„Eliziejus“ žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.
Pirmoji —
tai filmas su sci–fi žyme.
Antroji —
filmo režisierius iš PAR Neillas
Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N.
Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo
priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet
kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas
kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus
ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių
sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų
laureatas Mattas Damonas.
Ką gi, paspoilinsiu. Pradėkime nuo to, kas kartojasi: ta pati išblukusi vizualinė stilistika (kuri iš principo man netgi patinka, bet tik ne tada, kai naudojama didaktiniam kontrastui kurti); ta pati socialinės atskirties hiperbolė — beteisiai ligoti skurdžiai vs. prie amžinybės vartų besitrinantys visagaliai išrinktieji; tas pats egoizmo virsmas dramatišku altruizmu...
Žodžiu, 2154 m. Žemėje viskas vyksta taip, kaip numato žanro kanonai:
nustekenta planeta perpildyta vargetų, kurie visomis išgalėmis trokšta pakilti
į orbitoje sklendžiantį išrinktųjų rojų — Eliziejų. Pagrindinis veikėjas —
jautrus jaunuolis, buvęs profesionalus mašinų vagis, bet šią akimirką visa
siela trokštąs pozityvaus būvio. Štai čia liežuvio galiuką ima kutenti ironijos
prieskonis. Žinoma, jaunuolio kilniems troškimams lemta žlugti dėl pasaulio
žiaurumo, galingųjų išnaudojimo ir šiaip nelabai vykusios karmos.
Galiausiai piktas likimas palieka vaikinui vienintelę viltį išgyventi —
nusigauti į išganingąjį Eliziejų.
Kad žiūrovui nepritrūktų dramatiško lėkštumo,
į istoriją įterpiama nelaimėlio vaikystės dienų meilė. Na, ok, kaip gi be
moteriško kvapo, tebūnie. Bet kai anoji dar atsitempia mirtinai sergančią
dukrelę... Nuo ironijos burnoje darosi kartu.
Toliau ne ką geriau. Koks tas rojus
Eliziejus? Na, čia režisieriaus fantazija atostogauja: kažkas panašaus į
klasikinę vakariečių pamėgtą poilsio zoną, su baseinu, golfo aikštynu, žalia
pievele išpuoštiems vaikučiams bėgioti. Tačiau esmių esmė — kiekviename kurortnamyje garbingiausioje
erdvėje stovinti kapsulė, kurion atsigulęs iš esmės gali būti prikeltas kone iš
mirusiųjų: nesvarbu, ar luošas, ar pakirstas mirtinos ligos, ar išsprogdinta
galva. Rezultatas garantuotas akimirksniu ir pranoksta visas mano iki šiol
matytas/skaitytas regeneracijos procedūras. Aš jau nekalbu apie tai, kad pats
Jėzus iš mirusių tik po trijų dienų kėlėsi; bet net ir princo pabučiuotai
Snieguolei prireikė daugiau laiko atsikvošėti nei komos ištiktiems
„Eliziejaus“ personažams stebuklingai pagyti.
Beliko paminėti trečiąją priežastį, kurios vienos pakanka, kad „Eliziejus“
pakliūtų į žiūrėtinų filmų kategoriją. Tai paties Eliziejaus — kosminės
stoties–pasaulio konstrukcija. Ją pamačius, mintyse iš karto kilo aliuzija į L.
Niveno „Žiedinį pasaulį“. Och, kaip gera buvo žiūrėti! Ir
kaip gaila, kad tų vaizdų buvo tiek mažai — Eliziejaus kaip naujojo pasaulio
koncepcija filme visai neišplėtota. Ką ten neišplėtota, jos net nėra...Rekomenduotina
Peiktina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą