2013/05/20

Glen Cook. Drakonas niekada nemiega .


Drakonas niekada nemiega : mokslinis fantastinis romanas / Glen Cook. - Kaunas : Eridanas, 2005. - 359, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 349). - ISBN 9986-97-114-4.
 
Renkantis G. Cook‘o knygą pro akis neprasprūdo faktas, kad bent jau kol kas „Drakonas“ yra vienintelė lietuviškai išversta šio autoriaus sci-fi knyga. Likusios (daugiausia „Juodosios gvardijos“ ciklo) yra fantasy žanro. Prisipažinsiu, šitai kėlė išankstinį skepsį ir nemažai įtarumo. Pasirodo – visai nepagrįstai.

Turinys: yra žmonių ir n+1 ateivių rasės apgyvendintas Kanono kosmosas ir yra jo pasaulius jungiantis Tinklas, po kurį slankioja pusiau vaiduokliški kariniai erdvėlaiviai Sargai, prižiūrintys tvarką Kosmoso pasauliuose. Dar yra piktavalių maištininkų, ambicingų garbėtroškų, prieš savo valią į reikalą įsipainiojusių teisuolių ir vienas kitas pašalietis stebėtojas. Visi jie po kruopelytę neša savo indėlį į istoriją, kuriai lemta paskęsti dar didesnės Istorijos katile.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad siužetinė linija nėra perdėm originali, kai kurios žanrinės idėjos apskritai senos kaip sci-fi pasaulis (pvz., trijų lygmenų ateities megapolių vaizdinys, paskutinį, bet ne pirmą, kartą tokį radau „Multiversumo angeluose“). Bet tai joks trūkumas. Romano (nors labiau norėtųsi  knygą vadinti kosmine epopėja) veiksmas gana įtraukiantis, sėkmingai „paskanintas“ detektyvo elementais.

Pradėsiu nuo to, kas šioje knygoje man tiko ir patiko labiausiai — pusiausvyra ir saikas.

Pusiausvyra tarp pozityvo ir negatyvo, tarp švelnumo ir smurto, tarp ištikimybės ir išdavystės. Labiausiai tą pusiausvyrą įkūnija veikėjai. Bene vos vienas kitas iš jų (anaiptol ne pagrindiniai) yra su aiškiu užrašu ant kaktos „Nepataisomai blogas / Infantiliai geras“. Daugelio likusiųjų charakteriai kuriami laikantis aukso vidurio taisyklės. O kas dar svarbiau — tie charakteriai apskritai yra kuriami. Keletas net labai vykusiai. Beje, nebūtinai žmogiški charakteriai.

Ir saikas. Saikingai kaunasi, saikingai nuobodžiauja, dar saikingiau pasimyli. Saikingas kiekis žmonių ir nežmonių, robotų ir virtualių šmėklų. Na, gal kiek daugoka klonų. Bet šiaip jau — jokių kraštutinumų. Tiksliau, kraštutinumų yra: veikėjų užmojai grandioziniai —  galaktikos valdančiųjų perversmas, tūkstantmečius viešpatavusios tvarkos suardymas ir t.t. Tačiau net tokie kraštutinumai neatlaiko laiko konkurencijos: ką reiškia vienas kitas maištas ir mūšis šimtų, tūkstančių, milijonų metų perspektyvoje? Kai veiksmo vieta — beribė visata, tokia beribė, kad erdvės ir laiko kategorijos išnyksta. Tokiame fone belieka kalbėti apie tęstinumą. Ir tai sąlygiškai. Ką sėkmingai ir daro autorius.

O tasai tęstinumas ne visada glamūrinis. Svarstytinas, abejotinas, nematuotinas įprastais geras/blogas matais. Todėl patrauklus, įsimintinas. Bene didžiausia nuosėda (tai toks dalykas, kuris, perskaičius knygą, prašosi būti apmąstytas) — abejotina žmonijos evoliucija, kai žmogiškumas tampa sąlygiška kategorija.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą