George R.R. Martin. Karalių kova / Kardų audra / Varnų puota

Karalių kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5

Kardų audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5

Varnų puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4

Tarpšventiniu laikotarpiu P. Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis, prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti, kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos (a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.

Kai pirmąją n-logijos dalį „Sostų žaidimas“ apibendrinau išvada „o šiaip jau epas kaip epas, nieko pernelyg išskirtinio“, vienas anoniminis komentatorius skeptiškai replikavo: „tikiuosi, gali pateikti dar bent vieną pavyzdį palyginimui“. Tąkart šią pastabą praleidau pro ausis kaip įžeidaus G. Martino gerbėjo nirtulį, tačiau šiandien tenka pripažinti – „epo kaip epo“ diagnozė tikrai nebuvo vykusi. Ne, manęs neištiko staigi meilė sosto žaidimams, nenutvieskė G. Martino genialumo liepsnos, bet žanro specifika iš tiesų nušvito kitomis spalvomis – suskaitytas įdirbis duoda rezultatų.

Pirmiausia, neįvertinau rašytojo užmojų, jie – grandioziniai, o taip. Stulbinantys. Didingi užmojai ir įkyrus smulkmeniškumas – keistoki kompanionai, įtariu, neišvengiamai vedantys pamišimo ar bent jau neurozės link. Tiesa, ką ši (ne)galia ištiks pirmiau – rašytoją ar skaitytojus – kitas klausimas. Bet ištiks. Nes didingų užmojų fone visokios antrarūšės smulkmenos paskęsta dar jų neįsiminus, kitąsyk, žiū, nespėji taisyklingai veikėjo vardo perskaityti, o anam jau galva nuo pečių ritasi. Dar keblesni atvejai, kai, visumos požiūriu, veikėjas/įvykis taip pat yra menkavertis ar net bevertis, betgi jo aprašinėjimui skirta ne mažiau kaip šimtas puslapių. Duoklė intrigai? Arba vienas iš ankstyvųjų neurozės simptomų. Arba – „Ledo ir ugnies giesmė“. Mano anoniminis kritikas buvo visiškai teisus. R. Martino pasakojimui būdinga polifonija polifonijoje, kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai... Kitaip tariant, atgaiva idėjinio alpinisto dūšiai, vargelis menkiau treniruotam kopikui ir iššūkis skeptikui, gvildenančiam reljefo optimalumo klausimus.

Iš principo šią „kalnelių problemą“ gana sėkmingai išsprendė serialo kūrėjai. Pirminis mano skepsis jų atžvilgiu gerokai išblėso. Nors, pavyzdžiui, Arijos, Jono Snow, ypač – Stannio Baratheono siužetinės linijos romane man buvo gerokai įdomesnės, bet štai seriale kur kas patrauklesnės Tiriono, Sansos linijos. Tiesa sakant, manau, kad rašytinė istorija ir vizualizuotas pasakojimas daugeliu atveju labai sėkmingai vienas kitą papildo. Išskyrus pasakojimą apie Daineris. Teatleidžia man šios būtybės gerbėjai, ji neįdomi visur – tiek knygoje, tiek  seriale.

Užsiminiau, kad, žvelgiant į pasakojimą kaip visumą, nei viena iš keturių skaitytų dalių nėra pernelyg išskirtinė. Taip, vienoje kiek daugiau lavonų, kitoje mažiau, bet iš esmės rašytojas išlaiko nuoseklų stilių. Tačiau vienu atžvilgiu išskirčiau trečiąją dalį – ji buvo komiška. Kalta čia ne „Kardų audra“, kaltas „Pietų parkas“. Žodžiu, vienoje „Pietų parko“ (A Song of Ass and Fire) serijoje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Erikas išsiunčia Batorsą ir Skotą pas G. Martiną, kad šie sužinotų, kaip baigsis „Sosto žaidimai“. Batorsas G. Martino ir klausia: klausykit, o kodėl seriale nieko nevyksta, tik visi mojuoja peniais? Užuot sulaukęs atsakymo, vaikis gavo progą išvysti ir paties rašytojo pasididžiavimą. Serija smagi, bet iki kol neperskaičiau „Kardų audros“, tol nesupratau, kuo tie peniai „Pietų parko“ kūrėjams užkliuvo. Tiesa, knygos vertėja juos pavadino „kotais“. Ir – taip, jie tikrai verti minėtos parodijos.