Guillermo del Toro, Chuck Hogan. Padermė

Padermė: romanas / Guillermo del Toro, Chuck Hogan. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 557, [2] p. - ISBN 978-609-403-212-7.

„Padermė“ — pirmoji to paties pavadinimo trilogijos dalis. Istoriją pristatanti knygos anotacija, skelbianti esą „nors sunku įsivaizduoti, kad apie vampyrus dar būtų galima papasakoti ką nors nauja, kino režisierius Guillermo del Toro, suvienijęs jėgas su Chucku Hoganu, įrodo priešingai. Jie dar kartą perkuria kraugerių mitologiją, pasiūlydami puikią istoriją, kurioje susipina legendos, pasaulinė krizė ir neišgalvotos stiprių žmonių istorijos“ — meluoja. Ponai autoriai anaiptol neperkuria jokios kraugerių mitologijos; jų pasiūlytai istorijai iki puikumo kaip Naujosios Zelandijos aborigenui pėsčiomis iki Vatikano; o apie „neišgalvotas stiprių žmonių istorijas“ anotacijos autorius, matyt, susapnavo, antraip tą „neišgalvojimą“  tektų pateisinti nebent bukaprotiškumu, neskiriant fikcijos nuo realybės. Na, taip, kas jau kas, o fantastikos žanro aistruoliai žino, kokia trapi riba tarp šiapus ir anapus (kad ir kas toks tas anapus bebūtų), tačiau čia — tikrai ne tas atvejis. Tikrų tikriausiai.

Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow, 2014

Filmas „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014) pasakoja apie nekaringą karį, kuris, itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, pasiunčiamas į kovos su ateiviais lauką, o čia, deja, netrunka gauti galo. Tas „deja“ toks dviprasmiškas, mat galas ypatingas: atsitiktinumo dėka pacifistas karys įgyja galią, leidžiančią jam vėl ir vėl iš naujo išgyventi paskutinę dieną. Ir, savaime aišku, tapti nenugalimu kovotoju, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Vienaip ar kitaip, vingiuotai ar tiesiai, anksčiau ar vėliau — visi Tomo Cruzo keliai veda į Romą, t.y. į žmonijos gelbėjimą, ir ką jau čia padarysi, jei tokia Aukščiausiojo duotybė — didvyrio įspaudas ant kaktos.

 

Neil Gaiman. Anansio vaikai

Anansio vaikai: [romanas] / Neil Gaiman. — Vilnius: Vaga, 2011. – 382, [1] p. – ISBN 978-5-415-02205-2.

„Anansio vaikai“ — pasakojimas apie tai, kokios problemos kyla vaikams, kai jų tėvas yra gyvenimą švenčiantis dievas voras. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad nesklandumai ima rastis anam mirus, betgi dievų mirtis — perdėm dviprasmiška būsena, todėl čia atsisveikinimas „ilsėkis ramybėje“ ne visai tinkamas.

František Behounek. Kosmoso robinzonai

František Behounek, Kosmoso robinzonai. Vaga: Vilnius, 1966.

Šis įrašas vertinamuoju požiūriu yra niekinis: menka tikimybė, kad tas, į kurio rankas paklius „Kosmoso robinzonai“, ieškos atsiliepimų apie juos internete. Dar menkiau tikėtina, kad knygą apskritai kas nors skaitys. Visai ne todėl, kad ji tikrai prastoka, ne — anoji tiesiog sena, išleista dar gūdžiais 1966 metais, maždaug tada, kai gimė šiandienos virtualiosios kartos gimdytojai. Tiesa sakant, sugalvojau tik dvi aplinkybes, kai „Kosmoso robinzonai“ vis dar galėtų būti skaitomi: pirmoji (ištikusi mane) — tingus atostogų nuobodulys pajūryje, kai internetas neveikia, o skaityklėje per neapsižiūrėjimą užsilikę „kažkas neaiškaus“; antroji — nostalgija: visiems knygas skaitantiems ar kadaise skaičiusiems, matyt, pažįstama situacija, kai ankstyvoje paauglystėje perskaitei kažką tooookio! ir, po n+1 meto netikėtai atradęs, vėl entuziastingai čiumpi į rankas. Štai tų, sovietmečiu nelepintųjų fantastinės literatūros gausa, nostalgija dar gali retkarčiais prikelti šį romaną antram gyvenimui. Tiesa, jų, beveik neabejoju, laukia nykus nusivylimas.

Transformeriai: išnykimo amžius / Transformers: Age of Extinction (2014)

Šiais metais neįprastai dažnai užsuku į kino teatrą. Negaliu sakyti, kad sistemingai einu į visus be išimties fantastikos žanrui priskirtus filmus (į kokią „Beždžionių planetos aušrą“ nė varu nenuvarytų), bet kokių nors apibrėžtesnių atrankos kriterijų aniems irgi netaikau. Pagrindinis akstinas — smalsumas. O kadangi „Transformerių“ 3D treileris pasirodė šaunus, tasai smalsumas išaugo iki noro pažiūrėti visą filmą.

Cormac McCarthy. Kelias

Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.

C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.

Rick Yancey. Penktoji banga

Penktoji banga: [romanas] / Rick Yancey. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 460, [4] p. - ISBN 978-609-01-1428-5.

Pastaruoju metu distopinės apokaliptinės istorijos dygsta kaip grybai po lietaus. Ir ekranizuotos, ir skaitinių pavidalu jos „ant bangos“. Viena vertus, smagu matyti vieno iš fantastikos žanrų klestėjimą, kita vertus, kiek liūdna stebėti pasikartojančius banaliausius šio žanro variantus. R. Yancey „Penktoji banga“ nėra išimtis toje banalybių jūroje, tačiau skaityti ją įdomu: tai pavyzdingas šiandien „einamų“ temų ir motyvų kratinys, kitaip tariant, čia galima rasti kone viską, kas madinga paaugliškoje padangėje.