Taigi, Marsas. Marsas iš esmės visada
yra gerai. Su sąlyga, jei jo yra daugiau, nei vien tik planetos vardas filmo
pavadinime. Filme „Paskutinės dienos Marse“ (beje, lietuviškame filmo pavadinimo
vertime dominuoja vienaskaitos variantas „Paskutinė diena Marse“, kuris pagal
turinį lyg ir tikslesnis) vis dėlto dėmesys nukreiptas į paskutines dienas, o ne į Marsą.
Iki pirmo lavono atsiradimo — ekrane viskas
pakankamai sklandu. Pavargę astronautai–mokslininkai, kurie skaičiuoja
paskutines misijos Marse valandas; irzulys dėl nevaisingų pastangų atlikti kokį
lemtingą atradimą, amžiams įrašysiantį atradėjo vardą šlovingos istorijos
puslapiuose; rausvai gelsvas Marso kraštovaizdis su viena kita audra; praktiški
skafandrai, sėkmingai apsaugantys nuo radiacijos... Žodžiu, tinkamas įvadas,
tinkama nuotaika, tinkami dialogai ir dar tinkamesnė vaidyba. O tada... Atsiranda lavonas. Ir reikalai akimirksniu
pašlyja. Kas be ko, retas lavonas įneša gyvųjų pasaulin harmonijos ir pozityvo,
bet negyvėliai Marse — išskirtinai reto bjaurumo reiškinys.
