Taigi, Marsas. Marsas iš esmės visada
yra gerai. Su sąlyga, jei jo yra daugiau, nei vien tik planetos vardas filmo
pavadinime. Filme „Paskutinės dienos Marse“ (beje, lietuviškame filmo pavadinimo
vertime dominuoja vienaskaitos variantas „Paskutinė diena Marse“, kuris pagal
turinį lyg ir tikslesnis) vis dėlto dėmesys nukreiptas į paskutines dienas, o ne į Marsą.
Iki pirmo lavono atsiradimo — ekrane viskas
pakankamai sklandu. Pavargę astronautai–mokslininkai, kurie skaičiuoja
paskutines misijos Marse valandas; irzulys dėl nevaisingų pastangų atlikti kokį
lemtingą atradimą, amžiams įrašysiantį atradėjo vardą šlovingos istorijos
puslapiuose; rausvai gelsvas Marso kraštovaizdis su viena kita audra; praktiški
skafandrai, sėkmingai apsaugantys nuo radiacijos... Žodžiu, tinkamas įvadas,
tinkama nuotaika, tinkami dialogai ir dar tinkamesnė vaidyba. O tada... Atsiranda lavonas. Ir reikalai akimirksniu
pašlyja. Kas be ko, retas lavonas įneša gyvųjų pasaulin harmonijos ir pozityvo,
bet negyvėliai Marse — išskirtinai reto bjaurumo reiškinys.
Kai dar kartą IMDb peržiūrėjau filmo aprašą, akis užkliuvo už to, ką pirmą kartą praleidau: žanro kategorijoje pirma nuoroda — horror, tik po to — sci–fi. Ką gi, viskas teisinga. Buvo tikrai baisu, tiksliau — pagavau save keliskart galvojant, kad šiame „fantastiniame“ filme per daug įtampos, jog būtų įdomu. Tiesa, ta įtampa, matyt, ir yra visa ko esmė, mat priešingu atveju beliktų tik parodija. Fantastikos — tikrai ne.
Seubekų gerbėjai kūrėjų pastangas galbūt įvertintų pozityviau,
skonio reikalas. Juolab, kad režisierius pasikvietė pora gerų aktorių: Lievas Schreiberis puikus, kad ir kokiuose idiotiškuose filmuose vaidintų, o Olivia Williams apskritai buvo tikras atradimas, ji, mano akimis, yra geriausia, kas tąkart
nutiko Marse.
Ir vis dėlto... Neapsisprendę numirėliai
pamažu mane ima varginti: zombiai kaime, zombiai mieste; zombiai Amerikoje ir
zombiai Ašigalyje, zombiai dieną, zombiai naktį; zombiai ant žemės ir zombiai
po žeme; zombiai kosminėje stotyje... Dabar dar — zombiai Marse.
Visuotinėje zombiados eroje gyvename, dievaž. Prietaringesniems gal net reiktų kokius tris kartus per kairį petį spjauti...
Visuotinėje zombiados eroje gyvename, dievaž. Prietaringesniems gal net reiktų kokius tris kartus per kairį petį spjauti...
Žiūrėtina
Peiktina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą