George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.

Kokie įspūdžiai? Na, skirtingai nei A. Tapinas, meilės iš pirmo žvilgsnio nepatyriau, bet alergija taip pat neužklupo. Suskaičiau greitai, gal net pernelyg, nes, artėjant pabaigos link, pasitaikydavo epizodų, kuriuos norėdavosi tiesiog praversti kaip nuobodžius ir besikartojančius. Knyga tėra viena iš grandiozinio epo dalių, negana to — pati pirmoji, o su epais reikalų nepaskubinsi, baisiai daug smulkmeniškos informacijos, kurios neįsiminęs, žiū, jau imi painiotis  didikų genealogijoje, karalysčių teritorijose, tikėjimų ištakose ir mitologijos subtilybėse. Taigi skaitymas reikalauja atidumo ir susikaupimo. Kartais tą dėmesį išlaikyti buvo sunkoka, ypač kalbai eilinį kartą pakrypus buitinių intrigėlių link. TV seriale viskas paprasčiau, nors, turiu pastebėti, pirmąją epo dalį atitinkančio pirmojo sezono tikriausiai ir visai nesuprasčiau, jei aną žiūrėčiau prieš knygos skaitymą. Bent jau prasmiškai atrodo gerokai skurdesnis, nors ir kaip yra giriamas bei apdovanotas. Kaip visada skeptiškai dalį šlovės nurašau geram PR.

O šiaip jau epas kaip epas, nieko pernelyg išskirtinio. Devynios galybės veikėjų, dar daugiau intrigų, sąmokslų, galiausiai — nesuskaičiuojama gausybė lavonų. Toliau — istorija apie garbę, ištikimybę, išdavystę. Gražu, graudu, negailestinga ir neišvengiamai didinga. Norom nenorom tas didingumas ilgainiui ima užknisti, nes kiekgi dramblių iš musės galima pridaryti: kiek dar nukapoti ir ant mieto pamauti galvų — tebūnie plaukai skirtingų spalvų, išprievartauti moterų — tebūnie skirtingomis pozomis, sukapoti žirgų — tebūnie pradedant darbą nuo skirtingų galūnių... Jau nekalbu apie atvejus, kai kilnumas ir garbė jų savininkams atneša vien problemas, dažniausiai perpjautų gerklių pavidalu. Sakyčiau, šis romanas yra kone tobulas pavyzdys niekšybės naudingumui ir garbingumo beviltiškumui įrodyti. Skaitydamas pasaką, žinoma, priimi tos pasakos taisykles, bet kai jautrus naivumas ima piltis kaip iš gausybės rago, aplanko mintis, kad lietuviškos kraupiosios pasakaitės bent jau edukacine, gyvenimo išminties pamokymo prasme yra dešimteriopai naudingesnės. Nors, beje, dėl veikėjų turiu pritarti Tapinui: retas iš jų visai baltas arba beviltiškai juodas, daugelis tokie popilkiai, meilūs ir kilniaširdžiai žudikai.

Vis dėlto pagrindinis klausimas, kilęs perskaičius „Sostų žaidimą“, — kokio amžiaus adresatui knyga skirta? Tos virtine krentančios galvos ir tuntais prievartaujamos moterys menkai tesiderina su ankstyvos paauglystės amžiun teįkopusiais pagrindiniais veikėjais, naiviomis jų emocijomis ir dar naivesniais lūkesčiais. Nėščia keturiolikmetė, vėliau padegusi savo vergę, taip pat kažin ar galėtų būti įtikinama priežastis rekomenduoti skaityti „Sostų žaidimą“ tokio paties amžiaus jaunuoliams. Užtat dešimtmečiu vyresni, manyčiau, dėl kai kurių epizodų vaikiškumo jau tik gūžčiotų pečiais. Žodžiu, kažko, matyt, nesuprantu...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina