Transformeriai: išnykimo amžius / Transformers: Age of Extinction (2014)

Šiais metais neįprastai dažnai užsuku į kino teatrą. Negaliu sakyti, kad sistemingai einu į visus be išimties fantastikos žanrui priskirtus filmus (į kokią „Beždžionių planetos aušrą“ nė varu nenuvarytų), bet kokių nors apibrėžtesnių atrankos kriterijų aniems irgi netaikau. Pagrindinis akstinas — smalsumas. O kadangi „Transformerių“ 3D treileris pasirodė šaunus, tasai smalsumas išaugo iki noro pažiūrėti visą filmą.

Čia derėtų pridurti svarbų dalyką: „Transformeriai: išnykimo amžius“ — pirmasis mano nuo...iki peržiūrėtas filmas iš gausios transformerių odisėjos. Keliskart bandžiau susikaupti pirmai daliai, bet kantrybės pakakdavo geriausiu atveju dviem trečdaliams filmo, kitų dalių nė nebandžiau žiūrėti. Taigi apie kokį nors tęstinumą, kokybinį efektų progresą ar regresą spręsti negaliu. O ir kas nuo to pasikeistų? Tiesa, iš brolio vaikystėje žiūrėtų multikų atminty liko užsifiksavę pagrindiniai vaidmenys: autorobotai — lyg ir gerai, deseptikonai — labai blogai, žmonės — na, jiems dažniausiai sunku apsispręsti. Turiu pastebėti, kad filme šios sampratos per tiek metų nepakito nė per nago juodymą.

Taigi, koks vertinimas? Brolis, kurį prikalbėjau palaikyti man kompaniją, vėliau teigė, esą į kiną ėjo neturėdamas jokių vilčių, bet net ir būdamas taip nusiteikęs vis tiek sugebėjo nusivilti. Aš gi tikėjausi gero reginio ir priešingai gausiam skeptikų chorui — jį gavau! Patiko efektai, šaudynės–gaudynės, transformacijos, Markas Walhbergas, garso takelis, kraštovaizdžiai, komikso tipo antriniai personažai, didaktiniai svaičiojimai apie žmonių klaidas ir progas aniems pasitaisyti. Puiki komikso ekranizacija. O komiksą vertinti pagal kokius nors „Kino pavasario“ repertuaro standartus — paikas pižoniškumas. Galų gale, juk žinai, kur ir ko eini.

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina

***

„Transformeriai“, žinoma, nėra tas filmas, apie kurį vertėtų kažką daugiau pasakyti, bet inspiravo pamąstyti senokai dėmesį atkreipusia tema — apie nežmonių žmogiškumą. Be galo įdomus tas polinkis antropomorfizuoti svetimeivį — ir Dievą, ir velnią, ir ateivį žmogaus vaizduotė piešia pagal savo paties atvaizdą.

Ir kaipgi čia neprisiminus kognityvistų teorijos apie kūniškąją patirtį ir konceptualiąsias metaforas, kurios ,,formuoja mūsų suvokimą, mąstymą ir veiksmus“ (Lakoff, Johnson 1980: 26, 40). Kalifornijos Berkeley universiteto lingvistikos profesorius G. Lakoffas ir Oregono universiteto filosofijos profesorius M. Johnsonas[1] apibrėžia metaforą ne tik kaip meninę raiškos priemonę, bet ir kaip pačią kalbos savastį — kalbinį mąstymo procesų, kai vienos srities žinios perkeliamos į kitą, atspindį. Konceptualioji metafora, atsispindinti kasdienės kalbos posakiuose, yra viena iš konceptualizacijos formų, kognityvinis procesas, išreiškiantis ir formuojantis naujas sąvokas. Tai — kalbos, mąstymo, kultūros faktas, visapusiškai persmelkiantis žmogaus kasdienybę.

G. Lakoffas ir M. Johnsonas iškelia įkūnijimo hipotezę: centrinė bendrojo pasaulėvaizdžio dalis yra žmogus, todėl pirminis metaforų šaltinis yra susijęs su žmogaus erdviniais pojūčiais bei motorinėmis reakcijomis, nulemtas kūno bei smegenų veiklos. Žmogaus fizinės patirties nulemtus koncepto ypatumus G. Lakoffas analizuoja pasitelkęs embodiment sąvoką (liet. įkūnijimas, kūniškumas, kūniškoji patirtis). Įkūnijimo hipotezės (angl. embodiment hypotheses), kurią tyrėjai grindžia naujausiais neuromodeliavimo tyrimais, esminė prielaida — kiekviena konceptuali sistema, kurios terminais mąstome ir veikiame, yra nulemta fiziologinių žmogaus ypatybių bei smegenų veiklos. Sujungę metaforinio mąstymo mechanizmą aiškinančias Ch. Johnsono, J. Grady, S. Narayanano, M. Turnerio bei G. Fauconnier teorijas, G. Lakoffas ir M. Johnsonas pateikia apibendrinančią išvadą: pirminių metaforų sistemą žmogus įsisavina nesąmoningai su natūraliai nuo kūdikystės įgyjama kasdiene gyvenimiška patirtimi. Kitaip tariant, konceptualiosios metaforos sietinos su kasdiene žmogaus patirtimi, paprasčiausiomis asmens fiziologinėmis ypatybėmis; šie esminiai dėsningumai ir tampa metaforinio perkėlimo pagrindu.

Vadinasi, bandydami suvokti svetimą gyvybės formą, nepažintą erdvę, mes kuriame jos vaizdinius vadovaudamiesi žmogiškosios fiziologinės sandaros ypatybėmis, savo pačių kūniškąja patirtimi. Argi ne ironiška — žmogiškas robotas atrodo kur kas įtikinamesnis (na, ar bent jau priimtinesnis), nei koks nors čiuptuvais mojuojantis glitus aštunkojis. O aštunkojis, beje, juk taip pat ne iš niekur, iš tos pačios žmogiškosios patirties, tyrinėjant slaptingas vandenynų gelmes. Štai ir priėjome seną kaip pasaulis tiesą — niekas neatsiranda iš nieko... Žmogaus vaizduotė pajėgi produkuoti naujus vaizdinius tik tam tikrose juslinės patirties ribose ir kuo tolesnį tos ribos pakraštį ji siekia, tuo didesne išmone ją vadiname...

---

[1] Metaforizacijos procesas ir pagrindiniai jo principai detaliai aptariami G. Lakoffo kognityvinių modelių (angl. Idealized Cognitive Models (ICMs) bei M. Johnsono vaizdinių schemų (angl. Image – schemas) teorijose (žr. Lakoff 1987; Johanson 1987; Lakoff, Johnson 1980).