Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

Nepakeliama būties lengvybė: [romanas] / Milan Kundera. - Pakart. leid. - Vilnius, [2016]. - 290, [2] p. - ISBN 978-9955-23-921-5

Prieš keletą metų rašiau straipsnį apie figūratyvaus diskurso paralogiką – kaip stiliaus figūros modifikuoja suvokimą, laužydamos loginius tikrovės objektų santykius ir kurdamos įprastinei logikai prieštaraujančias asocijacijas. Pavyzdžiui, vienos reklamos šūkis „Nejuntama palūkanų našta“ dėmesį patraukia stilistine loginės priešpriešos darna, tokia absurdiška realybėje ir tokia vykusia „išvirkščiame“ reklamos diskurse, legitimuojančiame hiperbolizuotų kontrastų gretybę. Nepakeliama būties lengvybė – juk tai analogiškas oksimoronas!  Tik kad diskursas čia jau nebe tas, kuriame stiliaus figūros kuria paralogišką žaismę, junginį sudarančių dėmenų reikšmių priešprieša čia implikuoja paradoksą, prasminį kodą. Šio kodo dešifravimui ir skirtas M. Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė".

Nežinau, kaip taip nutiko, kad tik dabar atradau čekų literatūros  žvaigždūną M. Kundera. Kai pasidalinau šia skaitymo patirtimi su aplinkiniais, sulaukiau įdomaus atsako: pirmiausia, kad M. Kunderai turi „ateiti laikas“. Greičiausiai. Ir regis, man tas laikas jau atėjęs: skaičiau lengvai, kultūriniai, istoriniai, filosofiniai kontekstai ir intertekstai leidosi gana tiksliai apčiuopiami ir iššifruojami, o užgyventa patirtis, matyt, jau irgi pakankama, kad atlieptų veikėjų potyrius ir inspiracijas. Knyga neabejotinai puiki. Man. Tai nėra prievartinis, būtinas ir neišvengiamas puikumas, knyga lygiai taip pat gali būti atgrasi arba nuobodi, spėju, nepriklausomai nuo intelektualių skaitytojo charakteristikų. Kažkas itin subjektyvaus slypi šio skaitinio percepcijoje, kažkas, ką apibūdinti galima tuo pačiu oksimoronu – legvai sunki knyga. Arba sunkiai lengva.

Romano turinys gali būti anotuojamas pakankamai lakoniškai: aprašomi keleto žmonių asmeniniai išgyvenimai ir patirtys politinių santvarkų kaitos kontekste. Prahos pavasario perversmas sukrečia ir neišvengiamai laužo veikėjų likimus, tačiau, regis, esminis tragizmas slypi ne išoriniuose dirgikliuose, o asmeniniuose pasirinkimuose. Lengvai sunkiuose. Arba sunkiai lengvuose. Todėl romanas, nors, atrodytų, turėtų būti persmelktas deklaratyvaus dramatizmo, toks anaiptol nėra. Priešingai – santūrios pasakojimo tėkmės netrikdo net intensyviausi būties momentai, pavyzdžiui, mirtis.

Labai gausiai galėčiau reflektuoti savo santykį su šiuo romanu, išskirtinių, įsiminusių detalių – begalė. Tačiau potyrių gausoje visada norisi rasti esminį atspirties, visa ko išeities tašką. Ir nuojauta kužda, kad jis slypi ne tame, apie ką kalba M. Kundera, o KAIP kalba. Niekas manęs taip neatgraso nuo skaitinio, kaip moralizuojančios intonacijos, pamokomieji epizodai, primetantys autoriaus žiūrą ir viršenybę. Šiame romane pasakotojas taip pat užima „man geriau matyti“ poziciją. Tačiau čia randasi neįtikėtinas paradoksas – tai ne pamokantis, o konstatuojantis pasakotojas – nusišalinęs stebėtojas, santūriai, bet tiesmukai, be jokios perdėtos užuojautos komentuojantis esatį. Mane absoliučiai papirko ta nujausminta stilistika, vienodai sėkmingai ignoruojanti ir džiugesio, ir skausmo hiperbolizavimą, tik per padidinamąjį stiklą preparuojanti juos iki esminių sudedamųjų dalių. Kaip skrodimą atlikęs patologas, įrašinėjantis išvadas teismo ekspertizei. 

Vėliau, kai jau pernaršiau keletą interviu su rašytoju, tarp daugelio atliepiančių teiginių radau ir šią citatą: „Manau, apie meilę reikia rašyti kuo skeptiškiau. Sentimentalumas (tai, ką vadiname jausmais) – dvilypis ir dažnai apgaulingas.“ Nesakyčiau, kad M. Kundera „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ itin skeptiškas, bet apie meilę jis kalba išties atsisakęs bet kokio sentimentalumo. Skepsis bene stipriausiai prasimuša epizode apie tragikomišką medikų ir intelektualų žygį gelbėti Afrikos vaikus – beprotiškai taikliai ironiškas.

Visos kitos romano sukeltos, mintys, potyriai, emocijos atsispiria nuo šios nuasmenintos stilistikos. M. Kundera sėkmingai įžodina esminius žmogiškosios būties momentus. Jis startuoja su Nyčės amžinojo sugrįžimo mito interpretacija ir konstatuoja, kad pasaulyje, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, „viskas iš anksto atleidžiama, vadinasi, ir viskas ciniškai leidžiama“. Ir kelissyk vėliau kartoja – einmal ist keinmal – „kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka“. Autorius romane išeina už asmeninės veikėjų erdvės į religines, filosofines, politines plotmes, vienodai taikliai identifikuodamas ir konstatuodamas paradoksalias lengvybės ir sunkybės priešpriešas.

Tiesa. Kaip jau sakiau, iš aplinkinių sulaukiau įvairių reakcijų į K. Kunderą. Asmeninių kontaktų su rašytojo tautiečiais turinti kolegė pasidalino, esą rašytojas pačios čekų visuomenės vertinamas kontraversiškai dėl bendradarbiavimo su komunistinės Čekijos slaptosios policijos struktūromis. Apmaudu. O kartu – taip žmogiška...

Andrzej Sapkowski. Raganius

Perskaičiau lietuviškai išleistas Andrzej Sapkowski ciklo „Raganius“ dalis:

    Paskutinis Noras (Ostatnie życzenie)

    Likimo Kalavijas (Miecz przeznaczenia)

    Elfų Kraujas (Krew elfów)

    Paniekos Metas (Czas pogardy)

    Krikštas Ugnimi (Chrzest ognia)

    Kregždės Bokštas (Wieża jaskółki)

    Ežero Valdovė (Pani jeziora)

Pernelyg daug ir pernelyg įvairiai yra apie „Raganių“ prirašyta, kad kaip nors esmiškai galėčiau tuos prirašymus papildyti, taigi apsiribosiu keliomis pastabomis, keliais momentais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių įsiminė.

Pirmiausia, taip, tenka pritarti – saga apie Raganių iš tiesų gali būti vadinama fantasy Biblija, tai ne šiaip pusfabrikatis, tai kokybiška literatūra. Faktas. Istorijos ir personažų gelmė, sakyčiau, netgi pranoksta G. Cook „Juodosios gvardijos“ ciklą.

Skaitant „Raganių“ nereikėtų daryti klaidos ir neforsuoti. Tai nėra lengva, mat pagrindinė siužeto intriga įtraukia ir masina kuo greičiau išsiaiškinti, „kaip ten buvo“. Ir pats skaitymas nėra labai lengvas, reikia susikaupimo, kantrybės. Bet ši istorija pretenduoja į epinį pasakojimą: joje gausu gretutinių, paralelių siužeto linijų, antraplanių, bet reikšmingų personažų, jau nekalbant apie tarsi atsitiktines užuominas, fragmentus, kurie, žiū, kitoje dalyje taps vienais iš pagrindinių istorijos elementų. Iš esmės tai ištęstas, kartais, sakyčiau, netgi pernelyg, pasakojimas. Taigi skaitant su pagreičiu, gali pasimesti įvairios daugiau ar mažiau svarbios detalės, galiausiai – taip iš savęs atimsite dalį malonumo. Kaip kad atėmiau aš – suskaičiau pernelyg greitai, pernelyg intensyviai, todėl dabar kirba mintis, kad kada nors, dar tikrai ne greitai, bet kažkada prie šitos serijos grįšiu.

Kitas dalykas, kalbėti apie visas „Raganiaus“ dalis apibendrintai reiškia tik vos vos prisiliesti prie kūrinio, nes kiekviena ciklo knyga yra savita, ne vienodai įtraukianti, kai kurios, ypač dvi pirmosios dalys, itin išsiskiria iš visumos. Nuo jų ir pradėsiu, jos, beje, pristatomos kaip apsakymai, mūsuose Eridano leidyklos išleisti vienoje knygoje, pavadintoje „Raganius“. Dabar perleidžia atskiromis knygomis Alma litera, žinoma, didelis formatas, dar didesnės raidės, daugybė potuščių puslapių, sakytumei, neseniai skaityti išmokusiems antrokams. Tebūnie.

Kad ir kokiu formatu išleisti, „Paskutinis noras“ ir „Likimo kalavijas“ yra puikiausios iš mano kada nors skaitytų klasikinių pasakų parafrazės – apie dvylika brolių, gražuolę ir pabaisą, užkerėtą naujagimį, tėvą, pažadėjusį pabaisai atiduoti tą, kurį netikėtą ras namuose, butelyje tupintį džiną ir pnš. Pirmąsias dvi knygas galima iš tiesių skaityti kaip apsakymus ir ties jais sustoti – ciklas įsisiūbuoja ir įgauna tęstinumą tik nuo trečiosios dalies. Čia dar nėra to neišvengiamos tamsios lemties slogučio, hiperbolizuoto negatyvaus raganiaus dramatizmo, na, jis bent jau nepermuša pasakiškojo naratyvo, sykis nuo sykio pereinančio į humoreską. Šita į vieno žanro rėmus neįtelpanti nuotaikų maišatis taip disonuoja tarpusavyje, kad esti epizodų, kai norisi tuo pat metu ir kvatotis, ir gūžčioti pečiais. Kai princas pamilsta undinėlę, ši svarsto, kad ir pati norėtų su juo susilaukti mailiaus, bet kaip tai padaryti, jei šis neturi pienių, tik kažkokius pagalius, vietoj puikios uodegos. Čia jau kvatojausi ir dar namiškiams ėjau paskaityti.

Tolesnėse dalyse pradinis nuotaikingumas sparčiai blėsta, kol galiausiai jo nė pėdsako nelieka, o „pramoginiai“ intarpai taip organiškai į bendrą pasakojimą nebeįsilieja ir labiau panašėja į svetimkūnius. Užtat randasi vykusios piktdžiugos ir kandžios ironijos scenų, daug lemties, neišvengiamybės, visa užgožiančio dramatizmo – privalomų atributų tokio tipo kūriniui. Kartais tai truputį ima varginti, tačiau emocinė, vertybinė pasakojimo sankloda tikrai nėra nei lėkšta, nei banali.

Daugelis komentuoja, kad „Raganius“ išsiskiria tiesmukų ir šiurkščių sekso scenų gausa, esą gal pernelyg daug beprasmio žiaurumo aprašymų. Man neužkliuvo. Tik kiek pramuša ta vyriška žiūra, kai intymi scena pristatoma iš moters pozicijos. Turbūt todėl ir „Raganiaus“ moterys labai vyriškos. Turiu minty ne savarankiškumą, gebėjimą savimi pasirūpinti, kautis, liežuvio miklumą – šitos moterų savybės džiugino. Vyriškas man pasirodė jų mąstymas, vadovavimasi „vyriška logika“, o ten, kur bandyta imituoti „moterišką logiką“, atsiranda dirbtinio paikumo jausmas.

Kaip jau užsiminiau, pagrindinis personažas – raganius Geraltas –, mano akimis, kurtas jam atseikėjus nepadoriai daug dramatizmo, kartais išvirstančio į perdėtą su(si)reikšminimą. Geraltas man nepatiko, visai nepatiko, nuoširdžiai nepamenu nei vienos scenos, nei vieno dialogo, kada šis veikėjas būtų atrodęs simpatingas. Bet tai nereiškia, kad jis neįtikino, kad netikroviškas. Priešingai – tai labai vykęs daugiabriaunės asmenybės projektas, jokio primetamo heroizmo, šūsnis žmogiškųjų ydų, nepaliaujama savigrauža ir ne visada pagrįstos ambicijos. Didžioji dalis dominuojančių personažų yra išties charakteringi, motyvuoti – Jenefer, Cirilė, net Vėdrynas. Ir įdomūs. Vienas įdomiausių man buvo anaiptol ne pagrindinis „aukštojo vampyro“ paveikslas – pozityvus demonas, paneigiąs visus mitus apie vampyriškąją būtį. Bet yra ir kitokių, stebinančiai vienplanių veikėjų. Toks galingojo burtininko V. paveikslas – šio demoniškumas finalinėse scenose šaržuotas iki „pikto debilo“ stereotipo, net nejauku skaityti tokią klišę. Neišsenkanti burtininkių suknelių ir papuošalų analizė irgi pateisinama nebent perdėta A. Sapkowskio aistra balinėms suknioms.

Dar vienas momentas – vertimas. Prisiskaičiau visokių nuomonių, nuo susižavėjimo, iki pasipiktinimo dėl prikaišiotų žemaitiškų ir aukštaitiškų tarmybių, kuriomis šneka Raganiaus  pasaulio galvažudžiai, kaimiečiai, prasčiokai. Mane irgi kelissyk pribloškė visokie „kentai“ ir panašūs perliukai, bet visumoj ta kalbinė imitacija labai patiko, primena Terry Pratchett „Mažųjų laisvūnų“ vertimą.

Aš ilgai atidėliojau „Raganiaus“ skaitymą – fantasy ne mano arkliukas, daug knygų, erzinantis visuotinis žavėjimasis Geralto personažu ir panašios priežastys. Kai pagaliau perskaičiau, neištiko nei euforija, nei nušvitimas. Bet vidinį pasitenkimą išties jaučiu, nes tai geras skaitinys, matuojamas įvairesnėmis nei vien įdomu / neįdomu kategorijomis. Na, ir, sakyčiau, chrestomatinis šio žanro veikalas.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka

Dabarties akimirka: romanas / Guillaume Musso. - Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, [2016]. - 287, [1] p. - ISBN 978-9955-23-898-0. - UDK: 821.133.1-31

Viskas. Sulig šiuo romanu žiemos sezono nesąmonių limitas galutinai išsemtas, baigta. Laikas pereiti prie padorios literatūros, nes dar vienas toks skaitinys ir garantuotai prasidės nevaldomas seilėtekis.

Iš esmės „Dabarties akimirka“ yra „Keliautojo laiku žmonos“ analogas. Ir papulk tu man taip antrusyk įbristi į tą pačią pelkę... Nežinau, kuris nuo kurio nusirašinėjo, bet abiems sekėsi prastai, kad ir kokias liaupses deklaruotų viršelis. Štai ką pasakysiu, manipuliacija terminu bestseleris ir kokio nors dienraščio tariamomis citatomis, net St. Kingo pagiriamasis sakinys – tai anaiptol ne priežastis pūsti bendrą dūdą, priešingai, pamatai tokį ir geriau mesk šalin. Rinkodara ir realybė absoliučia dauguma atvejų kiekviena gyvena savo gyvenimus.  O šūdas, pavadintas pakalnučių puokšte, vis tiek geriausiu atveju primins tualeto gaiviklio tvaiką.

Grįžtant prie „Dabarties akimirkos“,  privalau tiesiai pasakyti, jog tai istorija apie totalų net elementarios savikritikos neturintį lepšį ir niekaip jo neatsikratančią moteriškę. Paradoksalu, nes romano anotacija sako, kad moteriškė deda visas pastangas išsaugoti santykius su tuo pašlemėku, gal anotacijos kūrėjas nelabai ir skaitė, apie ką rašo. Kas be ko, kitąsyk ir apie nevykėlius galima įdomiai papasakoti, bet čia ne tas atvejis. Prasta pradžia žada dar prastesnę pabaigą, galiausiai viskas dar blogiau, nei visi inkognito keliaujantys dievai.  

Tokius knygų kepėjus kaip Musso ir jų leidėjus reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn už žmonijos bukinimą, o skaitytojus gąsdinti administracinėmis baudomis. 

Audrey Niffenegger. Keliautojo laiku žmona

Keliautojo laiku žmona: romanas / Audrey Niffenegger. - 2-oji patais. laida. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009]. - 527, [1] p. - ISBN 978-609-403-073-4. - UDK: 821.111(73)-31

Su šiuo romanu nutiko kažkas panašaus į posakį „pirko katę maiše“: vyliausi rasti „keliautoją laiku“, bet gavau jo žmoną. Žmona, reikia pasakyti, bemaž ideali – paklusni, išvaizdi, nežemiškos kantrybės, mėgsta seksą. Praktiškai vaikštanti svajonė. Tik valgyti nemoka gaminti, bet, kai būtinybė prispaudžia, ir šitą iššūkį įveikia pavydėtinai sėkmingai. Sakau,  aukščiausios prabos žmona, tikra Dievo dovana. Ypač tokiam nestabiliam savimylai, prisistatančiam kaip keliautojas laiku.

Teisybės dėlei pridursiu,  kad šis vyrukas iš tiesų nėra keliautojas. Romano pavadinimas disonuoja su turiniu, dėl to mane ir ištiko baisi apgavystė, perniek suėdusi keletą gyvenimo valandų. Kelionės yra sąmoninga ir tikslinga veikla, tai kryptingas daugiau ar mažiau planinis veiksmas. Ponia rašytoja nusprendžia keliautoju pavadinti neva kažkokį genetinį temporalinį sutrikimą turintį asmenį, kuris niekaip nekontroliuoja (o nelabai ir stengiasi) savo atsitiktinių pravaikštų laike ir erdvėje. Taigi joks jis ne keliautojas,  tik sutrikęs pradinginėtojas. Pradinginėja daug ir intensyviai, istorija neatlaiko net minimalaus išbandymo logika, įtariu, neilgai trukus ir pati rašytoja pradeda pradinginėti prasmės duobėse, nors stropiai registruoja datas ir herojų amžių, dėl ko romano turinys atrodo dar ir komiškai.

Romano apimtis – pusė tūkstančio puslapių, skaitymas migdo, nes jau po pirmo šimtuko ima kartotis tas pats per tą patį, taigi jį reikia suvartoti iš karto.  Nes jei ilgesniam laikui pertrauks kokie įdomesni reikaliukai,  yra nemenka tikimybė, kad prie knygos daugiau nebesinorės grįžti.

Visame šiame nesvietiško tuščiažodžiavimo reikale iš esmės nutinka vos vienas vienintelis kelionių laiku istorijoms būtinas, privalomas ir kitaip neišvengiamas įvykis. Nagi, bandome spėti iš trijų kartų? Ok, sveikinu, atspėjote iš pirmojo: ponas temporalinis sutrikimas nudžiovė iš ateities laimingus loterijos bilieto skaičius!  Žinau, žinau, aš irgi kvatojausi.

Likusią 99,99 proc. dalį romano (ne)veiksmo sudaro meilės istorija, iš pradžių ji aprašoma skersai, paskui išilgai,  paskui zigzagais, paskui pasišokinėjant, ir taip toliau, ir panašiai.



Šimtmečio fantastikos almanacho konkurso nugalėtojai

Kad jau buvo toks Lituanicono inicijuotas konkursas, tai perskaičiau komisijos neva geriausiais išrinktus apsakymus. 

Įdomus dalykas, toji  komisija ir Lituanicono puslapyje, ir FB paskyroje atkakliai vadinama „garbingąja“, bet niekur neradau šia garbe disponuojančių konkrečių asmenų sąrašo, stačiai įslaptintas, taigi belieka tik aklai spėlioti apie anų kompetenciją ir apskritai egzistavimą. Kaip ir apie vertinimo kriterijus – jų irgi nepasivarginta išdėstyti.

Na, viena vertus, šimtas metų,  konkursėlis akivaizdžiai namudinis,  nėra ko sureikšminti.  O bet tačiau – keturis „garbingosios komisijos“ atrinktus darbus žadama spausdinti kitąmet tikėtina pasirodysiančiame lietuviškos fantastikos almanache. ŠIMTMEČIO FANTASTIKOS ALMANACHE, Karlai. Taigi reikalas lyg ir rimtesnis, čia jau randasi prielaida, kad nugalėtojai iš dalies reprezentuoja visą būsimą leidinį.

Taigi,  tie laimingieji:
Širšė „Šeimos palikimas“
Karolis Čepas „Fotografija“
Aidas Mažukna „173 Farenheito“
Artūras Šeškus „Velni“

Dar perskaičiau skaitytojų mėgstamiausiu (mėgstamumas,  kaip supratau,  matuotas laikų skaičiumi) išrinktą Ievos Merkevičienės apsakymą „Be ryšio“.

Ką galiu pasakyti... Kvestionuoti šių kūrinių gerumo lyginant su kitais – nėra kaip, neskaičiau visų konkursantų darbų ir neįsivaizduoju, kaip iš jų atrinktieji atrodo bendrame kontekste (čia jie visi komentaruose nurodyti). Taigi galiu kalbėti tik apie rašinius kaip tokius, nesivaržančius tarpusavyje. Tiksliau, galėčiau, jei apie anuos būtų ką pasakyti.  Vienintelė Širšė turi aiškų potencialą, bet turiu įtarimą, kad apsakymai – ne jos sritis, tai ilgų tekstų rašytoja.  „Fotografija“ išvis kažkoks mizeris, nei turinio, nei formos. „173 Farenheito“ – labai lėkštas siužeto sumanymas. „Velni“ pretenduoja į humoreską, bet ištempia tik pirmą trečdalį, toliau pritrūksta kūrėjui kvapo, belieka sprangus pasikosėjimas. Galiausiai –almanacho neva nenusipelnęs, bet skaitytojų išlaikintas „Be ryšio“. Šitas irgi konstruojamas pagal jau kiek senstelėjusias šmaikštašiknių supermamų (buvo toks junginys, berods, Pipedijoj aprašytas) moralizuojančios, bet nelabai juokingos parodijos tendencijas. Iš esmės, tai nei geresnis, nei prastesnis už likusius. Na, bet parašyti kažką dar prastesnio už „Fotografiją“, spėju, nelabai ir įmanoma.

Toliau, deja, galiu tik apgailestauti: vargšai, vargšai medeliai, kuriuos nukirs, idant pagamintų popierių, naudosimą tokių apsakymų spausdinimui. Vargšas almanachas, tapęs mėgėjiškos kūrybos rinkinio sinonimu. Vargšai lietuvaičiai, metai iš metų besitikintys sulaukti kažko daugiau, nei nouneiminis diletantų būrelis, žengiantis po kokio J. Žilinsko (kaipgi be jo, visur ir visada) vėliava.

Tai tiek to pozityvo šįsyk atseikėjau.

Theo Lawrence. Mistinis miestas

Mistinis miestas: [romanas] / Theo Lawrence. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 371, [3] p. - ISBN 978-609-01-1330-1. - UDK: 821.111(73)-93-31

„Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.“ 

Čia ištrauka iš vienos,  atsitiktinai pasirinktos knygų blogerės įspūdžių apie „Mistinį miestą“.  Kai šitą pamačiau,  taip išsigandau, kad kitų blogerių atsiliepimų net neskaičiau.  Paskui nuramino mintis, kad čia arba kokių piktybinių botų ant zlasties sugeneruotas pokštas arba baisiai neišradingas reklaminis postas. Nes bent elementarias kritiškumo užuomazgas turinti sąmonė konstatuos, kad „Mistinis miestas“ – reto prastumo skaitalas.

Turinys surašytas anotacijoje,  išvertus tą dvasingą ezopinio tipo rašliavą į žmonių kalbą,  jis skambėtų maždaug taip: mergaitė įsimyli berniuką,  tokį perdėtai šaunų, taip perdėtai,  kad net nejauku. Bernaitis nepatinka jos tėvams ir šie pasirūpina dukrai ištrinti atmintį  bei pasiūlyti kitą kavalierių. Savotiški tokie truputį tėveliai, puoselėjantys atvirą nemotyvuotą neapykantą dukrai. Užtat jų visai ir negaila, kai gauna galą. Taigi. Mergaitė įtaria,  kad kažkas negerai,  visai neatsitiktinai sutinka buvusią simpatiją, na, ir dar ten visokių dramų ir melodramų nutinka,  kol aniedu pagaliau gali legaliai už rankų laikytis.  Tiesa sakant,  visas siužetas alogiškas, baltais siūlais siūtas, po dvidešimties puslapių jau galima 90% tikslumu nuspėti visą tolesnę eigą. Nors toji vis tiek sugeba nustebinti banalumu.

Tai tiek apie knygą, daugiau pasakyti konkrečiai apie „Mistinį miestą“ neturiu ko. Nėra tikslo čia plėstis apie nesamus romano privalumus,  registruoti trūkumus, totalias banalybes, non stop tiražuojamas klišes. Ne recenzijas gi rašinėju. Įspūdžius. O čia dar norisi šį tą pridurti. 

Nors vakar konstatavau,  kad knyga niekinė (nes tokia ir yra), šiandien nuo pat ryto kamuoja klausimai dėl tokios literatūros vertės, paskirties, adresato. Lyg norėtųsi pa(si)aiškinti tiems susižavėjusiems knyga enruziastams... Žinoma, iš vienos pusės, tie vertės klausimai yra visiškai beprasmiški ir net narciziški (daugmaž – pažaiskime gudrutį analitiką), bet, kita vertus, be pretenzijų į kažką daugiau nei savo nuomonė, matyt,  visgi galima susidėlioti atramines žiūros pozicijas. Taigi.

Na,  taip a priori standartizuojant, tokių rašinių adresatas yra,  spėju,  13–16 metų paauglės,  su galima menka viršutinės ribos paklaida. Bet! Su sąlyga,  kad kalbame apie normalią įvairiapusę asmens intelekto raidą ir darant prielaidą, kad jis sulig kiekviena diena vis labiau emociškai ir psichiškai bresta, užstrigdamas 16-likmečio pasaulėjautoje ne ilgiau nei tai numato objektyvūs biologiniai rūšies raidos dėsniai. Mažiau optimistinis variantas – adresatas yra visgi dėl kokių nors priežasčių užstrigusios paauglysteje įvairaus amžiaus damos, tai čia tas atvejis,  kai tikslinė auditorija charakterizuojama jau kitomis, ne amžiaus kategorijomis. Aš, beje,  netapatinčiau jų su meilės romanų skaitytojomis – tas žanras yra pats savaime kvailas ir šis kvailumas yra legitimus,  iš esmės jis nesiejamas su skaitytojo intelektualiniu pajėgumu,  nes toks yra žaidimas,  tokios jo taisyklės,  toks tikslas – poilsis,  atsipalaidavimas,  atsiribojimas.

O kas yra čia?  Neturiu iliuzijų,  kad kokybiškai tai pranašesnė literatūra už, pavyzdžiui,  mano paauglystėje mažiausiai dešimtkart skaitytą Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį.  Aname irgi nėra stebuklų. Bet tuo metu skaičiavau savo keturioliktąją vasarą ir, kai smalsumas paskatino tą patį kūrinį atsiversti baigus vidurinę,  labai greitai atėjo aiškus supratimas,  kad tai išaugta literatūra. Kad Vinetu taip ir liko klajoti kažkur Dzūkijos giriose,  pro kurias važiuojant andai dairydavausi,  ar tik nešmėkštels iš už medžio spalvingas raudonodžio siluetas... Taip ir „Mistinis miestas“  su visais panašaus tipo gausiai tiražuojamais skaitalais – savo laiku savoj vietoj.

Bet net esant toms sąlygoms,  tai vis tiek prastas skaitinys. Jis būtų osom, jei, tarkime, funkcionuotų kaip kokio Wattpad'o trainingas, sukurtas ranką mankštinančio pradedančiojo entuziasto (kiek ten tokių šaunuolių yra!, buvo labai smagus atradimas), o bet tačiau ne kaip pasauliniu bestseleriu pristatomas ~ 12€ kainuojantis Alma littera produktas. Meh...

Būtų mano valia, publikuočiau jį su edukaciniu prierašu: mergaitės,  skaitykite ir mokykitės,  kokiomis tuštutėmis nereikia užaugti; berniukai,  sužinokite, kokiais pseudošaunuoliais tapti neturėtumėte; vaikai,  meilė nėra tapati erekcijai ir atviros suknelės sukeltam įspūdžiui. Ir taip toliau,  ir panašiai,  visa,  kas primena senolių moralizavimus, cha. Kaip ten bebūtų,  nepaisant visų amžiaus, skonio, pomėgių, laisvos apsisprendimo valios ir kitų įmanomų dedamųjų,  visgi reikia mokytis atsirinkti. Reikia, vaikai. Reikia

‌

David Mitchell. Sleido namas

Sleido namas: romanas / David Mitchell. - Vilnius: Tyto alba, 2016. - 228, [3] p. - ISBN 978-609-466-176-1. - UDK: 821.111-312.4

Pats D. Mitchell šį savo kūrinį neva yra pavadinęs desertu po pietų – suprask,  tie pietūs yra „Debesų žemėlapis“.  Negaliu nei patvirtinti,  nei paneigti, mat tų pietų neskanavau: perskaičiau vos kelis lapus ir dėl kažkokių jau užmarštin nugrimzdusių priežasčių atidėjau aną kūrinį laukti geresnių laikų.

Grįžtant prie deserto,  turbūt bus tame tiesos.  Tik dar reikėtų patikslinti,  koks tas desertas — ar gurmaniškas šedevras pižoniškame senamiesčio  restoranėlyje,  ar homemade obuolių pyragas,  nes rudens sezonas ir šiaip norėjosi kažko greitai pagaminamo ir pernelyg neįmantraus.  Tai, sakyčiau,  „Sleido namas“  yra antras variantas. Naminis obuolių pyragas, trys obuoliai,  trys kiaušiniai,  po tris šaukštus cukraus ir miltų.  Patiektas pravėsęs,  be ledų. Ar čia trūkumas,  ar privalumas, – vienareikšmio atsakymo nėra.  Nelygu,  kam teikiate pirmenybę.

Per daug nespoilinant turinio, jis maždaug toks: Sleido skersgatvyje kas kelerius metus pasirodo namas,  kurio gyventojų gyvybei palaikyti reikalingos užklydėlių sielos. Yeps.  Senas geras sielų rijikų motyvas,  amžina klasika... Romano turinį sudaro keletas atskirų, bet nuosekliai  pagrindinę siužeto liniją plėtojančių pasakojimų,  kuriuose vis kito veikėjo balsu pasakojama jo kelionė į Sleido namą ir potyriai jame.

Iš to,  kas pasakyta,  kaip ir aišku,  kad nieko pernelyg naujo autorius neišradinėja, bet pasakoja jis  pagauliai,  labai lengvai ir pirmasis trečdalis romano man net labai patiko. Kol dar iki galo nesusigaudai,  kas ir kodėl. Įpusėjus to aiškumo buvo jau gerokai per daug,  užuot didėjusi intriga ėmė slobti, vis daugėjo nemotyvuotų,  baltų dėmių, o paskutinė istorija suręsta kaip grynai formali būtinybė baigti siužetą. O gaila... Nes atskiri epizodai patys savaime gana įtraukiantys,  pasakojama pirmuoju asmeniu,  kuriami įtaigūs pavienių veikėjų paveikslai,  man jie visi buvo įdomūs ir saviti.

Visi,  išskyrus tuodu,  kuriems numatytas pagrindinis vaidmuo — Sleido namo savininkai.  Vaje, kaip aniedu nenusisekę... Tokių plokščių,  neraiškių telepatų / ezoterikų reikėtų gerokai paieškoti.  Na taip,  pasirinkta pasakojimo kitų veikėjų lūpomis perspektyva nelabai leidžia šiems personažams skleistis,  bet kad autorius nepersistengė,  tai irgi faktas. Pernelyg akivaizdus. 

Beje, tik vėliau pastebėjau,  kad romanas pristatomas su pretenzijomis į siaubo istorijų žanrą.  Žinoma,  maža,  ką teigia anotacijos,  ne toks ir retas atvejis,  kai jos apskritai neturi nieko bendra su realybe.  Bet kai peržvelgiau kelių knygagraužių bloggerių įspūdžius,  anie irgi kone darniu choru akcentuoja siaubiškumą,  mačiau net lyginant su St. Kingu.  Čia jau daugiau nei nustebau: esu reto baikštumo žmogus ir siaubo žanras man asocijuojasi tik su dviem labai empiriškomis jausenomis — ant galvos užtraukta anklode, nes baisu iškišti galvą į nesaugią pamėklišką išorę,  ir kankinančiai pilna pūsle,  nes kaip nueiti tuos penkis žingsnius iki tualeto,  kad pyst ir nenukaltų kokia piktavalė šmėkla. „Sleido namas“ – nei gąsdinanti,  nei baugi istorija,  bet jei jau taip reikėtų lyginti,  sakyčiau,  ji artimesnė detektyvui.  Bet irgi tik formaliai. Tiesiog step by step kiekviena istorija neša bendrą siužetą visa išaiškinančios atomazgos link. Net pernelyg išaiškinančios – kaip minėjau, romano pabaiga perdėm šabloniška, negi nuspėjama, o paskutinis akordas tokia klišė,  kad perskaičius apima lyg ir nepatogumo dėl autoriaus sprendimo jausmas — gal žmogus tiesiog laiko nebeturėjo,  leidyklos terminai spaudė,  gal šiaip viskas užkniso...

Žodžiu, pritarti anotacijai, kad „tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą“, gali tik gerai apsirūkęs,  bet dalykas pusėtinas.