James Dashner. Bėgantis labirintu

Bėgantis labirintu: [romanas] / James Dashner. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 439, [4] p. - ISBN 978-609-403-512-8.

James Dashner romanas „Bėgantis labirintu“ yra pirmoji iš keturių „Labirinto“ serijos  istorijų. Iš esmės apie romaną „Bėgantis labirintu“ nėra daug ką kalbėti — tai puiki knyga paaugliams. Mokyklinukams. Arba jaunuoliams, kaip kad rašo reklaminės anotacijos. Arba tiems, kuriems širdy dar ne ruduo ir anie visada jaučiasi esą šešiolikos. 

O štai infantiliems „Bado  žaidynių“ ir seilėtosios vampyriados gerbėjams gali  ir netikti. Kad ir kiek aniems metų būtų. Mat sentimentų ir seilėjimųsi čia nesama, o ir veikėjai paaugliai priima neįtikėtinai logiškus sprendimus. Na, bent jau tikrai logiškesnius nei kokio nors beišsisemiančio „kultinio“ mistinio serialo „Dingę“ (su pastaruoju anotacijoje lyginamas romanas) veikėjai trečio sezono dešimtoje serijoje.

Taigi, pasirodo, „Bėgantis labirintu“ — distopinė fantastika. Ganėtinai naujas terminas lietuviškajame diskurse. Distopija iš esmės yra utopijos priešingybė. Fantastinėje literatūroje tai niūri apokalipsės pasekmė. Postapokaliptinio pasaulio ženklų pirmojoje „Labirinto“ dalyje ne tiek jau daug, bet pakanka, kad ilgainiui suprastum, jog pasaulyje nutiko kažkas kraupaus. Žodžiu, grupelė atminties netekusių berniukų atsiduria nepažįstamoje pavojingoje vietoje, stengiasi čia išgyventi ir bet kokia kaina ištrūkti. Bendruomeniškumas, draugystė, priešiškumas, pasiaukojimas, žiaurios patirtys... Taip, taip, panašumų į W. Golding „Musių valdovą“ tikrai esama. J. Dashneris dar šliūkšteli intrigos: nepaaiškinami reiškiniai, viena kita pabaisa,  mokslinis eksperimentas... Viskas dozuojama labai teisingomis porcijomis, gudrumo daugiau nei žioplumo, 80 proc. veiksmo apsieina be moteriškos giminės būtybių, o kai viena tokia atsiranda — neįtikėtina, tačiau situacijos nepagadina. Veiksmas intensyvus, pagrindiniai veikėjų charakteriai teisingi, smalsumas užvaldo ir, paaukojus pora valandų vėlyvojo miego, knygą galima įveikti per vieną vakarą.

Taigi, kad ir kokios ten būtų likusios istorijos dalys (o jas, reikia manyti, vargu ar kada skaitysiu), pirmoji tikrai vykusi. Tokios gausios auditorijos kaip išbadėję kliedesiai, žinoma, nesurinks, bet labai tikiuosi, kad savo skaitytoją ras. O ilgainiui ir žiūrovą, mat jau šiais metais žadama knygos ekranizacija.

Dar štai kas: Rasos Tapinienės vertimas. Na, naujadarai — čia jau iššūkis, rezultatą reikia girti. Bet štai tokie atvejai, kaip „ožius lupti“, mane visada nuteikia dviprasmiškai. Nieku gyvu gyvojoje kalboje negirdėjau vartojant šio frazeologizmo, o ir jo reikšmę žinau tik iš knygų. Taigi, viena vertus, baisiai dirbtina. Kita vertus, kone kilni misija išsikelta — skaitytojo žodyno turtinimas.  Aš už.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina