2013/12/03

Eliziejus / Elysium (2013)

Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.


Ką gi, paspoilinsiu. Pradėkime nuo to, kas kartojasi: ta pati išblukusi vizualinė stilistika (kuri iš principo man netgi patinka, bet tik ne tada, kai naudojama didaktiniam kontrastui kurti); ta pati socialinės atskirties hiperbolė — beteisiai ligoti skurdžiai vs. prie amžinybės vartų besitrinantys visagaliai išrinktieji; tas pats egoizmo virsmas dramatišku altruizmu... 

Žodžiu, 2154 m. Žemėje viskas vyksta taip, kaip numato žanro kanonai: nustekenta planeta perpildyta vargetų, kurie visomis išgalėmis trokšta pakilti į orbitoje sklendžiantį išrinktųjų rojų — Eliziejų. Pagrindinis veikėjas — jautrus jaunuolis, buvęs profesionalus mašinų vagis, bet šią akimirką visa siela trokštąs pozityvaus būvio. Štai čia liežuvio galiuką ima kutenti ironijos prieskonis. Žinoma, jaunuolio kilniems troškimams lemta žlugti dėl pasaulio žiaurumo, galingųjų išnaudojimo ir šiaip nelabai vykusios karmos.  Galiausiai piktas likimas palieka vaikinui vienintelę viltį išgyventi — nusigauti į išganingąjį Eliziejų.
Kad žiūrovui nepritrūktų dramatiško lėkštumo, į istoriją įterpiama nelaimėlio vaikystės dienų meilė. Na, ok, kaip gi be moteriško kvapo, tebūnie. Bet kai anoji dar atsitempia mirtinai sergančią dukrelę... Nuo ironijos burnoje darosi kartu.


Toliau ne ką geriau. Koks tas rojus Eliziejus? Na, čia režisieriaus fantazija atostogauja: kažkas panašaus į klasikinę vakariečių pamėgtą poilsio zoną, su baseinu, golfo aikštynu, žalia pievele išpuoštiems vaikučiams bėgioti. Tačiau esmių esmė — kiekviename kurortnamyje garbingiausioje erdvėje stovinti kapsulė, kurion atsigulęs iš esmės gali būti prikeltas kone iš mirusiųjų: nesvarbu, ar luošas, ar pakirstas mirtinos ligos, ar išsprogdinta galva. Rezultatas garantuotas akimirksniu ir pranoksta visas mano iki šiol matytas/skaitytas regeneracijos procedūras. Aš jau nekalbu apie tai, kad pats Jėzus iš mirusių tik po trijų dienų kėlėsi; bet net ir princo pabučiuotai Snieguolei prireikė daugiau laiko atsikvošėti nei  komos ištiktiems „Eliziejaus“  personažams stebuklingai pagyti.


Beliko paminėti trečiąją priežastį, kurios vienos pakanka, kad „Eliziejus“ pakliūtų į žiūrėtinų filmų kategoriją.  Tai paties Eliziejaus — kosminės stoties–pasaulio konstrukcija. Ją pamačius, mintyse iš karto kilo aliuzija į L. Niveno „Žiedinį pasaulį“. Och, kaip gera buvo žiūrėti! Ir kaip gaila, kad tų vaizdų buvo tiek mažai — Eliziejaus kaip naujojo pasaulio koncepcija filme visai neišplėtota. Ką ten neišplėtota, jos net nėra...




Vertintina
Rekomenduotina
Žiūrėtina
Peiktina
Naikintina 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą