Karalių
kova: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2013. - 756, [2] p. - (Ledo ir
ugnies giesmė; kn. 2). - ISBN 978-609-01-1093-5
Kardų
audra: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 987, [3] p. - (Ledo
ir ugnies giesmė; kn. 3). - ISBN 978-609-01-1329-5
Varnų
puota: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius, 2014. - 723, [3] p. - (Ledo
ir ugnies giesmė; kn. 4). - ISBN 978-609-01-1607-4
Tarpšventiniu
laikotarpiu P. Rothfusso „Karaliaus žudiko kronikos“ įtraukė į
intensyvaus skaitymo maratoną, todėl ryžausi tam, ko žadėjau nieku gyvu
nedaryti – vienu ypu perskaičiau II–IV G. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“
dalis. Pavieniui apie kiekvieną knygą kalbėti nematau tikslo: nė viena iš jų nėra
kažkuo itin išskirtinė, be to, jau neabeatrenku, kur baigėsi antra dalis,
prasidėjo trečia, kaip ją tęsė ketvirta... Galų gale, pati istorija
neinspiruoja kokių nors detalesnių jos analizių. Tiesa sakant, drįstu manyti,
kad G. Martinas tiek prituščiažodžiavo, kad sukūrė tikrą juodąją žodingumo
skylę, kurioje prasmenga visi esami, būsimi ir netgi hipotetiniai jo kūrybos
(a)prašinėtojai. Taigi pasidalinsiu vos pora asmeninių pastebėjimų.
Kai
pirmąją n-logijos dalį „Sostų žaidimas“ apibendrinau
išvada „o šiaip jau epas kaip epas, nieko pernelyg išskirtinio“, vienas anoniminis komentatorius
skeptiškai replikavo: „tikiuosi, gali
pateikti dar bent vieną pavyzdį palyginimui“. Tąkart šią pastabą praleidau pro
ausis kaip įžeidaus G. Martino gerbėjo nirtulį, tačiau šiandien tenka
pripažinti – „epo kaip epo“ diagnozė tikrai nebuvo vykusi. Ne, manęs neištiko
staigi meilė sosto žaidimams,
nenutvieskė G. Martino genialumo liepsnos, bet žanro specifika iš tiesų
nušvito kitomis spalvomis – suskaitytas įdirbis duoda rezultatų.
Pirmiausia,
neįvertinau rašytojo užmojų, jie – grandioziniai, o taip. Stulbinantys. Didingi
užmojai ir įkyrus smulkmeniškumas – keistoki kompanionai, įtariu, neišvengiamai
vedantys pamišimo ar bent jau neurozės link. Tiesa, ką ši (ne)galia ištiks pirmiau
– rašytoją ar skaitytojus – kitas klausimas. Bet ištiks. Nes didingų
užmojų fone visokios antrarūšės smulkmenos paskęsta dar jų neįsiminus, kitąsyk,
žiū, nespėji taisyklingai veikėjo vardo perskaityti, o anam jau galva nuo pečių
ritasi. Dar keblesni atvejai, kai, visumos požiūriu, veikėjas/įvykis taip pat
yra menkavertis ar net bevertis, betgi jo aprašinėjimui skirta ne mažiau kaip
šimtas puslapių. Duoklė intrigai? Arba vienas iš ankstyvųjų neurozės simptomų.
Arba – „Ledo ir ugnies giesmė“. Mano anoniminis kritikas buvo visiškai teisus. R.
Martino pasakojimui būdinga polifonija polifonijoje, kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų –
kalnai ir maži kalneliai... Kitaip tariant, atgaiva idėjinio alpinisto dūšiai, vargelis menkiau
treniruotam kopikui ir iššūkis skeptikui, gvildenančiam reljefo optimalumo
klausimus.
Iš
principo šią „kalnelių problemą“ gana sėkmingai išsprendė serialo kūrėjai.
Pirminis mano skepsis jų atžvilgiu gerokai išblėso. Nors, pavyzdžiui, Arijos,
Jono Snow, ypač – Stannio Baratheono siužetinės linijos romane man buvo gerokai
įdomesnės, bet štai seriale kur kas patrauklesnės Tiriono, Sansos linijos.
Tiesa sakant, manau, kad rašytinė istorija ir vizualizuotas pasakojimas
daugeliu atveju labai sėkmingai vienas kitą papildo. Išskyrus pasakojimą apie
Daineris. Teatleidžia man šios būtybės gerbėjai, ji neįdomi visur – tiek
knygoje, tiek seriale.
Užsiminiau, kad, žvelgiant į pasakojimą kaip visumą, nei viena iš keturių skaitytų dalių nėra pernelyg išskirtinė. Taip, vienoje kiek daugiau lavonų, kitoje mažiau, bet iš esmės rašytojas išlaiko nuoseklų stilių. Tačiau vienu atžvilgiu išskirčiau trečiąją dalį – ji buvo komiška. Kalta čia ne „Kardų audra“, kaltas „Pietų parkas“. Žodžiu, vienoje „Pietų parko“ (A Song of Ass and Fire) serijoje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Erikas išsiunčia Batorsą ir Skotą pas G. Martiną, kad šie sužinotų, kaip baigsis „Sosto žaidimai“. Batorsas G. Martino ir klausia: klausykit, o kodėl seriale nieko nevyksta, tik visi mojuoja peniais? Užuot sulaukęs atsakymo, vaikis gavo progą išvysti ir paties rašytojo pasididžiavimą. Serija smagi, bet iki kol neperskaičiau „Kardų audros“, tol nesupratau, kuo tie peniai „Pietų parko“ kūrėjams užkliuvo. Tiesa, knygos vertėja juos pavadino „kotais“. Ir – taip, jie tikrai verti minėtos parodijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą