Sleido namas: romanas / David Mitchell. - Vilnius: Tyto alba, 2016. -
228, [3] p. - ISBN 978-609-466-176-1. - UDK: 821.111-312.4
Pats D. Mitchell šį savo kūrinį neva yra pavadinęs desertu po pietų – suprask, tie pietūs yra „Debesų žemėlapis“. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, mat tų pietų neskanavau: perskaičiau vos kelis lapus ir dėl kažkokių jau užmarštin nugrimzdusių priežasčių atidėjau aną kūrinį laukti geresnių laikų.
Grįžtant prie deserto, turbūt bus tame tiesos. Tik dar reikėtų patikslinti, koks tas desertas — ar gurmaniškas šedevras pižoniškame senamiesčio restoranėlyje, ar homemade obuolių pyragas, nes rudens sezonas ir šiaip norėjosi kažko greitai pagaminamo ir pernelyg neįmantraus. Tai, sakyčiau, „Sleido namas“ yra antras variantas. Naminis obuolių pyragas, trys obuoliai, trys kiaušiniai, po tris šaukštus cukraus ir miltų. Patiektas pravėsęs, be ledų. Ar čia trūkumas, ar privalumas, – vienareikšmio atsakymo nėra. Nelygu, kam teikiate pirmenybę.
Per daug nespoilinant turinio, jis maždaug toks: Sleido skersgatvyje kas kelerius metus pasirodo namas, kurio gyventojų gyvybei palaikyti reikalingos užklydėlių sielos. Yeps. Senas geras sielų rijikų motyvas, amžina klasika... Romano turinį sudaro keletas atskirų, bet nuosekliai pagrindinę siužeto liniją plėtojančių pasakojimų, kuriuose vis kito veikėjo balsu pasakojama jo kelionė į Sleido namą ir potyriai jame.
Iš to, kas pasakyta, kaip ir aišku, kad nieko pernelyg naujo autorius neišradinėja, bet pasakoja jis pagauliai, labai lengvai ir pirmasis trečdalis romano man net labai patiko. Kol dar iki galo nesusigaudai, kas ir kodėl. Įpusėjus to aiškumo buvo jau gerokai per daug, užuot didėjusi intriga ėmė slobti, vis daugėjo nemotyvuotų, baltų dėmių, o paskutinė istorija suręsta kaip grynai formali būtinybė baigti siužetą. O gaila... Nes atskiri epizodai patys savaime gana įtraukiantys, pasakojama pirmuoju asmeniu, kuriami įtaigūs pavienių veikėjų paveikslai, man jie visi buvo įdomūs ir saviti.
Visi, išskyrus tuodu, kuriems numatytas pagrindinis vaidmuo — Sleido namo savininkai. Vaje, kaip aniedu nenusisekę... Tokių plokščių, neraiškių telepatų / ezoterikų reikėtų gerokai paieškoti. Na taip, pasirinkta pasakojimo kitų veikėjų lūpomis perspektyva nelabai leidžia šiems personažams skleistis, bet kad autorius nepersistengė, tai irgi faktas. Pernelyg akivaizdus.
Beje, tik vėliau pastebėjau, kad romanas pristatomas su pretenzijomis į siaubo istorijų žanrą. Žinoma, maža, ką teigia anotacijos, ne toks ir retas atvejis, kai jos apskritai neturi nieko bendra su realybe. Bet kai peržvelgiau kelių knygagraužių bloggerių įspūdžius, anie irgi kone darniu choru akcentuoja siaubiškumą, mačiau net lyginant su St. Kingu. Čia jau daugiau nei nustebau: esu reto baikštumo žmogus ir siaubo žanras man asocijuojasi tik su dviem labai empiriškomis jausenomis — ant galvos užtraukta anklode, nes baisu iškišti galvą į nesaugią pamėklišką išorę, ir kankinančiai pilna pūsle, nes kaip nueiti tuos penkis žingsnius iki tualeto, kad pyst ir nenukaltų kokia piktavalė šmėkla. „Sleido namas“ – nei gąsdinanti, nei baugi istorija, bet jei jau taip reikėtų lyginti, sakyčiau, ji artimesnė detektyvui. Bet irgi tik formaliai. Tiesiog step by step kiekviena istorija neša bendrą siužetą visa išaiškinančios atomazgos link. Net pernelyg išaiškinančios – kaip minėjau, romano pabaiga perdėm šabloniška, negi nuspėjama, o paskutinis akordas tokia klišė, kad perskaičius apima lyg ir nepatogumo dėl autoriaus sprendimo jausmas — gal žmogus tiesiog laiko nebeturėjo, leidyklos terminai spaudė, gal šiaip viskas užkniso...
Žodžiu, pritarti anotacijai, kad „tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą“, gali tik gerai apsirūkęs, bet dalykas pusėtinas.
