Hobitas: nelaukta kelionė / The Hobbit: An Unexpected Journey (2012)

Labai nenorėjau „Hobito“ žiūrėti ir kone metus sėkmingai jo išvengiau. Nenoras grynai iš principo. Ir visai ne dėl to, kad į fantasy žanrą žiūriu (nepagrįstai) atsainiai. Ogi štai kas: neabejoju, kad viskas, ką ta tema buvo galima pasakyti ir parodyti, jau sudėta į „Žiedų valdovą“ ir ponas J. R. R. Tolkienas grabe vartosi nuo tokių įnirtingų filmo kūrėjų pastangų pasipinigauti ekranizuojant jo kūrinius. Neginčiju „Žiedų valdovo“ ekranizacijos didybės — kiekviena dalis man buvo šventė kino teatre, bet laikausi nuomonės, kad didingi dalykai yra, tiksliau — turėtų būti, vienkartiniai. Monumentalūs ir nepakartojami. Neginčijami ir nenustelbiami... Betgi siekiamybė sau, o realybė sau. Anom nepakeliui. Modernioji kultūra tiražuoja didybę kaip Kalėdų senelius šokolado fabrike. Iš jei tik įmanoma iš š...o išspausti (bent vieną dešimtąją) grūdo — neabejotinai rasis, kas taip ir padarys. „Žiedų valdovas“ buvo pernelyg pelningas, kad garbingai ilsėtųsi kino meno istorijos palėpėse. O kad jau nebuvo iš ko kurti ano tęsinių, tai gerbiamas Peteris Jacksonas sukūrė priešistorę — „Hobito“ trilogiją.

Žodžiu, su tokia neišmatuojamo skepsio doze (ne)sėkmingai susiklosčius aplinkybėms sėdau tos trilogijos pirmosios dalies žiūrėti. Ir ką... Puiki pasaka! Vienareikšmiškai. Kino teatre įspūdis apskritai turėtų būti pribloškiantis. Įspūdingas Naujosios Zelandijos kraštovaizdis, raiškūs ir spalvingi personažai, tinkamai subalansuotas garso takelis, daug šiurpaus bauginimo, bet saikingai žiaurybių (tiesa, blogiukai krenta kaip lapai rudenį, bet perdėm kraujais ir kūno dalimis nesitaško; užtat pagrindiniai veikėjai atsiperka vos keletu nubrozdinimų). O dar jeigu bent minimaliai orientuojiesi (Tolkieno raštų skaitymas — sunkus darbas, užtat teikiantis daug malonumo), kas tas goblinas, orkas, trolis, nykštukas, elfas ir hobitas, kuo anie skiriasi ir yra ypatingi — erdvės fantazijai skleistis apstu. O kad daugelis scenų nepadoriai ištęstos ir hiperbolizuotai dramatiškos — tokia jau žanro specifika: bene greitai supasakota pasaka gali būti vadinama gera pasaka?

Tiesa, visgi derėtų prisipažinti, kad, lyginant „Hobitą“ su „Žiedų valdovu“, situacijos esmę nusako posakis ta pati panelė, tik kita suknelė. Tos pačios didingos kovos ir niekingos išdavystės, tik patiriamos kitų veikėjų. Bet ar tai menkina bendrą įspūdį? Jei ir taip, tai tikrai ne per daugiausiai.

Summa summarum: jau mėgaujuosi mintimi, kaip po savaitės kitos eisiu į kino teatrą žiūrėti antrosios trilogijos dalies.

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina