Suzanne Collins. Bado žaidynės / Pavojinga meilė / Liepsnojantis įtūžis

Bado žaidynės: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-621-6.

Pavojinga meilė: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-876-0.

Liepsnojantis įtūži : [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2011. - 371, [2] p. - ISBN 978-609-01-0039-4.

Pakalbėti apie „Bado žaidynes“ paskatino štai šitas masinę psichozę iliustruojantis kliedesys: Naa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.

Proto balsas neleidžia abejoti, kad gėdytis, jog skaitei vienokią ar kitokią knygą yra daugiau nei snobizmas. Tai stačiai kvaila. Kiekvienas skaitinys, koks anas bebūtų, dar viena detale praturtina patirties mozaiką. Ir vis dėlto, nepaisant tokios saviįtaigos, esti knygų, apie kurių skaitymą norisi nutylėti. Tarkime, pažintį su „50-ties pilkų atspalvių“ pirmąja dalimi aiškinu kaip domėjimosi masių kultūros reiškiniu rezultatą. Kitaip tariant — smalsu buvo. Užtat po to, kai kolegė pavadino knygą „šėtono literatūra“, o man pakomentavus, esą tai tik tiesmukas aprašymas to, ką kone visi darome miegamajame ar bent jau norėtume daryti, nužvelgė beviltiškumą konstatuojančiu žvilgsniu, taigi po to — esu linkusi nutylėti, kad perskaičiau ne tik pirmą, o visas trilogijos dalis. O kad netrukus po to suvartojau dar vieną analogiškų kliedesių dozę — Sylvia Day dvilogiją „Apnuogink mane“ ir „Atskleisk mane“ (Viešpatie, na ir pavadinimų bukumas!) —, apskritai atrodo gėdingas ir žeminantis biografijos faktas. Ir tikrai jau niekaip nepriderantis gero literatūrinio skonio ugdymui(si).

Lygiai taip pat prie to ugdymo neprisideda ir „Bado žaidynės“. Tiek romanai, tiek beviltiška jų ekranizacija. Tačiau jei pseudo sadomazohistiniai miegamojo pasakojimai tesukelia šypseną, nepretenduodami į kažką daugiau nei namų šeimininkių seksualinės fantazijos, tai „Bado žaidynės“ kone siutina savo banaliu paikumu ir pretenzijomis į giliamintiškumą. Principingai teigiu, esą anos niekinės, naikintinos, šluotinos nuo planetos paviršiaus drauge su jų autore ir klejojančių gerbėjų armija. Pakeliui dar ir visas esamas bei būsimas ekranizacijas galėtų prigriebti.

Trilogiją perskaičiau dėl liūdnokos priežasties: aistringos rekomendacijos žmogaus, kurį įprastomis gyvenimiškomis aplinkybėmis vadinu netgi perdėm racionaliu ir pragmatišku. Koks paradoksas! Vienintelę galimą skeptiškos mano reakcijos priežastį jis nurodė tokią: „Na, nebent Tau nepatiks meilės istorija“. Tačiau čia pat pridūrė: „Bet ne tai ten svarbiausia“. Pirmasis spėjimas buvo absoliučiai teisingas: darželinukų lygio meilės istorija man nepatiko, tiksliau — pasakojime apskritai nebuvo nieko, kas patiktų, užtat apsčiai to, kas erzino. O štai antrasis teiginys glumino: svarbiausia — kas? Tragikomiška kova už laisvę ir sotesnį būvį? Ką gi, belieka žavėtis subtilumu tų, kurie už butaforinio fasado įžvelgia grynųjų idėjų laukymę.  Man nepavyko.

Vertinant susižavėjusiųjų „Bado žaidynėmis“ prastą skonį (nes jis neabejotinai prastas, tiksliau — beviltiškas) visada galima guostis faktu, esą bet koks „Maximos“ katalogo ribas peržengiantis skaitymas jau yra gėris. Tačiau šįkart — tai viena iš istorijų, pažinties su kuria iš tiesų reikėtų gėdintis.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina