Justin Cronin. Dvylika

Dvylika: [romanas] / Justin Cronin. - Kaunas: Jotema, [2013]. - 539, [4] p. - ISBN 978-9955-13-379-7.

J. Cronino „Dvylika“ — antroji apokaliptinės trilogijos dalis. Pirmoji („Perėja“) paliko pakankamai padorų įspūdį, taigi nekantriai laukiau tęsinio. Tasai laukimas truko apie pora mėnesių ir, kaip netikėtai paaiškėjo, nepraėjo be pasekmių. Ogi sumišo galvoje visi matytų/skaitytų zombiadų siužetai, primiršau esmines detales, susijusias su virusinių funkcionavimu ir naikinimu. Pamoka, kad zombius vartoti dera saikingai.

Beje, kai jau pagaliau sulaukiau knygos — gavau ją klasikinio pavidalo, virš penkių šimtų puslapių sunkiausią kaladę. Ir netrukau suprasti, kaip stipriai per keletą mėnesių susidraugavau su  patogiąja skaitykle. Dabar kalbos apie būtinybę „skaityti tikrą knygą“ atrodo laike užstrigusių pasiteisinimai. Bet tai jau atskiros temos reikalaujanti diskusija, tiksliau — visai nieko nereikalaujanti ir niekam nereikalinga, nes niekur nė neveda.

Apie knygą. Taip vienareikšmiškai imti ir pasakyti, kad pirmoji trilogijos dalis buvo geresnė,  matyt, negalima. Skonio reikalas. Tikrai. Sakyčiau taip: pirmoji paprastesnė. Ten virusiniai tėra elementarūs zombiai (na, išskyrus paslaptingąjį Dvylika), tiksliai identifikuota grėsmė ir aiškus naikinimo tikslas.  „Dvylikoje“ J. Croninas, palingavęs galva, konstatuoja: betgi pasaulyje nieko nėra paprasto ir aiškaus, vaikeli. Ir priveisia visokių tarpinių puszombių variantų, gąsdinančių raudonomis akimis ir neprognozuojamu elgesiu — vieną akimirką anie plėšo gerkles, kitą, žiū, jau žudosi, suvokę savo egzistencijos neišmatuojamą siaubą. Jautrūs zombiai, sutikite, yra perdėm subtilus dalykas... Tokie kraštutinumai gerokai kontrastuoja su palyginti ramia pasakojimo tėkme pirmojoje dalyje. Kita vertus, tęsinys tam ir yra tęsinys, kad pratęstų, o ne kartotų tai, kas jau pasakyta.

O pratęsia gausiai ir triukšmingai. Lengviau būtų papasakoti, ko šioje knygoje nėra, nei išvardinti tai, ko čia esama. Bandau įsivaizduoti „kūrybinį vyksmą“, t.y. kaip rašomos tokio tipo knygos, kai jau aišku, apie ką, tik belieka sugalvoti, kaip. Pavyzdžiui, paimi popieriaus lapą ir be jokios logiškesnės sistemos surašai visus įmanomus dramatiškus variantus: 
1. numarinti bent po vieną pirmos eilės giminaitį (tėvas, motina, sesuo, brolis); 
2. numarinti vaiką (geriau keletą, nes vaikų marinimas baisiai paveikus reikalas); 
3. nukąsti kurią nors galūnę ar kaip kitaip suluošinti vieną pagrindinių veikėjų; 
4. paprievartauti vieną kitą pagrindinę veikėją (patartina  keliskart arba intensyviai, arba dar kaip nors išradingiau, nes eilinis prievartavimas — anokia čia atrakcija); 
5. prikelti iš mirusiųjų; 
6. pradanginti, o vėliau atrasti kokius epizodinius personažus; 
7. dar reikia iš anksto pasmerktos meilės  istorijos; 
8. žiupsnio entuziastingo sekso; ir taip toliau, ir panašiai. 
Tada išdėlioji visus tuos įvykius kas, tarkim, penkiasdešimt puslapių ir bandai sujungti daugiau ar mažiau logiškais ryšiais. Vualia! - štai ir sodrus postapokaliptinis romanas.

Man smalsu tik štai kas: ką dar įmanoma išmąstyti ir surašyti trečioje dalyje tokio, kas nebuvo pasakyta antrojoje? Tiesa, prisiminus „Absoliutaus blogio“ pavyzdį, klausimas skamba ironiškai...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina