Žudikų brolija / Assassin's Creed, 2016

Peržiūrėjau "Žudikų broliją" (Assassin's Creed, 2016), dar pernai buvo kažkuo sudominęs treileris. Paskui, jau pasibaigus filmui, stebėjausi, kodėl užkibau, taigi darkart užmečiau akį į treilerį.

Na taip, neįtikėtinai gražiai tie assassinai, viduramžių profesionalūs žudikai, sklendžia nuo aukščiausių miesto bokštų, tikrų tikriausi ore stebuklus išdarinėjantys akrobatai! Ar tie keli akrobatinių triukų demonstravimo epizodai verti bemaž dviejų gyvenimo valandų? Na, čia su sąlyga, kad jos nėra paskutiniosios ar kaip nors kitaip vertybiškai neįkainojamos. Ir taip, ir ne.

Ne. Nes filmas iš tiesų stačiai begėdiškai banalus, iš šimtus kartų matytų epizodų ir žinomų istorijų sulipdytas scenarijus - baltais siūlais siūtas. Ir milijardinėmis sumomis slaptų organizacijų finansuojama mokslinė  laboratorija su daugiau nei neįtikimomis stebuklingomis technologijomis, ir nekantrūs, nelabai idėjiškai nuo savo protėvių pažengę XXI a tamplieriai, ir mistinė relikvija - šiuo atveju kažkieno kažkaip kažkodėl  kažkoks kažkokį  genetinį kodą slepiąs obuolys -, ir pasaulio gelbėtojai žudikai assassinai - visa iki skausmo taip pažįstama, taip nuspėjama, taip... Žodžiu, turinio prasme beviltiška tikėtis likti nustebintam. Na, taip, tai viena iš amžinųjų temų, ir, kai jau tiek pasakyta, sugalvoti kažką bent kiek originalesnio - savižudiškas iššūkis. "Žudikų brolijoje" negana, kad nėra nieko naujo, tai dar ir į sena įsijausti nepavyko, istorija pernelyg psichologiškai sekli, nemotyvuota, net labai norint neįmanoma patikėti nors vienu personažu. Summa summarum, su turiniu nepasisekė.

Bet. Turinys visada turi brolį dvynį - formą. Tiksliau - sesę. Ir šiuo atveju tikrai ne monozigotinę, dėkuidie. Čia ir slypi atsakymas, kodėl neverta gailėtis tų poros valandų. Kas be ko, jei renkiesi filmą ne aklai, vadinasi, esi bent minimaliai žanrui prijaučiantis, o tokius,  paradoksalu, net ir labai stengiantis sunku iki galo nuvilti. Jie vis tiek kažką randa. Pavyzdžiui, kaip kad aš - skrydį. Taigi, grįžtant prie formos - filmo vizualizacija puiki. Už to puikumo slepiasi ir tiesiog grožis, ir elegancija, net grakštumas. Viduramžių Ispanijos intarpai nuostabūs -  dekoracijos, kostiumai, inkvizicijos laužai, kone karnavališki ritualai, įkaitęs miestas...  Beveik edukacinis smalsumas ištiko bežiūrint. Sakau, žiūri ir nori daugiau.

Dar pora žodžių, aišku, grynai subjektyvių, veržiasi išsprūsti apie aktorių vaidybą. Nekažką. Antraeiliai visai beviltiški. Visiškai. O Michael Fassbender, su visa pagarba pono Magneto gerbėjams, mano akimis, apskritai yra atlikęs tik vieną (iš matytų) bent kiek įtikinamesnį vaidmenį - roboto Davido "Prometėjuje". Neabejoju, kad jam puikiai seksis ir 5-ojoje "Svetimo" dalyje, kurioje tęs savo nežmogiškojo personažo būvį, nes, na, ne Fassbenderiui stiprias emocijas perteikti. Jis, tai darydamas, atrodo stačiai juokingas.
Dar Jeremy Irons. Per mažai jo buvo. Šis aktorius tiesiog netelpa į mažesnius vaidmenis, o antraeiliuose, greta mėgėjų, it koks Pilypas iš kanapių stypso...

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių distopijų kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds. – Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn. – (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.

Ha Jin. Laukimas

Ha Jin. - Vilnius- Tyto alba, 2011. - 317, [2] p. - ISBN 978-9986-16-826-3.

Skaitymo paraštės, arba klystkeliai — taip galima paaiškinti, kodėl mano rankose atsidūrė Ha Jin „Laukimas“. Meilės romanas — matyt, tai tiksliausias knygos apibūdinimas. Meilės romanas, kurį išmanūs anotacijų kūrėjai pristato kaip nepažinią egzotiką: „šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik nežinoma žemė; nelabai žinome, kokie dėsniai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai.“ Užkibau. Tiesa sakant, po grandiozinių maginės fantastikos epopėjų užkibčiau už bet ko, kas „pravėdintų“ galvą, pernelyg nesirinkau. 

Mano ištakos / I Origins, 2014

„Mano ištakos“ (I Origins, 2014) — nors kalendoriniai žiūrėjimo/skaitymo metai dar tik prasidėjo, maža vilčių, kad kas nors aplenks šį filmą „Metų nusivylimo“ kategorijoje. Juolab kad patyliukais tiek tikėtasi... Kodėl? Nes tai buvo antrasis meninis režisieriaus Miko Cahillo darbas. Pirmasis — mano ką tik išliaupsinta „Kita Žemė“ (Another Earth, 2011). Taigi lūkesčių loginė seka buvo tokia: pirmasis daug žadantis darbas yra tramplynas į kažką absoliučiai nokautuojančio. Daugmaž: kažką, ko laukiau tūkstančius milijonus metų ir štai dabar uždangai lemta pakilti. Tas kažkas turėjo būti „Mano ištakos“. Nebuvo. Deja, deja... Sakyčiau, nepaisant formalių sutapčių (tų pačių aktorių), net nepriartėjo. Tik pora akimirkų smilktelėjo kažko pažįstamo nuojauta, bet ji netruko išsisklaidyti nenutrūkstamame žodžių sraute.

Taip, šiame filme beprotiškai daug žodžių, tas žodingumas toks perteklinis, toks įkyrus, toks tiesmukas, kad nebelieka erdvės skleistis jokioms papildomoms prasmėms, potekstėms, simboliams, kurių pretenzingai prikaičiota kur reikia ir kur nereikia. 
Mokslininkas sako: ne, ne, Dievo nėra, mokslas paneigia jo stebuklingą galią. 
Mokslininko mylimoji prieštarauja: taip, taip, už regimybės yra slaptinga galia, tik tu nenori pripažinti ir pastebėti. 
Mokslininkas atitaria: ne, ne! 
Filmo siužetas lemties pirštu beda: taip, taip! 
C’mon, ar įmanoma dar primityviau — jis netikėjo, bet gyvenimas įtikino! Atgrasu.

Kita Žemė / Another Earth (2011)

Miko Cahillo „Kita (kitokia, antra) Žemė“ (Another Earth, 2011) visiškai atsitiktinai pateko į mano akiratį, prieš peržiūrą nemačiau net treilerio, nežinojau nė vienos siužeto detalės. Ir tik į naudą, priešingu atveju, matyt, atmesčiau šį filmą kaip nežiūrėtiną — tie stereotipiniai mažabiudžetį projektą signalizuojantys kameros virpesiai man savaime atgrasūs, o treilerį, reklaminius plakatus mažų mažiausiai galima palaikyti nevykusia „Melancholijos“ kopija. Tiesa, jau vėliau, kai smalsavau, iš kur šitas gėris atsirado, paaiškėjo, kad filmas laimėjo kažkokį prizą bent jau mano ausiai nouneiminiame festivalyje. Betgi anoks čia kokybės garantas. Lietuviško kino kliedesėlis „Aurora“, kaip skelbia jo reklama, „susišlavė 11 įvairių apdovanojimų visame pasaulyje”, o toks ponas Larry Niven su „Žiediniu pasauliu“ yra laimėjęs Hugo, Locus, Ditmar, Nebula premijas. Ir ką? Ir nieko.

George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota

Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5

Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5

Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4

Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.