Skaitymo paraštės,
arba klystkeliai — taip galima paaiškinti, kodėl mano rankose atsidūrė Ha Jin
„Laukimas“. Meilės romanas — matyt, tai tiksliausias knygos apibūdinimas.
Meilės romanas, kurį išmanūs anotacijų kūrėjai pristato kaip nepažinią
egzotiką: „šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik nežinoma
žemė; nelabai žinome, kokie dėsniai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų
gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai.“ Užkibau.
Tiesa sakant, po grandiozinių maginės fantastikos epopėjų užkibčiau už bet ko,
kas „pravėdintų“ galvą, pernelyg nesirinkau.
Vėliau, kai jau
smalsavau, kas tas Ha Jin ir iš kur jis mūsuose atsirado, aptikau Audingos
Satkūnaitės verdiktą: „Taigi jei
romane „Laukimas“ Kinijos ieškosite labiau nei meilės – teks nusivilti.“ Visai
sėkmingai sakinio dėmenis galima sukeisti vietomis: nusivils ir tie, kurie
labiau ieškos meilės nei Kinijos. Manyčiau, šiuo atveju nusivylimui pasmerkti
absoliučiai visi, kažko ieškantys ir besitikintys. Nes tai romanas apie lūkesčių
beprasmybę. Ne, ne laukimo — lūkesčių. Atrodytų elementaru. Atrodytų. Jei ne
žmogiškoji prigimtis vėl ir vėl iš naujo viltis... Ir nusivilti.
Kas visgi
užkliuvo? Veiksmas vyksta (jei tą minimalų judesį apskritai galima vadinti
veiksmu) komunistinėje Kinijoje. Kariškis gydytojas keliolika metų siekia
išsiskirti su žmona, kurios jis gėdijasi, idant galėtų vesti kitą moterį.
Kurios tariamai geidžia. Bet tik tariamai ir tik tol, kol patiria suvaržymų ją
gauti. Tie suvaržymai išoriniame pasakojimo lygmenyje yra tiesiogiai susiję su
santvarka ir režimo įnoriais, kurie, regis, labiau siejami – su taisyklėmis,
kurioms nekyla minties nepaklusti. Gyvenimas gardelyje, beveik nė nesižvalgant
pro jo virbus. Jokio moralizavimo, kritinio vertinimo, peršamų išvadų. Nežinau,
kiek tame kultūrinės specifikos, bet atskiros komunistinio režimo detalės
užkabina apsnūdusią homo sovieticus sąmonę ir... Ir
kiekvienam, matyt, savos asociacijos, nuojautos, prisiminimai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą