Europa / Europa Report (2013)

Lietuviški portalai filmo pavadinimą „Europa Report“ verčia tiesiog „Europa“. 

„Europa“ ilgokai buvo mano akiratyje, bet vis neradau tinkamos progos / nuotaikos peržiūrėti. Nors treileris viliojo, tačiau šiek tiek atgrasė filmavimo būdas (esą veiksmą filmuoja kameros, įrengtos erdvėlaivyje ir astronautų skafandruose), keliantis asociacijų su mažabiudžetėmis nevykėliškomis raganų medžioklės istorijomis. Galiausiai, matyt, nuojauta sufleravo, kad šiam filmui reikia patogių, susikaupti leidžiančių aplinkybių. Kai pagaliau tokios susiklostė — patyriau kuo tikriausią atradimą. „Europa“ — vienareikšmiškai geriausias metų (ir apskritai vienas iš geriausių visų laikų) sci–fi filmas.

Skambus pareiškimas, o taip... Ir, tiesa sakant, sunkoka taip paprastai apibrėžti, kur slypi šio filmo stiprybė. Mano subjektyvus atsakymas — tikėtinumas. Jo laipsnis filme subalansuotas kone idealiai: taip įtraukia į vyksmą, kad ima užvaldyti pojūčius — štai, tuoj praskrisime didingąjį Jupiterį, o štai ir ji, puikioji Europa, ledinė gražuolė, mūsų tikslas, mūsų viltis...

Filmo idėja nesudėtinga: siunčiama misija į Jupiterio palydovą Europą. Misijos tikslas — gyvybės paieškos. Na, o turinys lyg ir nuspėjamas: tai su tikslo siekimu susiję praradimai ir atradimai.

Paradoksalu, bet esminis „Europos“ privalumas — filme nėra nieko, kas stulbintų ir „gniaužtų kvapą“. Dar daugiau: mano bendražiūrovis pakomentavo, esą  didžiąją laiko dalį „šiame filme nieko nevyksta“. Būtent! Nes iš tiesų — kas išskirtinio gali vykti erdvėlaivyje, keliolika mėnesių nuobodžiai skrendančiame tikslo link? Pirminis entuziazmas, buities rutina, slogi įtampa — visa tai neiliustruojama jokiais intriguojančiais vaizdais. Na, gerai, režisierius atiduoda duoklę katastrofų dievams ir sukuria skrydžio mėnesius paįvairinusią nesėkmės istoriją. Tačiau pastaroji irgi nėra netikėtumas, priešingai — pačioje filmo pradžioje  žiūrovas informuojamas, kad įgula neteko vieno nario. Telieka išsiaiškinti, kaip. Tai tipiška istorija, kurią žanro gerbėjai matė ar skaitė n+1 kartą. O štai kūrėjų sprendimas neišnaudoti tos istorijos hiperdramai kurti — labai netipiškas. Rezultatas: dar nemačiau tokios eilinės, tokios nelemtos, tokios ... tikėtinos (!) astronautų nesėkmės.

Ne, meluoju: buvo filme ir stačiai pribloškiančių netikėtumų. Kai vienas iš emociškai ir fiziškai pervargusių astronautų pareiškia kolegoms, esą matė „kažkokią šviesą“, sulaukia ne pašaipių ir nepatiklių replikų, o susidomėjimo. Viena veikėja netgi išsako revoliucinę mintį: „Galbūt tai yra būtent tai, dėl ko čia atskridome?“. Neįtikėtina, tiesa? Tai pirmas mano užfiksuotas logiškos reakcijos atvejis tokio pobūdžio istorijose. Nes pagal įprastas interpretacijos taisykles, kolegos turėtų šaipytis dėl pramano, mačiusysis pulti į isteriją, tada — konfliktas, kraujas, mėsa, zombiai... Arba vėlgi — stulbinantis sprendimų aiškumas: žinai, kad  veikėjas, tikėtina, eina pasitikti neišvengiamos nelaimės (kuriam jau čia pasivaikščiojimai po svetimas ir abejotino svetingumo planetas  žada daug malonių akimirkų?), bet, užuot konstatavęs išėjusiojo žioplumą, atsidūsti — taip, reikia, nieko nepadarysi... Pritariamai palydi su mintimi, kad ir pats, matyt, eitum.

Nieku gyvu nepasakyčiau, kad filmas prailgo, esą pristigo nuotykių, įkyrėjo laukimas. Vėlgi, priešingai — režisierius „pagavo“ nepriekaištingą ritmą ir, preliudijoje pažaidęs restrospektyva, toliau istoriją kuria pagal klasikinės kompozicijos kanonus: nuosekli ekspozicija, kulminacija, atomazga. Beje, pastaroji, nuslopinusi kulminacijos adrenaliną, vėl grąžina pasakojimui dokumentinio įvykių fiksavimo pobūdį, kūrėjai deda tašką konstatuodami: štai, buvo tokia istorija, ir štai, tokie yra jos rezultatai. Ir tiek. Net tiek.

Mano akimis, režisierius Sebastián Cordero sukūrė tikrą perliuką. Istoriją, kurioje esama idėjos, prasmės, realumo. Labai tikiuosi, kad yra daugiau pritariančių šiai nuomonei.

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina

Tiesa, dar negaliu nepakalbėti apie mažą mažą pasaulį : ) Tiksliau — apie Sharlto Copley. Taip taip, be menkiausio abejonės šešėlio atpažinau akimirksniu — neseniai minėto Neillo Blomkampo „9-tajame rajone“ būtent jis atliko pagrindinį vaidmenį. „Europoje“ S. Copley vaidina vieną iš astronautų. Beje, jausmingą. Bet ne tai mane nustebino: šitas aktorius taip pat pasirodė viename iš ryškesnių vaidmenų anądien aptartame  N. Blomkampo „Eliziejuje“! Akis kliuvo, taip, bet štai ten jo — neatpažinau... Jei ką, S. Copley iš Johanesburgo ; )