Geležinės durys / Iron Doors (2010)

Ar maža pasaulyje prikurta nesąmonių, kad derėtų stebėtis dar viena iš jų?

„Geležinių durų“ siužetas — scenaristų fantazijos topas. Sakyčiau, net archetipas, mat kažin ar nors vienas save gerbiantis kino kūrėjas bent kartą per karjerą nėra nusviedęs savo herojaus nežinia kur, nežinia kada, nežinia kodėl. Kodėl gi Stephenas Manuelis turėtų būti išimtis?

Žodžiu, žmogelis po audringo vakarėlio pabunda bunkerio tipo vienutėje, kurios geležinių durų atidaryti jam niekaip nepavyksta. O toliau viskas kaip ir aišku: nelaimėlis 40 min. bando susiorientuoti laike ir erdvėje; tarp egzistencinių keiksnojimų likusias 10 min. kasa tunelį; 20 min miršta; tada prisikelia ir 10 min. šmaikščiai pasimyli su analogiško likimo varguole; 5 sek. stebisi vaizdeliu atsivėrus durims.

O vaizdelis tikrai vertas tų 80-ties nuobodžiavimo minučių. Idant būtum absoliučiai, neginčijamai, galutinai tikras dėl filmo vertinimo. Juk taip maža pasauly dalykų, dėl kurių nekyla jokių, nė menkiausių dvejonių.

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina 

Naikintina