Europa / Europa Report (2013)

Lietuviški portalai filmo pavadinimą „Europa Report“ verčia tiesiog „Europa“. 

„Europa“ ilgokai buvo mano akiratyje, bet vis neradau tinkamos progos / nuotaikos peržiūrėti. Nors treileris viliojo, tačiau šiek tiek atgrasė filmavimo būdas (esą veiksmą filmuoja kameros, įrengtos erdvėlaivyje ir astronautų skafandruose), keliantis asociacijų su mažabiudžetėmis nevykėliškomis raganų medžioklės istorijomis. Galiausiai, matyt, nuojauta sufleravo, kad šiam filmui reikia patogių, susikaupti leidžiančių aplinkybių. Kai pagaliau tokios susiklostė — patyriau kuo tikriausią atradimą. „Europa“ — vienareikšmiškai geriausias metų (ir apskritai vienas iš geriausių visų laikų) sci–fi filmas.

Sergej Lukjanenko. Genomas

Genomas: mokslinis fantastinis romanas / Sergej Lukjanenko. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2005. - 317, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 343). - ISBN 9955-10-134-2.

Mano simpatijas Sergejus Lukjanenko užkariavo daugiau nei prieš dešimtmetį, vieną kaitrią vasaros naktį, kai iki aušros nieku gyvu negalėjau iš rankų paleisti „Atspindžių labirinto“. Dar ir šiandien užplūsta jaudulio banga, prisiminus to skaitinio sukeltus įspūdžius. Beje, drįstu manyti, kad man pritartų daugelis rašytojo gerbėjų — tai buvo kažkas tooookio! Kad S. L. turi talentą kurti nuotykinę fantastiką — nekyla jokių abejonių. To talento neužgožia net ir neretai apninkąs kūrinių tiražavimo įspūdis. Įtaigus ir sklandus pasakojimas, pagaulūs charakteriai, ne visada nuspėjami siužeto vingiai — visa tai ir prasčiausias rašliavas ištempia iki skaitytinų lygio. O jeigu dar palygintume su kokiu L. Nivenu ar R. Zelazny (teatleidžia man jų gerbėjai) — S. L. anuos visa galva pranoksta.

Paskutinės dienos Marse / The Last Days on Mars (2013)

Taigi, Marsas. Marsas iš esmės visada yra gerai. Su sąlyga, jei jo yra daugiau, nei vien tik planetos vardas filmo pavadinime. Filme „Paskutinės  dienos  Marse“ (beje, lietuviškame filmo pavadinimo vertime dominuoja vienaskaitos variantas „Paskutinė diena Marse“, kuris pagal turinį lyg ir tikslesnis) vis dėlto dėmesys nukreiptas į paskutines dienas, o ne į Marsą.

Iki pirmo lavono atsiradimo — ekrane viskas pakankamai sklandu. Pavargę astronautai–mokslininkai, kurie skaičiuoja paskutines misijos Marse valandas; irzulys dėl nevaisingų pastangų atlikti kokį lemtingą atradimą, amžiams įrašysiantį atradėjo vardą šlovingos istorijos puslapiuose; rausvai gelsvas Marso kraštovaizdis su viena kita audra; praktiški skafandrai, sėkmingai apsaugantys nuo radiacijos... Žodžiu, tinkamas įvadas, tinkama nuotaika, tinkami dialogai ir dar tinkamesnė vaidyba. O tada...  Atsiranda lavonas. Ir reikalai akimirksniu pašlyja. Kas be ko, retas lavonas įneša gyvųjų pasaulin harmonijos ir pozityvo, bet negyvėliai Marse — išskirtinai reto bjaurumo reiškinys.

Hobitas: nelaukta kelionė / The Hobbit: An Unexpected Journey (2012)

Labai nenorėjau „Hobito“ žiūrėti ir kone metus sėkmingai jo išvengiau. Nenoras grynai iš principo. Ir visai ne dėl to, kad į fantasy žanrą žiūriu (nepagrįstai) atsainiai. Ogi štai kas: neabejoju, kad viskas, ką ta tema buvo galima pasakyti ir parodyti, jau sudėta į „Žiedų valdovą“ ir ponas J. R. R. Tolkienas grabe vartosi nuo tokių įnirtingų filmo kūrėjų pastangų pasipinigauti ekranizuojant jo kūrinius. Neginčiju „Žiedų valdovo“ ekranizacijos didybės — kiekviena dalis man buvo šventė kino teatre, bet laikausi nuomonės, kad didingi dalykai yra, tiksliau — turėtų būti, vienkartiniai. Monumentalūs ir nepakartojami. Neginčijami ir nenustelbiami... Betgi siekiamybė sau, o realybė sau. Anom nepakeliui. Modernioji kultūra tiražuoja didybę kaip Kalėdų senelius šokolado fabrike. Iš jei tik įmanoma iš š...o išspausti (bent vieną dešimtąją) grūdo — neabejotinai rasis, kas taip ir padarys. „Žiedų valdovas“ buvo pernelyg pelningas, kad garbingai ilsėtųsi kino meno istorijos palėpėse. O kad jau nebuvo iš ko kurti ano tęsinių, tai gerbiamas Peteris Jacksonas sukūrė priešistorę — „Hobito“ trilogiją.

Eliziejus / Elysium (2013)

„Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.

Justin Cronin. Dvylika

Dvylika: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2013]. - 539, [4] p. - ISBN 978-9955-13-379-7.

J. Cronino „Dvylika“ — antroji apokaliptinės trilogijos dalis. Pirmoji („Perėja“) paliko pakankamai padorų įspūdį, taigi nekantriai laukiau tęsinio. Tasai laukimas truko apie pora mėnesių ir, kaip netikėtai paaiškėjo, nepraėjo be pasekmių. Ogi sumišo galvoje visi matytų/skaitytų zombiadų siužetai, primiršau esmines detales, susijusias su virusinių funkcionavimu ir naikinimu. Pamoka, kad zombius vartoti dera saikingai.

Beje, kai jau pagaliau sulaukiau knygos — gavau ją klasikinio pavidalo, virš penkių šimtų puslapių sunkiausią kaladę. Ir netrukau suprasti, kaip stipriai per keletą mėnesių susidraugavau su  patogiąja skaitykle. Dabar kalbos apie būtinybę „skaityti tikrą knygą“ atrodo laike užstrigusių pasiteisinimai. Bet tai jau atskiros temos reikalaujanti diskusija, tiksliau — visai nieko nereikalaujanti ir niekam nereikalinga, nes niekur nė neveda.

(at)radimai

Dienos (at)radimai.

Arthur Fellig Weegee Photography