Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow, 2014

Filmas „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014) pasakoja apie nekaringą karį, kuris, itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, pasiunčiamas į kovos su ateiviais lauką, o čia, deja, netrunka gauti galo. Tas „deja“ toks dviprasmiškas, mat galas ypatingas: atsitiktinumo dėka pacifistas karys įgyja galią, leidžiančią jam vėl ir vėl iš naujo išgyventi paskutinę dieną. Ir, savaime aišku, tapti nenugalimu kovotoju, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Vienaip ar kitaip, vingiuotai ar tiesiai, anksčiau ar vėliau — visi Tomo Cruzo keliai veda į Romą, t.y. į žmonijos gelbėjimą, ir ką jau čia padarysi, jei tokia Aukščiausiojo duotybė — didvyrio įspaudas ant kaktos.

 

„Užstrigusio laiko“ idėja visai ne nauja, bet tokia potenciali, kad galėtų būti išnaudota dar tuzino filmų siužetui. Geriausiai ji, matyt, žinoma iš „Švilpiko dienos“ (Groundhog Day, 1993). Pastarąjį žiūrėjau gal kokius tris kartus, ne specialiai, tik dėl taip susiklosčiusių aplinkybių, bet kaskart stebėdavausi, kad vis dar smagu. Taigi pasakysiu, kad „Švilpiko diena“, žinote, gerokai šaunesnė. Nėra ten efektingų sprogimų, vaizdo ir garso technikos viražų, o retėjančios šukuosenos B. Murray žavesys nė iš tolo neprilygsta glamūriniam baltadančiui Tomui, bet ten esama potekstės, skatinančios ieškoti prasmės pasikartojimuose, įminti faustiškąją „sustok akimirka žavinga!“ mįslę. Žinoma, gretinti abu filmus būtų tas pats, kaip lyginti šūdą prie bandutės, — šiurkštokas, bet taiklus liaudies priežodis. B. Murray herojus viso labo bando išspręsti savo narciziškos asmenybės problemas, jo pasaulio nepuola aštuonkojai ateiviai, grasinantys išnaikinti žmoniją...

Beje, įdomu, kad be bendros „užstrigusio laiko“ idėjos abiems filmams būdingas ir jau minėtas narciziškumo motyvas: savimyla pagrindinis herojus pakliūva į aplinkybes, kuriose paikystę keičia didžiadvasiškumas, atjauta, na, žodžiu, pasipūtęs paršas virsta nuoširdžiu ir jautriu savu vaikinu. Mano akimis, T. Cruzas kaip reta puikiai suvaidino tuštutį, gaila tik, kad pagal scenarijų virsmas į superherojų prasidėjo taip anksti ir aktoriui vėl teko maukšlintis urmu tiražuojamą dvasingo pasiaukojimo kaukę. Ir jei pirmasis filmo trečdalis telkė dėmesį, pusiaukelė jau buvo lengviau negu lengvai nuspėjama, o pabaiga... Na, tai buvo nokdaunas dar menką viltį, kad po saule nutiks kažkas naujo, išsaugojusiam žiūrovui. Ne, nieko naujo nenutiko, Žemė liko kiek nusiaubta, bet eilinį kartą išgelbėta, laikas vėl tapo linijinis, T. Cruzo dantys dar baltesni...

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina