Justin Cronin. Dvylika

Dvylika: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2013]. - 539, [4] p. - ISBN 978-9955-13-379-7.

J. Cronino „Dvylika“ — antroji apokaliptinės trilogijos dalis. Pirmoji („Perėja“) paliko pakankamai padorų įspūdį, taigi nekantriai laukiau tęsinio. Tasai laukimas truko apie pora mėnesių ir, kaip netikėtai paaiškėjo, nepraėjo be pasekmių. Ogi sumišo galvoje visi matytų/skaitytų zombiadų siužetai, primiršau esmines detales, susijusias su virusinių funkcionavimu ir naikinimu. Pamoka, kad zombius vartoti dera saikingai.

Beje, kai jau pagaliau sulaukiau knygos — gavau ją klasikinio pavidalo, virš penkių šimtų puslapių sunkiausią kaladę. Ir netrukau suprasti, kaip stipriai per keletą mėnesių susidraugavau su  patogiąja skaitykle. Dabar kalbos apie būtinybę „skaityti tikrą knygą“ atrodo laike užstrigusių pasiteisinimai. Bet tai jau atskiros temos reikalaujanti diskusija, tiksliau — visai nieko nereikalaujanti ir niekam nereikalinga, nes niekur nė neveda.

(at)radimai

Dienos (at)radimai.

Arthur Fellig Weegee Photography

Kaubojai ir ateiviai / Cowboys & Aliens (2011)

Tokį šmaikštų, šmaikštų filmą vakar  žiūrėjau — „Kaubojai ir ateiviai“.  

Nžn, kaip jis pro mano akis prasprūdo savo debiuto metu, anyway — į Danielio Creigo torsą pasižiūrėti pavėlavau tik trejus metus. Danielis, žinoma, pats savaime didingas reginys: tamsusis titanas — rūstus kaip požemių dievas, gajus kaip Silvestro Stalonės Rembo, kupinas sielą kraujuoti verčiančios ištikimybės. Kad banditas, tai smulkmena. Negi tikro vyro įvaizdis derėtų su kokia ūkininko profesija? O štai plėšikų gaujos vadeiva, metęs savo versliuką dėl meilės exprostitutei — čia jau visai kita kategorija, visai kita...

Anapus / Hereafter (2010)

Anapus / Hereafter (2010). Tai lengvas filmas. Pozityvia prasme. Lengvas nepretenzingas siužetas, lengvai skaudūs išgyvenimai, lengva džiazuojant  muzika... Lengvumo pojūtis peržiūrėjus.

Istorija net banaloka. Nors filmo pradžia žada fantastinę intrigą: vienas pamato negyvėlius, kitas gali su jais kontaktuoti, trečias negali, bet nori. Bet šiaip jau tie numirėliai tėra inspiracija pajudėti pirmyn: mat visiems trims tiesiog sunku gyventi. Užtat ir ieško vienas kito. Kad palengvėtų.

Geležinės durys / Iron Doors (2010)

Ar maža pasaulyje prikurta nesąmonių, kad derėtų stebėtis dar viena iš jų?

„Geležinių durų“ siužetas — scenaristų fantazijos topas. Sakyčiau, net archetipas, mat kažin ar nors vienas save gerbiantis kino kūrėjas bent kartą per karjerą nėra nusviedęs savo herojaus nežinia kur, nežinia kada, nežinia kodėl. Kodėl gi Stephenas Manuelis turėtų būti išimtis?