Guillermo del Toro, Chuck Hogan. Padermė

Padermė: romanas / Guillermo del Toro, Chuck Hogan. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 557, [2] p. - ISBN 978-609-403-212-7.

„Padermė“ — pirmoji to paties pavadinimo trilogijos dalis. Istoriją pristatanti knygos anotacija, skelbianti esą „nors sunku įsivaizduoti, kad apie vampyrus dar būtų galima papasakoti ką nors nauja, kino režisierius Guillermo del Toro, suvienijęs jėgas su Chucku Hoganu, įrodo priešingai. Jie dar kartą perkuria kraugerių mitologiją, pasiūlydami puikią istoriją, kurioje susipina legendos, pasaulinė krizė ir neišgalvotos stiprių žmonių istorijos“ — meluoja. Ponai autoriai anaiptol neperkuria jokios kraugerių mitologijos; jų pasiūlytai istorijai iki puikumo kaip Naujosios Zelandijos aborigenui pėsčiomis iki Vatikano; o apie „neišgalvotas stiprių žmonių istorijas“ anotacijos autorius, matyt, susapnavo, antraip tą „neišgalvojimą“  tektų pateisinti nebent bukaprotiškumu, neskiriant fikcijos nuo realybės. Na, taip, kas jau kas, o fantastikos žanro aistruoliai žino, kokia trapi riba tarp šiapus ir anapus (kad ir kas toks tas anapus bebūtų), tačiau čia — tikrai ne tas atvejis. Tikrų tikriausiai.

Pastebėjote?, kone visiems filmams / serialams, kuriuose esama vienokių ar kitokių siaubūnų, būdingas išskirtinio žioplumo užkratas: juo užsikrėtęs veikėjas nors ir tirtėdamas iš siaubo, tačiau nepaisydamas gūdžios tamsos, akivaizdžiausių pavojaus ženklų, visokių šlamesių ir krebždesių, kurie kiekvienam bent kiek sveikesnės nuovokos mirtingajam signalizuoja bėk iš čia kiek kojos neša!!!, taigi anas vis tiek kaip prisuktas lenda į rūsius, kuriuose neveikia šviesa, laboratorijas, kuriose pilna neaiškių gyvių, žūtbūt veržiasi į palėpes, sandėliukus ir kitokius užkampius, ypatingus tik tuo, kad čia liguisto smalsuolio laukia garantuotas galas. Faktas, kad joks sveiko proto žmogus tokiomis aplinkybėmis nedarytų nieko panašaus, neturi jokios įtakos nei scenaristams, nei režisieriams. Tarp jų ir „Padermės“ autoriams — ponams G. del Toro ir Ch. Hoganui. Pirmasis iš jų pristatomas kaip „galybę prestižinių kino apdovanojimų pelnęs, Oskarui nominuotas režisierius, prodiuseris, scenografas, rašytojas ir dizaineris“. Manyčiau, tik per aplaidumą nėra titulo „apdairus verslininkas“, mat „Padermė“ yra ne kas kita, kaip scenarijus serialo, kurį pats režisierius, išreklamavęs istoriją,  vėliau ėmėsi statyti. Knyga būtent taip ir parašyta — kaip serialo scenarijus, su visomis šiam raiškos žanrui būdingomis charakteringomis aplinkybėmis ir stereotipiniais personažais: asmeninę dramą išgyvenantis pagrindinis veikėjas epidemiologas — vaikštantis dorybės ir meilės įsikūnijimas; neįveikiamą blogį simbolizuojantis vampyras — Šeimininkas,  jo pagalbininkas — paikų ambicijų ir pretenzijų į amžinybę turintis piktavalis žmogėnas; vampyrų ekspertas senasis profesorius, sukaupęs arsenalą vampyrų naikinimo priemonių; būrys priekvaišių politikų ir teisėsaugininkų, kurių paskirtis — stabdyti veiksmą, kad šis neįgautų pagreičio ir knyga nepasibaigtų anksčiau, nei 500–tajame puslapyje. Ir taip toliau, ir panašiai.

Paradoksalu tai, kad nors knygoje ironizuojama, esą derėtų keisti požiūrį į vampyrus, įsivaizduojamus kaip B. Stokerio „Drakuloje“, bet paradoksas tas, jog „Padermė“ ne tik nekeičia, bet dar ir stipriau įtvirtina tą patį įvaizdį.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina