Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds. – Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn. – (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.

 Po 20-ties romano puslapių supratau, kad... kažko nesuprantu. Tiksliau, kad „Bedugnės miestas“, turėjęs funkcionuoti kaip tam tikrų „Apreiškimo erdvės“ epizodų kontekstas, gerokai išblukęs iš atminties. Kas be ko, naujos istorijos aiškumui ir supratimui teoriškai tai netrukdo, tačiau pojūtis, kad kažkurioje bažnyčioje šiais varpais jau buvo skambinta, ėmė erzinti. Taigi atidėjau „Erdvę“ ir darkart grįžau prie „Bedugnės“. Tikėjausi lengvai „perbėgti“, atgaivinti atmintį ir susidėlioti pagrindinius akcentus, tačiau – klimpau įklimpau iki pat kaklo. Trumpai tariant, iš naujo „Bedugnės miesto“ neaptarinėsiu, bet atsiimu didžiąją dalį ankstesnių neigiamų komentarų. Neskaitant poros perdėm šabloniškų siužeto linijų (Medžioklės idėja), A. Reynolds pažeria šūsnį mokslinėje fantastikoje įklampinančių gardėsių. Pabrėžiu, istorija klampi, todėl skubėti su ja nedera. Nekartokite mano klaidos.

Grįžtant prie „Apreiškimų erdvės“ – ji pakankamai sudėtinga, kelios siužetinės linijos į darnią visumą susilieja tik antrojoje romano dalyje, todėl skaityti reikia atidžiai. Dėl to paties daugialinijinio siužeto atpasakoti romane dėstomą istoriją yra kone neįmanoma, netgi trumpai reziumuoti nėra paprasta. Sakykime taip: mokslininkas aiškinasi išnykusios rasės paslaptį ir, pakeliui suvokimo link, patiria papildomų nuotykių.

Dar vienas momentas – istorija neturi stipresnio smalsumą „kaip ten bus toliau“ generuojančio varikliuko. Tiesa, yra minėta paslaptis (tiksliau, gyvas galas paslapčių, gal net per daug jų), yra intriga, keletas sąmokslų, vienas netikėtumas, tačiau visi jie gerokai ištęsti laike ir erdvėje, kai kurių istorija siekia keletą šimtų ar net milijonų metų, todėl azartiško noro atskleisti uždangą neuždega. Šiuo aspektu „Apreiškimų erdvė“ priartėja prie kosminių odisėjų tipo. Čia jau kaip kam (ne)sekasi: aš tokią neskubrią pasakojimo manierą dievinu nuo A. Clarke laikų, kitam ji gali būti atgrasi. Bet. A. Reynolds anaiptol nekuria įprasto space exploration tipo kosminio epo, pagardinto hard sci-fi intarpais, o ne. Jo romanuose space opera vyksmas jungiamas su kontrastingu veiksmu – žvaliais cyberpunk ir sudėtingesniais steampunk elementais. Rezultatas? Kaip reta darni nedermė, išties.

Silpnybės? Kai yra gerai, norisi dar geriau: A. Reynolds sukuria keletą labai neblogų veikėjų charakterių, deja, lieka neišbaigtumo, stokos jausmas. Antra vertus, visa istorija kreipia į kažką tolesnio, platesnio – į tęstinumą. Kitaip tariant, tenka tęsti ciklo skaitymą.

Tiesa, apdovanojimai. Kartais anie kai ką įkvepia, veikia kaip argumentas. Yra jų: 2000 BSFA Nominated, 2001 Clarke Nominated, 2001 Locus FN Nominated.