamsųjį bokštą netrumpa, iš viso aštuonios knygos, iš jų net šešios išverstos į lietuvių kalbą, taigi puslapių tikrai daug. Ir juos visus galima reziumuoti cituojant Šekspyrą: daug triukšmo dėl nieko. Tinka ši frazė ir serijos apimčiai, ir kokybei nusakyti. Tai labai lengvai (net pernelyg) skaitoma istorija, iš esmės vieną dalį galima įveikti per laisvesnį vakarą. Toks skaitymas – kaip saulėgrąžų gliaudymas, pastangų reikia tik puslapiams versti.

„Tamsusis bokštas“ priskirtinas fantasy žanrui, bet yra jame ir sci fi elementų, tai pasakojimas apie pasaulius tarp pasaulių, iš kurių vienas patiria tamsiųjų  jėgų nulemtą nuosmukį, kurį sustabdyti, tikėtina, įmanoma pasiekus Tamsųjį bokštą – visų  pasaulių laiko ir erdvės sankirtos tašką. Šios misijos imasi paskutinis savojo pasaulio Šaulys – sakytumei, lyg savotiškas žudymo meną įvaldžiusio dvasingo šerifo prototipas, o draugiją jam palaiko keletas įmantriai pro duris tarp pasaulių surinktų pagalbininkų iš mūsiškio pasaulio. Taigi suburiama smagi ir spalvinga komanda, kuri  ieško kelio bokšto link. Iš esmės serija kuriama pagal klasikinį tokio tipo istorijų modelį: piktos blogio jėgos sugriauna pasaulio tvarką, kurią atstatyti imasi sudėtingo likimo protagonistas. Ant tų pačių pamatų savo pasaulį statė ir Tolkienas, ant jų stovi ir „Raganiaus“, „Juodosios gvardijos“, „Ledo ir ugnies giesmės“ ir pan. serijos.

Negali sakyti, St. Kingo pasaulis įdomus savo hibridiškumu – tai kažkoks viduramžių, šiandienos ir laukinių vakarų mišrūnas, tiesa, painokas, bet ne taip dažnai prasilenkiąs su nuoseklios minties logika. Kas be ko, pagal dark fantasy taisykles šis pasaulis neapibrėžtas,  jo laiko ir erdvės ribos dyla, žlugusios civilizacijos reliktai ir šiurpios mutacijos kuria niūrią postapokaliptinę atmosferą. Bet visa tai patrauklu ir pagaulu, žingsnis po žingsnio įtraukia į iš pradžių kiek monotonišką, bet palaipsniui vis labiau veržlią tėkmę. Pats Šaulys irgi visai simpatingas, o jo tikslas, kad ir labai miglotas, bet neatrodo absurdiškas. Galiausiai, net šio pasaulio demonai sukurti taip, kad nekelia noro vaikiškai pakrizenti. Bet bet bet... Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ponas BET ir sarkastiškai šiepiasi: Nėra to gero, kas neišeitų į blogą, patiklusis skaitytojau!

Sulig antrosios dalies „Trijų telkimas“  pabaiga apninka negera nuojauta ir įtarimai, kad iki tol buvęs tvirtas istorijos korpusas ima eižėti, nuosekli pasakojimo linija trūkinėti, pereidama į nerišlų, regis, paskubomis sudėliotą tekstą. Ką gi. Jei trečioji dalis, kad ir apskurusi, dar įstengia išlaikyti dėmesį, tai tolesnis likutis nesustabdomai ritasi velniop. Ir ne šiaip ritasi, o pasišokinėdamas, varo kūlvirsčiais. Jau mįslių turnyras su psichopatu traukinuku leidžia įsijausti į darželio auklėtojo vaidmenį (Kas pučia be lūpų, vaikučiai? O kas bėga be kojų, a?), bet toliau tik blogyn ir blogyn... 

Beviltiškumo apogėjus ištinka pasakojime apie Siuzeną, keturiolikmečio Šaulio meilę seilę, kurią apsėdusi vienintelė mintis – praskėsti prieš ką nors kojas, ir priekvaišius naftos vagis (o varge, varge...). Bet visa ką vainikuoja „Burtininko ir kristalo“ neprilygstami kliedesiai apie krištolinius Ozo burtininko rūmus maro nusiaubtoje šalyje ir raudonas kurpaites kalbančiam šuns analogui. Tai buvo paskutinis lašas mano geranoriškumo, kantrybės ir atlaidumo šūdeliavimui taurėje. Net blogiau už narcizišką pačios Kingo personos įtraukimą į pasakojimą.  Veukt. Tiesa sakant, labai norėčiau išgirsti „Tamsiojo bokšto“ gerbėjų argumentus už, su sąlyga, kad jie būtų perskaitę VISĄ seriją.

Nemačiau minėtos „Tamsiojo bokšto“ ekranizacijos, tik ne pernelyg intriguojantį treilerį. Betgi pasižadu rasti šiam reikalui laiko, būtinai rasti, nes įsirėžė atmintin filmo recenzijų antraštės, esą tai blogiausia St. Kingo ekranizacija ever. Kaip taip gali būti? Kaip gali būti dar blogiau? Tam reikėtų titaniškų pastangų! Patikrinsiu. 

Ak, tiesa tiesa... Pagiriamasis žodis kvailybei – atskirų sagos dalių pavadinimų (ne)vertimui į lietuvių kalbą ir  jų skaidymui, pavyzdžiui, perpus. Kokiais čia principais ir logika vadovautasi,  težino šmaikštuolių leidėjų viešpats.

Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas

Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Kitos knygos, 2010. – 400 psl.

Filmo American Psycho (2000) siužeto visai nepamenu, bet aiškiai užsifiksavę du momentai: 1. Christianas Bale puikus aktorius ir 2. jo suvaidintas žudikas maniakas buvo psichas. Dievaži. Tokios pozityvios asociacijos užklupo atradus, kad yra filmo scenarijaus pagrindu tapusi Bret Easton Ellis istorija apie amerikietį, arba tiksliau būtų sakyti – amerikiečių / amerikietiškąjį psichopatą. Man regis, vertimas „Amerikos psichopatas“ šiuo konkrečiu atveju yra pernelyg apibendrinamojo pobūdžio,  labiau orientuotas į aplinkybes – kieno?, o ne charakteristikas – koks?

Vėlgi, eilinįsyk pasiskaičiau kitų blogerių įspūdžius, kuriuos jiems paliko ši knyga. Jau pastebėjau tokios savirefleksijos per kitų reflekciją  dėsningumą: tais atvejais, kai mano įspūdis nesileidžia konkrečiau apibrėžiamas arba yra kažkoks išsiskaidęs, kitų skaitytojų sudėlioti akcentai padeda sukoncentruoti mintį. Kurį laiką kankino nuojauta, kad tai nyki silpnybė,  pasidavimo kitų įtakai ženklas, bet, kadangi, kaip paprastai vėliau paaiškėja, mano nuomonė dažniau prasilenkia nei sutampa su daugelio, priėjau prie išvados, jog tai tiesiog tam tikra saviraiškos pozicija, išeities taškas – įvertinus, kas yra, išsakyti, ko nėra. Ir šitai, matyt, paaiškina šiame bloge dominuojančią negatyvią stilistiką – regis, net teigiamas patirtis dėstau negatyviomis kategorijomis. Taigi, įsivardijau, autorinę stilistiką, vadinasi...

Anotacija. Romane pasakojama 26-erių  Volstryto brokerio Patriko kasdienybė, paįvairinta jo psichopatinių sadistinių–kanibališkų išpuolių. Gražuolis, turtuolis ir visoks kitoks -uolis patiria kuo bukiausią  kasdienybę, užpildytą savo ir aplinkinių garderobo bei prabangių restoranų meniu analize, yra prikišamai garbinantis ir mėgdžiojanti Donaldo Trumpo (o taip!) pasaulį, jame nesama nė menkiausio empatijos šešėlio. Na, taip, personažas aiškiai kuriamas kaip apibendrintas šablonas, todėl įsigyventi į jį nepavyktų net ir labai to trokštant — kiek jau čia, žmogau, įsijausi į akmeninio sadisto vaidmenį.

Kad nepritrūktų judesio (nes po pirmojo šimto puslapių skaityti darosi nepakeliamai nyku / nuobodu / neįdomu),  atskleidžiama tamsioji pono Pato pusė – pamišėlio žudiko. Čia jau autorius neabejotinai  sužiba, nuoširdžiai suprantu visus dorovingus ir dievobaimingus jo romano į dienos šviesą paleisti nenorėjusius oponentus. Ankstesnių skaitinių didžiausi šiurpuliai nė iš tolo neprilygsta kankinimų scenoms, kurių, turiu prisipažinti, praleidau gal net 70 proc. Negaliu sakyti, kad iš baimės (kankinimai aprašyti kone dokumentiniu stiliumi, taigi baimintis lyg ir nepavyksta),  turbūt labiau dėl šleikštulio ir nenoro leisti vaizduotei dėlioti smulkmeniškų vaizdinių, kai eilinįsyk per žinias pranešinės apie apsinešusio pašlemėko uždaužytą mažametį. Kai mažiau žinai, tai ir širdį mažiau sopa,  – sako liūdnų cinikų išgyvenimo pašlemėkų uzurpuotame pasaulyje vadovas.

Na, o pagrindinis romano psichopatas (nes visi ten jie daugiau ar mažiau pačiuožę, prisiriję narkotikų ir vaistų), nors žudo aistringai ir išradingai, tenka konstatuoti, gyvesnis nuo to netampa. Beveik gaila žmogaus, tiek pastangų ir išmonės, o rezultatas – tik dar nykesnis būvis...

Žodžiu, Patriko beprotystė didėja sulig kiekviena blankios būties diena. Tačiau esama tam tikro ryškaus disonanso pagrindinio veikėjo paveiksle.  Nors jis pristatomas kaip bukų etiketo dialogų meistras, tuštutis, kurio pagrindinis galvasopis – šukuosena ir pilvo preso vingiai, romane apstu užuominų apie išskirtinį Beitmano intelektualumą. Paradoksalu,  tiesa?  Juk taip dažnai tapatiname tuštybę ir kvailumą.

Oficialioje anotacijoje dar teigiama, esą „pagrindinis knygos veikėjas yra ne Patrickas, o visuomenė, kurioje jis gyvena. Batemanas – tik susvetimėjusios, kenčiančios ir sužalotos visuomenės produktas.“  Šitas momentas – dramatiškas susvetimėjusios, atbukusios visuomenės konstatavimas – dominuoja praktiškai visose knygos apžvalgose. Dar daugiau, pabrėžiama, kad tai mūsų laikų prakeismas – tuštuolių ir tuštučių apogėjų pasiekęs visa kam abejingas pasaulis. Gal. T. y., greičiausiai – taip. Jei jau kalbame apibendrinimais. Romane Patrikas reprezentuoja vadinamųjų amerikiečių japių arba yuppie – young urban professional, gražių, jaunų, turtingų karjeristų socialinį sluoksnį. Neabejotinai, šias charakteristikas galima perkelti kur kas platesnei auditorijai.

Tačiau man į akis krito visų knygą aptarinėjančių kalbėjimas apie charakteringus prototipus kaip apie „juos“ – priešpriešą štai tokiems jautriems, turiningiems ir pūkuotiems „mums“. Ar tikrai esama tokios ryškios takoskyros tarp mes ir jie? Kažin. Juolab, kai pagrindinis abiejų bruožas – savižava. Duokdie, kad Jūsų pasaulyje ta niekio ir pilnio skirtis tikrai būtų aiški ir prasminga, manajame, deja (o gal tik – beje), ribos gerokai apsitrynusios.

Umberto Eco. Rožės vardas

Rožės vardas: romanas / Umberto Eco. - 2-asis patais. leid. - Vilnius, 2001. - 547, [3] p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos). - ISBN 9986-16-201-7

Neseniai vienoje FB grupėje virė diskusija „Ar darkart skaitote perskaitytas knygas?“. Išsiskyrė dvi elementarios pozicijos: 1. neskaitau, nes gaila laiko (nebeįdomu), kai tiek dar neskaitytos lektūros ir 2. skaitau, nes sulig nauja patirtimi knyga naujai prabyla. Su pirmu variantu viskas aišku, antras dviprasmiškesnis. Taip, apstu sudėtingų kūrinių, kurių recepcijai iš tiesų būtina patirtis, intelektinė branda. O bet tačiau...

Diskusijoje šiai kategorijai priskirtos tokios knygos kaip „Erškėčių paukščiai“, „Džeinė Eir“ ir pnš. meilės romanai. Na, taip, man, pavyzdžiui, tekę skaityti tas pačias knygas vien todėl, kad tuokart neturėjau po ranka nieko naujo. Arba pamišėliškai mylėjau jų herojus. Arba jaudino ir toli gražu ne dvasingais peizažo aprašymais. Įvairūs tie pakartotinio skaitymo motyvai, teturi jie vietos po saule.

Yra vos vienas vienintelis sveiku protu nepaaiškinamas ir totaliai beviltiškas atvejis: tvirtinantys, esą kasmet vėl ir vėl perskaitą  „Mažąjį princą“. Tai – diagnozė. Širdies gilumoje neabejoju, kad iš 10–ties taip teigiančių „Mažąjį princą“ daugiau nei kartą gyvenime yra perskaitęs vienas, na, du asmenys. Šita mintis guodžia, įsivaizduoju, kad žmonės, nusitvėrę gajos klišės, manosi pozicionuojantys save kaip empatiškas, dvasiniams išgyvenimams reikšmę teikiančias būtybes. Būtų sukrečiančiai baisu, jeigu kažkas iš tiesų kasmet skaitytų apie lapės jaukinimą ir rožės auginimą ir tikėtų, jog šitai iliustruoja „svarbiausius pasaulyje dalykus“. Nes juk „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.  Aha. 

Taigi. Apie „Rožės vardą“. Genialaus mediavisto rekonstrukcinį šedevrą. Pernelyg skambus patosas? Toli gražu. Tai romanas, vertas kad ir dešimties pakartotinių skaitymų – toks daugiabriaunis, toks talpus, toks klampus! 

Kaskart grįžtant prie jau liestos knygos susiduria trejybė – tai, ką jau žinai, tai, ką manaisi žinąs ir tai, ką dar sužinosi. Man visada be galo smalsu, kuri iš šių patirčių ištiks labiausiau – atmintis, vaizduotė ar atradimas? Net nežinau, kelintąsyk aš grįžau prie U. Eco „Rožės vardo“ – trečią?, ketvirtą? Kiekvienas iš tų kartų – kaip pirmas, kone tabula rasa, šįsyk net formalioji detektyvinė siužeto linija – žmogžudysčių vienuolyne kaltininko paieškos – buvo išblukusi. Antra vertus, todėl ji ir yra tik formali – stuburas, idant vėliau jį apraizgytum nervais, lipdytum raumenis, odą... 

Kadaise pašėlusiai įdomūs savo turiniu teologiniai disputai, šįkart nušvito paradoksalių dviprasmybių, ironiškų paradoksų šviesoje. Dievas, kuris (ne)(si)juokė(si); Dievas, kuris (ne)turėjo pinigų kapšelio ties juosmeniu; Žmogus, kuris netinkamoje vietoje ištaręs „atgailaukite!“, bus pasmerktas degti ant laužo; nuodėmės realiatyvumas; ir juokas, galintis sugriauti Dieviškąją Tvarką...

Viešpaties ir jo sekėjų Mažųjų broliukų (ne)turtas – viena svarbiausių teologinių disputų temų. Nesyk naršiau ir varčiau papildomus mediavistikos šaltinius, idant detaliau pasiaiškinčiau to meto vienuolių ordinų, religinių judėjimų kilmės aplinkybes, esmines jų doktrinų tezes. Tai nėra būtinybė norint suprasti U. Eco pasakojimą, priešingai, pagauna smalsumas ir aistra perprasti geriau.

Itin stipriai pajutau savų retorikos studijų, kad ir menkų bei fragmentiškų, atskleistą U. Eco teksto precizišką išbaigtumą. Iki tol buvusi „įdomi, originali“ kompozicija nušvito kaip pabrėžtinai loginė struktūra, romanas stačiai stulbina dispozicijos griežtumu. Net disputų struktūra yra klasikinės retorikos invencijos ir dispozicijos schemų realizacija. Ir diskurso figūratyvumas – intensyvus, ryškus, tačiau toli gražu pasitelktas ne vien dekorui.

Taip, skaityti tokį tekstą nėra nei lengva, nei paprasta, bet kiek malonumo tai apčiuopti, pamatyti, atpažinti, pajusti, kiek malonumo!

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

Nepakeliama būties lengvybė: [romanas] / Milan Kundera. - Pakart. leid. - Vilnius, [2016]. - 290, [2] p. - ISBN 978-9955-23-921-5

Prieš keletą metų rašiau straipsnį apie figūratyvaus diskurso paralogiką – kaip stiliaus figūros modifikuoja suvokimą, laužydamos loginius tikrovės objektų santykius ir kurdamos įprastinei logikai prieštaraujančias asocijacijas. Pavyzdžiui, vienos reklamos šūkis „Nejuntama palūkanų našta“ dėmesį patraukia stilistine loginės priešpriešos darna, tokia absurdiška realybėje ir tokia vykusia „išvirkščiame“ reklamos diskurse, legitimuojančiame hiperbolizuotų kontrastų gretybę. Nepakeliama būties lengvybė – juk tai analogiškas oksimoronas!  Tik kad diskursas čia jau nebe tas, kuriame stiliaus figūros kuria paralogišką žaismę, junginį sudarančių dėmenų reikšmių priešprieša čia implikuoja paradoksą, prasminį kodą. Šio kodo dešifravimui ir skirtas M. Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė".

Nežinau, kaip taip nutiko, kad tik dabar atradau čekų literatūros  žvaigždūną M. Kundera. Kai pasidalinau šia skaitymo patirtimi su aplinkiniais, sulaukiau įdomaus atsako: pirmiausia, kad M. Kunderai turi „ateiti laikas“. Greičiausiai. Ir regis, man tas laikas jau atėjęs: skaičiau lengvai, kultūriniai, istoriniai, filosofiniai kontekstai ir intertekstai leidosi gana tiksliai apčiuopiami ir iššifruojami, o užgyventa patirtis, matyt, jau irgi pakankama, kad atlieptų veikėjų potyrius ir inspiracijas. Knyga neabejotinai puiki. Man. Tai nėra prievartinis, būtinas ir neišvengiamas puikumas, knyga lygiai taip pat gali būti atgrasi arba nuobodi, spėju, nepriklausomai nuo intelektualių skaitytojo charakteristikų. Kažkas itin subjektyvaus slypi šio skaitinio percepcijoje, kažkas, ką apibūdinti galima tuo pačiu oksimoronu – legvai sunki knyga. Arba sunkiai lengva.

Romano turinys gali būti anotuojamas pakankamai lakoniškai: aprašomi keleto žmonių asmeniniai išgyvenimai ir patirtys politinių santvarkų kaitos kontekste. Prahos pavasario perversmas sukrečia ir neišvengiamai laužo veikėjų likimus, tačiau, regis, esminis tragizmas slypi ne išoriniuose dirgikliuose, o asmeniniuose pasirinkimuose. Lengvai sunkiuose. Arba sunkiai lengvuose. Todėl romanas, nors, atrodytų, turėtų būti persmelktas deklaratyvaus dramatizmo, toks anaiptol nėra. Priešingai – santūrios pasakojimo tėkmės netrikdo net intensyviausi būties momentai, pavyzdžiui, mirtis.

Labai gausiai galėčiau reflektuoti savo santykį su šiuo romanu, išskirtinių, įsiminusių detalių – begalė. Tačiau potyrių gausoje visada norisi rasti esminį atspirties, visa ko išeities tašką. Ir nuojauta kužda, kad jis slypi ne tame, apie ką kalba M. Kundera, o KAIP kalba. Niekas manęs taip neatgraso nuo skaitinio, kaip moralizuojančios intonacijos, pamokomieji epizodai, primetantys autoriaus žiūrą ir viršenybę. Šiame romane pasakotojas taip pat užima „man geriau matyti“ poziciją. Tačiau čia randasi neįtikėtinas paradoksas – tai ne pamokantis, o konstatuojantis pasakotojas – nusišalinęs stebėtojas, santūriai, bet tiesmukai, be jokios perdėtos užuojautos komentuojantis esatį. Mane absoliučiai papirko ta nujausminta stilistika, vienodai sėkmingai ignoruojanti ir džiugesio, ir skausmo hiperbolizavimą, tik per padidinamąjį stiklą preparuojanti juos iki esminių sudedamųjų dalių. Kaip skrodimą atlikęs patologas, įrašinėjantis išvadas teismo ekspertizei. 

Vėliau, kai jau pernaršiau keletą interviu su rašytoju, tarp daugelio atliepiančių teiginių radau ir šią citatą: „Manau, apie meilę reikia rašyti kuo skeptiškiau. Sentimentalumas (tai, ką vadiname jausmais) – dvilypis ir dažnai apgaulingas.“ Nesakyčiau, kad M. Kundera „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ itin skeptiškas, bet apie meilę jis kalba išties atsisakęs bet kokio sentimentalumo. Skepsis bene stipriausiai prasimuša epizode apie tragikomišką medikų ir intelektualų žygį gelbėti Afrikos vaikus – beprotiškai taikliai ironiškas.

Visos kitos romano sukeltos, mintys, potyriai, emocijos atsispiria nuo šios nuasmenintos stilistikos. M. Kundera sėkmingai įžodina esminius žmogiškosios būties momentus. Jis startuoja su Nyčės amžinojo sugrįžimo mito interpretacija ir konstatuoja, kad pasaulyje, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, „viskas iš anksto atleidžiama, vadinasi, ir viskas ciniškai leidžiama“. Ir kelissyk vėliau kartoja – einmal ist keinmal – „kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka“. Autorius romane išeina už asmeninės veikėjų erdvės į religines, filosofines, politines plotmes, vienodai taikliai identifikuodamas ir konstatuodamas paradoksalias lengvybės ir sunkybės priešpriešas.

Tiesa. Kaip jau sakiau, iš aplinkinių sulaukiau įvairių reakcijų į K. Kunderą. Asmeninių kontaktų su rašytojo tautiečiais turinti kolegė pasidalino, esą rašytojas pačios čekų visuomenės vertinamas kontraversiškai dėl bendradarbiavimo su komunistinės Čekijos slaptosios policijos struktūromis. Apmaudu. O kartu – taip žmogiška...

Andrzej Sapkowski. Raganius

Perskaičiau lietuviškai išleistas Andrzej Sapkowski ciklo „Raganius“ dalis:

    Paskutinis Noras (Ostatnie życzenie)

    Likimo Kalavijas (Miecz przeznaczenia)

    Elfų Kraujas (Krew elfów)

    Paniekos Metas (Czas pogardy)

    Krikštas Ugnimi (Chrzest ognia)

    Kregždės Bokštas (Wieża jaskółki)

    Ežero Valdovė (Pani jeziora)

Pernelyg daug ir pernelyg įvairiai yra apie „Raganių“ prirašyta, kad kaip nors esmiškai galėčiau tuos prirašymus papildyti, taigi apsiribosiu keliomis pastabomis, keliais momentais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių įsiminė.

Pirmiausia, taip, tenka pritarti – saga apie Raganių iš tiesų gali būti vadinama fantasy Biblija, tai ne šiaip pusfabrikatis, tai kokybiška literatūra. Faktas. Istorijos ir personažų gelmė, sakyčiau, netgi pranoksta G. Cook „Juodosios gvardijos“ ciklą.

Skaitant „Raganių“ nereikėtų daryti klaidos ir neforsuoti. Tai nėra lengva, mat pagrindinė siužeto intriga įtraukia ir masina kuo greičiau išsiaiškinti, „kaip ten buvo“. Ir pats skaitymas nėra labai lengvas, reikia susikaupimo, kantrybės. Bet ši istorija pretenduoja į epinį pasakojimą: joje gausu gretutinių, paralelių siužeto linijų, antraplanių, bet reikšmingų personažų, jau nekalbant apie tarsi atsitiktines užuominas, fragmentus, kurie, žiū, kitoje dalyje taps vienais iš pagrindinių istorijos elementų. Iš esmės tai ištęstas, kartais, sakyčiau, netgi pernelyg, pasakojimas. Taigi skaitant su pagreičiu, gali pasimesti įvairios daugiau ar mažiau svarbios detalės, galiausiai – taip iš savęs atimsite dalį malonumo. Kaip kad atėmiau aš – suskaičiau pernelyg greitai, pernelyg intensyviai, todėl dabar kirba mintis, kad kada nors, dar tikrai ne greitai, bet kažkada prie šitos serijos grįšiu.

Kitas dalykas, kalbėti apie visas „Raganiaus“ dalis apibendrintai reiškia tik vos vos prisiliesti prie kūrinio, nes kiekviena ciklo knyga yra savita, ne vienodai įtraukianti, kai kurios, ypač dvi pirmosios dalys, itin išsiskiria iš visumos. Nuo jų ir pradėsiu, jos, beje, pristatomos kaip apsakymai, mūsuose Eridano leidyklos išleisti vienoje knygoje, pavadintoje „Raganius“. Dabar perleidžia atskiromis knygomis Alma litera, žinoma, didelis formatas, dar didesnės raidės, daugybė potuščių puslapių, sakytumei, neseniai skaityti išmokusiems antrokams. Tebūnie.

Kad ir kokiu formatu išleisti, „Paskutinis noras“ ir „Likimo kalavijas“ yra puikiausios iš mano kada nors skaitytų klasikinių pasakų parafrazės – apie dvylika brolių, gražuolę ir pabaisą, užkerėtą naujagimį, tėvą, pažadėjusį pabaisai atiduoti tą, kurį netikėtą ras namuose, butelyje tupintį džiną ir pnš. Pirmąsias dvi knygas galima iš tiesių skaityti kaip apsakymus ir ties jais sustoti – ciklas įsisiūbuoja ir įgauna tęstinumą tik nuo trečiosios dalies. Čia dar nėra to neišvengiamos tamsios lemties slogučio, hiperbolizuoto negatyvaus raganiaus dramatizmo, na, jis bent jau nepermuša pasakiškojo naratyvo, sykis nuo sykio pereinančio į humoreską. Šita į vieno žanro rėmus neįtelpanti nuotaikų maišatis taip disonuoja tarpusavyje, kad esti epizodų, kai norisi tuo pat metu ir kvatotis, ir gūžčioti pečiais. Kai princas pamilsta undinėlę, ši svarsto, kad ir pati norėtų su juo susilaukti mailiaus, bet kaip tai padaryti, jei šis neturi pienių, tik kažkokius pagalius, vietoj puikios uodegos. Čia jau kvatojausi ir dar namiškiams ėjau paskaityti.

Tolesnėse dalyse pradinis nuotaikingumas sparčiai blėsta, kol galiausiai jo nė pėdsako nelieka, o „pramoginiai“ intarpai taip organiškai į bendrą pasakojimą nebeįsilieja ir labiau panašėja į svetimkūnius. Užtat randasi vykusios piktdžiugos ir kandžios ironijos scenų, daug lemties, neišvengiamybės, visa užgožiančio dramatizmo – privalomų atributų tokio tipo kūriniui. Kartais tai truputį ima varginti, tačiau emocinė, vertybinė pasakojimo sankloda tikrai nėra nei lėkšta, nei banali.

Daugelis komentuoja, kad „Raganius“ išsiskiria tiesmukų ir šiurkščių sekso scenų gausa, esą gal pernelyg daug beprasmio žiaurumo aprašymų. Man neužkliuvo. Tik kiek pramuša ta vyriška žiūra, kai intymi scena pristatoma iš moters pozicijos. Turbūt todėl ir „Raganiaus“ moterys labai vyriškos. Turiu minty ne savarankiškumą, gebėjimą savimi pasirūpinti, kautis, liežuvio miklumą – šitos moterų savybės džiugino. Vyriškas man pasirodė jų mąstymas, vadovavimasi „vyriška logika“, o ten, kur bandyta imituoti „moterišką logiką“, atsiranda dirbtinio paikumo jausmas.

Kaip jau užsiminiau, pagrindinis personažas – raganius Geraltas –, mano akimis, kurtas jam atseikėjus nepadoriai daug dramatizmo, kartais išvirstančio į perdėtą su(si)reikšminimą. Geraltas man nepatiko, visai nepatiko, nuoširdžiai nepamenu nei vienos scenos, nei vieno dialogo, kada šis veikėjas būtų atrodęs simpatingas. Bet tai nereiškia, kad jis neįtikino, kad netikroviškas. Priešingai – tai labai vykęs daugiabriaunės asmenybės projektas, jokio primetamo heroizmo, šūsnis žmogiškųjų ydų, nepaliaujama savigrauža ir ne visada pagrįstos ambicijos. Didžioji dalis dominuojančių personažų yra išties charakteringi, motyvuoti – Jenefer, Cirilė, net Vėdrynas. Ir įdomūs. Vienas įdomiausių man buvo anaiptol ne pagrindinis „aukštojo vampyro“ paveikslas – pozityvus demonas, paneigiąs visus mitus apie vampyriškąją būtį. Bet yra ir kitokių, stebinančiai vienplanių veikėjų. Toks galingojo burtininko V. paveikslas – šio demoniškumas finalinėse scenose šaržuotas iki „pikto debilo“ stereotipo, net nejauku skaityti tokią klišę. Neišsenkanti burtininkių suknelių ir papuošalų analizė irgi pateisinama nebent perdėta A. Sapkowskio aistra balinėms suknioms.

Dar vienas momentas – vertimas. Prisiskaičiau visokių nuomonių, nuo susižavėjimo, iki pasipiktinimo dėl prikaišiotų žemaitiškų ir aukštaitiškų tarmybių, kuriomis šneka Raganiaus  pasaulio galvažudžiai, kaimiečiai, prasčiokai. Mane irgi kelissyk pribloškė visokie „kentai“ ir panašūs perliukai, bet visumoj ta kalbinė imitacija labai patiko, primena Terry Pratchett „Mažųjų laisvūnų“ vertimą.

Aš ilgai atidėliojau „Raganiaus“ skaitymą – fantasy ne mano arkliukas, daug knygų, erzinantis visuotinis žavėjimasis Geralto personažu ir panašios priežastys. Kai pagaliau perskaičiau, neištiko nei euforija, nei nušvitimas. Bet vidinį pasitenkimą išties jaučiu, nes tai geras skaitinys, matuojamas įvairesnėmis nei vien įdomu / neįdomu kategorijomis. Na, ir, sakyčiau, chrestomatinis šio žanro veikalas.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka

Dabarties akimirka: romanas / Guillaume Musso. - Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, [2016]. - 287, [1] p. - ISBN 978-9955-23-898-0. - UDK: 821.133.1-31

Viskas. Sulig šiuo romanu žiemos sezono nesąmonių limitas galutinai išsemtas, baigta. Laikas pereiti prie padorios literatūros, nes dar vienas toks skaitinys ir garantuotai prasidės nevaldomas seilėtekis.

Iš esmės „Dabarties akimirka“ yra „Keliautojo laiku žmonos“ analogas. Ir papulk tu man taip antrusyk įbristi į tą pačią pelkę... Nežinau, kuris nuo kurio nusirašinėjo, bet abiems sekėsi prastai, kad ir kokias liaupses deklaruotų viršelis. Štai ką pasakysiu, manipuliacija terminu bestseleris ir kokio nors dienraščio tariamomis citatomis, net St. Kingo pagiriamasis sakinys – tai anaiptol ne priežastis pūsti bendrą dūdą, priešingai, pamatai tokį ir geriau mesk šalin. Rinkodara ir realybė absoliučia dauguma atvejų kiekviena gyvena savo gyvenimus.  O šūdas, pavadintas pakalnučių puokšte, vis tiek geriausiu atveju primins tualeto gaiviklio tvaiką.

Grįžtant prie „Dabarties akimirkos“,  privalau tiesiai pasakyti, jog tai istorija apie totalų net elementarios savikritikos neturintį lepšį ir niekaip jo neatsikratančią moteriškę. Paradoksalu, nes romano anotacija sako, kad moteriškė deda visas pastangas išsaugoti santykius su tuo pašlemėku, gal anotacijos kūrėjas nelabai ir skaitė, apie ką rašo. Kas be ko, kitąsyk ir apie nevykėlius galima įdomiai papasakoti, bet čia ne tas atvejis. Prasta pradžia žada dar prastesnę pabaigą, galiausiai viskas dar blogiau, nei visi inkognito keliaujantys dievai.  

Tokius knygų kepėjus kaip Musso ir jų leidėjus reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žmonijos bukinimą, o skaitytojus gąsdinti administracinėmis baudomis.