Tūkstantis
ir viena diena : mokslinis fantastinis romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas :
Naujasis Eridanas, 2004. - 238, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas;
t. 289). - ISBN 9955-10-075-3.
Recenzija — subtilus dalykas. Kuo
daugiau recenzijų skaitau, tuo labiau neapsisprendžiu, kokio žanro elementai
jose turėtų vyrauti, idant rezultatas įtiktų plačiajai auditorijai:
informaciniai?, agitaciniai?, grožiniai?, reklaminiai? Skaitau vieną recenziją
— pernelyg informatyvi, spoilinanti; kita — su nukrypimais į tik
pačiam jos autoriui įdomias filosofijas; trečia — entuziastingas šlovinimas,
norom nenorom keliantis minčių apie reklamą. O kur dar objektyvaus vertinimo ir
subjektyvaus skonio sankirtos problemos.
Būtent todėl, kai ėmiausi įgyvendinti
šio tinklaraščio idėją, atsisakiau minties rašyti recenzijas. Nusprendžiau
tenkintis pamintijimais — tai kodinis
kultinės frazės „dėl skonio nesiginčijama“ analogas.
Šiuos mano pasvarstymus inspiravo dar
viena recenzija. Pastarosiomis pasidomiu dukart: prieš asmeninę pažintį su
knyga/filmu ir po jos. Prieš — nes norisi patikrinti, ar nelabai prašausiu į
šalį su pasirinkimu (buvo čia kartą toks atvejis su įsimintino pavadinimo
nesusipratimu „Karalius kraujas“), po — smalsu sulyginti savo ir recenzento bei
komentuojančiųjų nuomones. Tinklalapyje www.skaityta.lt
publikuota A. Gromovo „Tūkstančio ir vienos dienos“ recenzija — vienas iš tų
pavyzdžių, kai perskaičius norisi paklausti: ei, ar mes tikrai kalbame apie tą
patį romaną? Paskui prisimenu savo literatūros mokytojos pamokymą: kuo daugiau
interpretacijos galimybių, tuo vertesnis dėmesio aptariamas kūrinys. Gal išties?
Bet štai kas: jei „Tūkstantis ir viena diena“ būtų buvęs mano pirmasis šio
autoriaus skaitytas romanas, tikėtina, kad kitų eilė būtų atėjusi kur kas
vėliau...
„Tūkstantis
ir viena diena“ — knyga apie kvapą gniaužiančius nuotykius... — rašo recenzentė.
Pridurčiau — kvapą gniaužiančius iš nuobodulio. Na, iš tiesų su tais nuotykiais
nėra beviltiška, tačiau, mano galva,
anie čia atlieka labiau iliustracinį vaidmenį.
O iliustruoja ne ką kita, kaip didžiąją žmonijos tragediją — grįžimą prie
matriarchatinės santvarkos. Hiperbolizacijos stokos A. Gromovui neprikiši, pasistengė nuoširdžiai: vyrija ne
tik, kad nušalinta nuo dominuojančiųjų pozicijų visuomeninėje ir privačioje
erdvėje, bet dar ir izoliuota, praradusi savo reprodukcinę paskirtį. Toliau
siužetas konstruojamas vadovaujantis šūkiu — nėra taisyklės be išimties! Ta išimtimi tampa ponaitis Timas, beveik nuoširdžiai
neapkenčiąs moteriškosios žmonijos pusės ir jos primestos santvarkos. Taip jau
nutinka, kad galvotosios moteriškaitės niekaip nesugeba savarankiškai
sutvarkyti savų kosminių reikalų ir į pagalbą pasitelkia minėtą exmeną (keistokas ex‘vyro (ne)vertinys). Toliau netikėtumų nelabai esama: jos stiprios,
bet jis gudresnis; jos išsigandusios, o jis ryžtingesnis; jos pasmerktos,
tačiau juk jis — gelbėtojas. Ir taip toliau. Ir panašiai.
Bendrame kontekste romanas nėra
prastas, ne. O lyginant su jau minėtu „Karaliumi krauju“, apskritai kone
šedevras. Tačiau iš A. Gromovo norėjosi daugiau, giliau, subtiliau. O „Tūkstantis
ir viena diena“... Na, ji ir paliko būtent tokį įspūdį: kaip tūkstantis ir dar
viena.
Skaitytina