Genomas:
mokslinis fantastinis romanas / Sergej Lukjanenko. - Kaunas: Naujasis Eridanas,
2005. - 317, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 343). - ISBN
9955-10-134-2.
Mano simpatijas Sergejus Lukjanenko užkariavo daugiau nei prieš dešimtmetį, vieną kaitrią vasaros naktį, kai iki
aušros nieku gyvu negalėjau iš rankų paleisti „Atspindžių labirinto“. Dar ir
šiandien užplūsta jaudulio banga, prisiminus to skaitinio sukeltus įspūdžius.
Beje, drįstu manyti, kad man pritartų daugelis rašytojo gerbėjų — tai
buvo kažkas tooookio!
Kad S. L. turi talentą kurti nuotykinę fantastiką — nekyla jokių abejonių. To talento neužgožia net ir neretai apninkąs
kūrinių tiražavimo įspūdis. Įtaigus ir sklandus pasakojimas, pagaulūs
charakteriai, ne visada nuspėjami siužeto vingiai — visa tai ir prasčiausias
rašliavas ištempia iki skaitytinų lygio. O jeigu dar palygintume su kokiu L. Nivenu
ar R. Zelazny (teatleidžia man jų gerbėjai) — S. L. anuos visa galva
pranoksta. Vis dėlto, nors tolesni mudviejų santykiai klostėsi su pakilimais ir atoslūgiais, reikia prisipažinti, dar kartą įsiplieksti andainykštei aistrai nebuvo lemta. Kol galiausiai susikaupė tiek skepsio, tiek nacionalistinio šovinizmo perviršio, tiek lujanenkiškų stereotipų, kad nusprendžiau: laikas labai rimtai pailsėti nuo šio rašytojo kūrybos. Antraip meilei gresia pavojus virsti neapykanta.
Ir štai po keleto metų ignoravimo,
kai atmintyje jau ėmė blukti lukjanenkiški
siužetai, smalsiai paėmiau „Genomą“ (nelabai tėra iš ko rinktis, kai beveik visas
S. L. suskaitytas). Ir... Viskas būtų
lyg ir gerai. Lyg ir. Bet — ne iki galo. Mintis gera, jos išplėtojimas irgi, netikėtumų
— yra. O pasitenkinimo, kad perskaitei
kažką vertingo — ne. Gal pernelyg didelių lūkesčių kaltė? Arba hiperbolizuoto kategoriškumo karma, neleidžianti mėgautis
paprastais pramoginiais pasiskaitymais...
„Genomas“ — detektyvas. Tiksliau,
detektyvinė linija yra pagrindinė, tačiau anaiptol ne vienintelė. Tos kitos gal
net patrauklesnės, mat kad ir koks genialus būtų ponas Šerlokas Holmsas,
perkelti jį į erdvėlaivį — rizikingas sumanymas.
Veiksmo stimulas romane yra jausmai. Taip
jau nutinka, kad genetiškai patobulinti ir tapę tam tikros srities specialistais,
t.y. profais, žmonės už savo
profesionalumą yra priversti sumokėti tam tikrą kainą: jiems blokuojamos kai kurios emocijos. Pavyzdžiui, mokesčių inspektoriams, tardytojams ir pilotams
(pastarasis ir yra pagrindinis veikėjas Aleksas) pašalintas gebėjimas mylėti.
Dvasinės kančios profų dėl to
nekamuoja, smalsumas irgi nevargina, betgi, lemtingai susiklosčius aplinkybėms,
Aleksas pasinaudoja galimybe patirti tai, ko buvo netekęs. Ir jau tūkstantis
pirmą kartą įsitikinu: meilė nėra ta tema, kurią turėtų gvildenti mokslinės fantastikos
kūrėjai. S. L. čia — ne išimtis. Dilemos,
kas ta meilė yra, ką ji suteikia ir ką atima, atrodo mažų mažiausiai nerimtos.
Tie, kuriuos kamuoja panašūs egzistenciniai klausimai, visada gali pasiskaityti
Fromo „Meną mylėti“.
Tikslingai ar ne, bet „Genomas“ turi
pretenzijų į humoristinį žanrą. Planeta „Naujoji Ukraina“; besiganančių kiaulių,
kurių rūkytų ar šokolado skonio lašinių galima atsipjauti čia pat vietoje,
vaizdeliai; abejotinas svetimeivių svetimumas...
O štai rimtai nemaloniai kliuvo tai,
kas buvo pradėję erzinti ir ankstesniuose S. L. kūriniuose: neblėstanti pusamžių
herojų aistra nepilnametėms. Žiū, ko tik tuose nežemiškuose pasauliuose
nenutinka, o bet tačiau — kai tai ima tapti dėsningumu... Žvaliai dulkinti
keturiolikmetę, gerti su ja vyną, o vėliau, glostant galvą, vadinti „vaikeliu“...
Ne, idėjinio pasipiktinimo nejaučiu, bet entuziazmo tos raiškios scenos irgi neįkvepia.
Mažiau, nei tikėtasi — tiek šįkart pasiėmiau
iš „Genomo“.
Skaitytina
Peiktina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą