Jo Walton. Tarp kitų

Tarp kitų: [romanas] / Jo Walton. — Vilnius: manoknyga.lt, 2014. — 333, [2] p. — ISBN 978–609–8114–04–1.

Apie vieną kitą kitą ir keletą tarp

Gyvendamas tarp kitų daugiau ar mažiau, betgi vis tiek kliaujiesi jų nuomone. Taip ir aš šįsyk klioviausi Ovidijaus Ruškio, teiginiais, esą romanas „Tarp kitų“ — „knyga, kokių reta. Turiu omenyje, jog nedažnam pavyksta gauti ir Hugo, ir Nebula apdovanojimus bei būti nominuotam World Fantasy Award’sams. <…> Nežinia tik, kodėl kol kas Jo Walton romanui „Tarp kitų“ sunkiai sekasi prasimušti mūsuose. Gal šis tekstas įkvėps vieną kitą…“ Tolesnių pasvarstymų apie knygą, iki jos visos neįveikiau, nė neskaičiau, idant per daug nesužinočiau. Tiesa, procesas neužtruko, istorijos apimtis nėra didelė, romanas perskaitomas per pora vakarų.

Su kai kuriais skaitiniais taip jau nutinka, kad negali imti ir apkalbėti vos užvertęs paskutinį puslapį; juos reikia, tiksliau — norisi, permąstyti, rasti atspirties tašką, nuo kurio pasistūmėjęs galėtum apžvelgti visumą, sudėlioti akcentus. Įdomu, jog šįkart kurį laiką to esminio akcento niekaip negalėjau apčiuopti, kaskart, pabandžius suformuluoti, kuo ši knyga patraukli, apnikdavo neapibrėžtumo jausmas. Kol galiausiai persmelkė netikėtas atradimas: romanas „Tarp kitų“ juk be galo panašus į I. Banks „Širšių fabriką“. Ir netgi ne vien stilistika, pasakojimo maniera, bet ir pačiu turiniu — žaidimai–ritualai, fizinis luošumas, mirties atnašavimas, iliuzijos tikrumas, vienatvė... O „Širšių fabrikas“ ir įsiminė būtent ta buvimo tarp būsena — tarp tikrumo ir įsivaizdavimo, tarp saugumo ir baimės, tarp tikėjimo ir skepsio.

Jo Walton pasakojama istorija lyg ir dramatiška: mergaitė praranda seserį, suluošinama, pabėgusi nuo motinos ieško pagalbos pas tėvą, o šis ją išsiunčia į nesvetingą internatinę mokyklą, kurioje vienintelis prieglobstis — biblioteka. Įdomu, kad romane tasai dramatiškumas nė kiek neakcentuojamas, nesėkmės tiesiog konstatuojamos kaip neišvengiama duotybė. Išgyvenai ir eini tolyn. Pažinti pasaulio. Gyventi.

Romane „Tarp kitų“, pagrindinė veikėja penkiolikmetė Mori taip ir gyvena — tarp kitų. Pirmiausia, tarp knygų. Daugybės, nenusakomos gausybės knygų, stebuklingų, fantastinių pasaulių, kurie iš esmės kuria jos pačios pasaulį. Ar bent jau sklandžiai į jį įsilieja: lavina, ugdo, paaiškina, įkvepia, augina. O skaitytojas gali konspektuoti fantastinės literatūros autorius, jų knygų pavadinimus, pasidėti prie jų pliusiuką ar minuso ženklą, atsižvelgdamas į autorės skonį. Vėliau ima aiškėti, jog Mori kasdienybėje esama ir kitokių kitų — tariamų elfų, dvasių, kerėtojų. Tasai magiškasis pasaulis toks įprastas ir kasdieniškas, kaip dantų valymasis prieš miegą. Magija mergaitės neištinka, ji yra jos pačios dalis, ji tiesiog yra ir klausimai apie magijos, elfų (ne)tikrumą Mori kamuoja tik tiek, kiek apie juos reikia paaiškinti to nepatyrusiems žmonėms. Nes Mori gyvena tarp — tarp šiapus ir anapus. Skaitydamas knygą pamažu grimzti į kažkokį netikrumo liūną, kol galiausiai imi spėlioti, ar tik nebūsi autorės apgautas, ar tik nepaaiškės, kad tai jautrios mergaitės pramanai... Ogi tikrumas taip ir neaplanko, perskaitęs knygą taip ir lieki įsitvėręs to tarp — tarp akivaizdaus tikrumo, dar akivaizdesnės abejonės ir akivaizdžiausio noro tos abejonės nepaisyti... Būtent visi tie tarp, man regis, romane ir yra svarbiausi. Ne kiti.

Jo Walton „Tarp kitų“ nėra įdomi knyga, ne.  Jai kur kas labiau tiktų apibūdinimas šilta. Ne, ne taip — šildanti.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina