2018/03/12

Bernard Werber. Angelų imperija

Angelų imperija: romanas / Bernard Werber. - Vilnius: Tyto alba, 2008. - 396, [2] p. - ISBN 978-9986-16-659-7. - UDK: 821.133.1-31

Tai antroji „Tanatonautų“ dalis, tęsianti pasakojimą apie tai, ką patyrė mirties tyrinėtojai, patys suvis palikę gyvųjų pasaulį. O patyrė jie angelų būvį, kažkuo primenantį darželio auklėtojo misiją su perspektyva kilti karjeros laiptais iki direktoriaus pareigybės.

Ką patyriau aš? Na... Nusivylimu to nepavadinsi, greičiau ištiko netikėtumas. Jei būtų tekę abi knygas skaityti atvirkštine tvarka, kitos dalies, matyt, nebepaimčiau į rankas. Juolab ir pavadinimas gniuždantis – „Angelų imperija“. Anyway, kai esi praėjęs pamišėliškų Eridano viršelių kursą, negi leisies sutrikdomas pavadinimo... 

Turinio požiūriu turbūt didesnio skirtumo tarp abiejų dalių nėra: toks pats seklus naratyvas, papildytas sudėtingesniais, tariamai iš filosofinio traktato cituojamais intarpais, tokie patys nesudėtingi sprendimai, devyniais atvejais iš dešimties grindžiami klišėmis, neieškant įmantresnių idėjų. O bet tačiau... Jei „Tanatonautuose“ visos tos klišės atrodė vykęs meninis sprendimas sodraus sarkazmo kupinam antiutopiniam pasaulėvaizdžiui kurti, tai „Angelų imperijoje“ jos lieka plikos – ironiškos būties refleksijos čia ne daugiau nei pusėtiname anekdote.

Ne, tai anaiptol ne prasta knyga, tikrai ne. Sakyčiau, visai tikėtina, kad autorius norėjo parašyti gilesnį kūrinį, atsisakydamas dalies, pavadinkime, pramoginių elementų, kreiptis į adresatą jautriau, asmeniškiau. Ir lygiai taip pat tikėtina, kad šis sumanymas jam visai pavyko. Bet – ne su manimi. Tai „Mažojo princo“ gerbėjų, ieškančių „esmės paprastume“ stilistika.

Na ir eilinįsyk vertėjų perliukai, kai net pagrindinio personažo vardas per abi dalis sugeba įgauti tris skirtingas formas.  Meh.


2018/03/08

Bernard Werber. Tanatonautai


Tanatonautai: romanas / Bernard Werber. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 519, [1] p. – ISBN 9986–16–492–3. – UDK: 821.133.1–31

Tanatonautai – šio žodžio reikšmės aiškinimu pradedamas romanas. Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia „mirties jūrininkai“, romano pasakojamuoju laiku taip vadinami „mirties tyrėjai“, asmenys, kurių tiriamasis objektas yra, kaip jie patys sako, Galutinis kontinentas. Iš to ir susideda pasakojimas: keletas bičiulių gramzdina savanorius į komą ir registruoja jų įspūdžius, patyrus mirtį.

Fantastika neretai kapanojasi po gyvasties tąsos, nelaimėlių gaivinimo, įsikūnijimo ir persikūnijimo reikalus, jau nekalbant apie zombiadas ir panašų tarpinį būvį užimančius padarus, bet vis tiek negali sakyti, kad mirtis yra labai populiari tema  mūsų senstelėjusioje, bet iš paskutiniųjų besistengiančioje spinduliuoti gyvybingumą ir jaunystę visuomenėje. Matyt, per amžius puoselėtas slaptingos ištikties vaizdinys ne itin įkvepia gyvųjų susidomėjimą. Netgi bedieviui nedaug smagumo įsuvaizduoti visa ko galą tik su puvėsiuose šmirinėjančiomis kirmėlėmis. Tad jei nesi keistokas temos entuziastas, poreikis nustatyti savo santykį su anapusybe dažniausiai iškyla tik patyrus asmeninę netektį arba pačiam artėjant ton pusėn. O kadangi anksčiau ar vėliau šis gėris vis tiek ištinka, tikėtina, kad lemiamu momentu geriau būti susidėliojus tam tikras atramines nuostatas. Idant neužkluptų ar bent jau neužtruktų pernelyg ilgai savigrauža ir savigaila, didžiosios mirties palytėtųjų draugužės. Tiesa, „Tanatonautai“ nepadės susivokti ieškančiam atsakymų apie anapusybę, romanas  ginkdie (ir dėkuidie), nepretenduoja į pomirtinio pasaulio vadovo statusą. Bet kad gali prablaivinti įsijautusius ir apraminti spėliojančius –  visai įmanoma.

Gera knyga. Nėra išskirtinai įdomaus ir įtraukiančio siužeto, bet, turint minty, kaip lengva paslysti gvildenant tokią temą, kaip reta neblogas skaitinys. Ir priešingai mirtį akcentuojančiam pavadinimui, ji visgi pasakoja labiau apie gyvenimą nei jo baigtį. Arba tiksliau – apie gyvenimą ir mirties sankirtas. Tiesa, šiek tiek užtrukau, kol perpratau autoriaus kuriamo žaidimo taisykles: pradžia buvo apgaulingai kreipianti intriguojančio pažinimo link. Betgi netrukus ima aiškiai dėliotis ironiškas autoriaus sumanymas: kaip danguje, taip ir ant žemės.

Serafimai blaškėsi kaip maži žmogaus pavidalo paukšteliai – musės. Sugavęs vieną iš jų, pamačiau, kad jis su šešiais panašiais į laumžirgio sparnais.
– Mažasis angele, kodėl tu su šešiais sparnais?
Jis iš aukšto niekinamai pažvelgė j mane.
– Taip parašyta visuose šventuosiuose raštuose. Du sparnai – veidui prisidengti, kiti du – lyčiai pridengti ir dar du – skraidyti.
Tam mažam angelėliui, kuris šaipėsi iš mano nežinojimo, iš­drįsau užduoti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visą tą laiką, kol kalbėjomės su šventuoju Petru Hermiu. Bet aš supra­tau, kad didysis raktininkas kalbės tik tai, apie ką galima kalbė­ti. Juk mažasis serafimas buvo menkiau patyręs toje srityje.
– Aš mačiau čia daug mirusiųjų, angelų, arkangelų, velnių... Bet sakyk man, gerasis angelėli, ar yra virš jūsų Dievas?
Jis šiek tiek pasisuko į kalno pusę.
– Iš kur man žinoti? – atsakė. – Niekas čia nėra matęs Dievo, tačiau kai kurie angelai tiki, kad Dievas yra visur. O aš esu ag­nostikas. Kaip ir šventasis Tomas, kurį galbūt čia sutiksite. Ti­kiu tik tuo, ką matau.

Prifarširavęs savo pasakojimą stačiai chrestomatinių klišių, banaliausių štampų, paikiausių ir net primityvių stereotipinių Galutinio kontinento vaizdinių, B. Werber kuria neišpasakytai pagaulią satyrą. Norint nusakyti šio romano gerumą, nepakanka jį priskirti mokslinės fantastikos kategorijai, bet, kai galvoju, koks papildomas dėmuo būtų tiksliausias, peršasi išvada, kad iš esmės tai subjektyvi patirtis. Visai tikėtina, kad rasis tų, kurie romaną apibūdintų kaip fantastinį detektyvą: juk iki galo išlaikoma intriga – kas gi ten, pabaigos pabaigoje? Bet asmeniškai man nekyla abejonių, kad fantastiškoji „Tanatonautų“ plotmė persidengia, tiksliau – yra uždengiama kuo tikriausios antiutopijos! Čia esama praktiškai visų antiutopijai būdingų elementų. Taip, žinau, literatūrologai galėtų užginčyti terminiją, bet netgi jei antiutopiją vadintume distopija, nekiltų jokios prieštaros – romane gausu distopinių vaizdinių.  Ironija, aštri satyra, pašaipus sarkazmas, net groteskas ir kuo tikriausias humoras – visa ši mišrainė generuoja tiek filosofines potekstes, tiek tiesmukus socialinės sanklodos skerspjūvius, tokius ciniškus, kad kitąsyk norisi net užsimerkti iš nejaukumo.

Viskas, kas buvo laikoma blogiu, nuo šiol susilaukė visuotinės paniekos. Toksikomanai nebeturė­jo tiekėjų. Vos paprašius paskolos, bankininkai suteikdavo kre­ditą – nustatydavo pačius mažiausius procentus. Jie visai nesi­domėjo, ar jų klientai pajėgūs grąžinti skolą. Už gerus darbus tiems, kurie nukentės, tikrai bus atlyginta aname pasaulyje.
Gerosios sielos būriavosi prie išmaldos prašančių elgetų. Šie apsirūpino specialiais įrenginiais, skirtais kredito kortelėms, o čekius priimdavo tik pateikus asmens pažymėjimą. Nebereikėjo rakinti durų, nebereikėjo ir signalizacijos. Nuo šiol butų, mašinų, seifų duris buvo galima palikti atviras. Nie­kam nebekildavo minties vogti. Jokio šykštumo, jokių įsilaužimų, jokių barnių, jokių pešty­nių, jokio smurto. Užtat klestėjo prekyba. Nenorėdami būti šykš­tūs, visi dovanodavo vieni kitiems dovanas. Kai aklasis norėda­vo pereiti gatvę, jam būdavo ištiesiama daug norinčiųjų pagelbė­ti rankų.
Trečiasis pasaulis ėmė gauti didžiules subsidijas. Jei kas nors surinktų mažai taškų ir būtų priverstas persikūnyti skurdžiame krašte, jis reaguotų ramiai, nes žinotų, kad skurdūs kraštai pra­turtės ir ateityje ten gyvenimas bus geresnis. Visų bendras rei­kalas buvo siekti, kad tokių skurdžių vietovių būtų kuo mažiau.

Gausu ir taiklios parodijos, vykusiai nukreiptos į praktiškai visas visuomenės veiklos sritis – socialinę, mokslinę, kultūrinę. Ypač ironiškos politinio diskurso dekonstrukcijos – konfliktų valdymo, rinkimų strategijų ir kt.

Kitą savaitę Prancūzijos Respublikos prezidentas ponas Žanas Liusinderis pasakė kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Jis primygtinai reikalavo įvesti tvarką Galutiniame kontinente būtent dabar, kai tanatonautika tapo įprastu reiškiniu. Po smulkmenų, medicinos, baimės, troškimo, ekonomikos, astronomijos, prievartos erų tikrai atėjo laikas žengti į teisinę erą. Įstatymų leidėjams reikia imtis atsakomybės. Turi būti sukurta tanatonautikos chartija, jos įstatymai, pakeitimai, privalomas gero elgesio kodeksas. Priešingu atveju mums virš galvų bus tik begaliniai Tolimieji Rytai.
   Mes jau balsavome dėl dviejų tanatonautikos įstatymų! Ir kas iš to? – pareiškė iliuzijų neturintis Pusiaujo Gvinėjos atstovas.
   Jie ne itin nusisekę, reikia kurti naujus, – atkakliai tvirtino Liusinderis.
<...>
Prancūzijos Respublikos prezidentas buvo tikslus: Galutinis kontinentas turi būti neutrali teritorija – kaip Antarktida. Niekam nevalia ten kariauti ar stengtis ją užvaldyti.JTO generalinis sekretorius buvo tos pačios nuomonės:
   Rojus priklauso visiems. Jei reikės, mes nusiųsime ten Mėlynuosius šalmus, kad palaikytų rimtį ir netrukdytų laisvai judėti numirėliams ir tanatonautams.

Įdomu pasirodė ir tai, kad B. Werberis (ir atitinkamai romano vertėjas) praktiškai beveik nevartoja eufeminės leksikos. Eufemizmais vadinami švelnesni, subtilesni pasakymai, pakeičiantys tam tikroje situacijoje pernelyg tiesmukus daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Kaip bežiūrėtum, mūsų kalboje mirtis ir su ja susijusios aplinkybės tradiciškai nusakomos eufemizmais – anapusybė, amžinybė, velionis, mirusysis ir t.t. B. Werrberis iš esmės nepaiso jokio komunikacinio delikatumo, jis non stop švaistosi mirtimi, lavonais, numirėliais. Turiu įtarimų, kad tai sąmoningas autoriaus sprendimas ir  kurį laiką šis tiesmukumas išties trikdo. Tačiau labai gerai suveikia kaip apsauginis barjeras nuo perdėto įsijautimo į anapusybės reikalus.

Beje, visiškai tikėtina, kad mažiau jautrūs žodžiams skaitytojai gali to barjero ir nepajusti. Bandau įsivaizduoti, kaip jiems atrodytų autoriaus satyrinės hiperbolizacijos? Greičiausiai tiesiog neįmantrūs kliedesiai... Kažkas panašaus į tai:

Nenuobodžių autorių yra labai nedaug, – aiškino Raulis. – Dauguma rašytojų mano, kad jie tuo protingesni, kuo nesupran­tamesni. Ištęsia sakinius iki dvidešimt eilučių. Paskui gauna lite­ratūros premijas, žmonės perka jų knygas savo svetainėms pa­puošti, kad svečiai manytų, jog jie intelektualiai labai išrankūs. Aš esu vartęs knygų, ir ne kartą, kuriose nieko nevyksta. Vi­siškai nieko. Ateina koks nors tipas, pamato gražią moterį, pra­deda ją merginti. Ji sako, kad nežino, duos jam ar neduos. Aštuonišimtojo puslapio pabaigoje ji vis dėlto kategoriškai nu­sprendžia neduoti. <...> Negalėdami prasibrauti į gi­lumą, rašytojai dailina stilių, tobulina formą. Pavaizduok kokio­je dešimtyje puslapių savo kančias dėl kokio nors pūlinio ir įgysi šansą gauti Gonkūrų premiją... <...> Patikėk manimi, jeigu Homero „Odisėja" pirmą kartą būtų išleista šiandien, ji nepatektų į skaitomiausių knygų sąrašą. Bū­tų priskirta prie fantastikos ir siaubo knygų. Ją skaitytų tik to­kie vaikiščiai kaip mes dėl istorijų apie kiklopus, burtininkus, sirenas ir kitokias pabaisas.

Tiesa, „Tanatonautai“ – trilogija. Manausi, kad žvilgtelsiu ir į antrąją dalį.

Andrew Davidson. Chimera


Chimera: romanas / Andrew Davidson. - Vilnius: Tyto alba, 2014. - 510, [2] p. - ISBN 978-609-466-071-9. - UDK: 821.111(71)-31

Savotiškas skaitinys. Nors autorius A. Davidson kanadietis, bet, kai galvoju apie romaną, įkyriai peršasi palyginimas su britpop žanro inspiruotais kultūriniais reiškiniais: šiaip jau pop, bet visgi brit. Arba: na, toks visai brit, bet vis dėlto pop... Žodžiu, „Chimera“ yra užstrigusi pačiame svarstyklių viduryje tarp belekas ir visai nieko, ir bent jau man nepavyksta prisirankioti svaresnių argumentų, kurie išjudintų šitą tarpinės vertės poziciją vienos ar kitos pusės link.


Siužetas, sakyčiau, kreipiantis dramatizmo link. Jaunas vyras vairuodamas patiria  avariją, sužalojimai nepalieka nė menkiausių galimybių ateity gyventi visavertį gyvenimą, mintys krypsta savižudybės link, tačiau pasirodo moteris – keista, bet lemtinga. Iš pradžių, po detalių ir vaizdingų avarijos ir jos pasekmių aprašymų, buvo kilusi mintis, kad dominuos standartinis dvasinės savigydos naratyvas ir jis iš tiesų yra, bet ne įkyriai motyvacinis, dargi menkesnis nei pakankamas. Jokios perdėtos dramos. Atsiradus moteriai, nors ima vyrauti meilės tema, dėkuidie, autorius išvengia seilėtekio ir, sakyčiau, gana santūriai dėlioja veikėjų tarpusavio santykių dėlionę. Galiausiai – įsikūnijimai / persikūnijimai / angelai / demonai / vaiduokliai: vieni iš jų labiau vykę, kiti prasčiau, bet irgi negali sakyti, kad jų įsitraukimas atrodytų absurdiškas ar perteklinis, anapusinė erdvė į bendrą srautą įsilieja gana organiškai. Taigi siužetas rutuliojasi sklandžiai, skaityti neprailgsta, teksto suvokimas irgi  pastangų nepareikalaus. Tokia paprasta, bet ne prasta knygutė. Britpop.

Tiesa, bet koks leidėjų transliuojamas reklaminis „Chimeros“ lyginimas su U. Eco „Rožės vardu“ turi pagrindo tik tiek, kad A. Davidson dalį romano veiksmo nukelia į viduramžius, viena iš veikėjų auga vienuolyne ir dirba skriptoriume. Bet, kaip byloja legendinė A. Butkevičiaus išmintis, nors lyginti ir negalima, mes palyginsime – čia gal viena iš knygų reklamos strategijų? Iš tiesų jokios viduramžių pasaulėjautos rekonstrukcijos čia nė su žiburiu nerasi, tik imitaciją, kuri, beje, visai simpatinga ir pakankama be jokių skirtingų dimensijų lyginimų. Malonu skaityti ir jausti, kad autorius prieš rašydamas tekstą atliko namų darbus, t.y. pasikapstė kontekstuose: padirbėta su istoriniais, mitologiniais, religiniais, net kulinariniais šaltiniais, yra intertekstų – simbolių, parafrazių, citatų, aliuzijų. Tokias detales visada gera apčiuopti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, autorius kone idealiai perpratęs saiko kategoriją. Nors istorijos ašis, išeities ir baigties taškas yra erdvę ir laiką perskrodžiantis dviejų žmonių meilės ryšys, jis nealergizuoja hiperboliškomis išraiškomis ir tikrai neišbers tų, kuriems vien išgirdus junginį „meilės romanas“ pirmiausia knieti riebiai nusispjauti. Žinau, ką sakau. O vienas iš geresnių dalykų yra į pagrindinį pasakojimą įterptos trumposios istorijos, kurios galėtų būti pavadintos liudijimais – skirtingu laiku skirtinguose pasaulio taškuose išgyventos lemtingos patirtys. Taip, tai meilės liudijimai, bet meilė čia kur kas daugiau nei keleto žmonių asmeninė istorija, tai – būties šerdis. Šitie intarpai asmeniškai man gerokai pranoko pagrindinį pasakojimą, sakyčiau, vien dėl jų šokteli romano vertė.

Yra ir silpnų vietų. Viena akivaizdžiausių – nepakankamai motyvuotas pagrindinio personažo paveikslas. Sumanymas geras: kurti aštrų skeptiško ciniko charakterį. Taigi veikėjui parenkama ne pati blogiausia, bet psichiškai traumuoti turėjusi našlaičio vaikystė, pornografinių filmų aktoriaus ir režisieriaus karjera, alkoholio ir narkotikų nestokojantis gyvenimo būdas – toks nekuklus derinukas. Bet cinizmas ir skepsis gyvybingas tik dialoguose, kitur jis toks deklaratyvus, kad imitacija akis bado. Analogiški našlaičio porno aktoriaus išgyvenimai galėtų būti perkelti daugiavaikėje šeimoje išaugusiam duobkasiui, skirtųsi tik pavadinimai. Lygiai taip pat netempia iki autoriaus norimo lygio ir pagrindinio veikėjo savivoka. Nors jis vaizduojamas esąs savamokslis intelektualas (aha, aha...), bet tas intelektualumas labiau išorinis, savirefleksijos esama tiek, kiek yra ne visada įtikinamai atrodančios saviironijos. Moteriškoji versija nuoseklesnė, bet ji palyginti statiška, funkcionuoja ne kartu, bet šalia vyriškio.

Dar vienas momentas. Su fantastikos apibrėžtimi visada yra problematiška, žanro paribiuose besiglaudžiantys skaitiniai apskritai sunkiai identifikuojami. „Chimera“, mano supratimu, pirmiausia yra santūrus meilės romanas. Kai sakau santūrus, turiu minty, kad jis gerokai nutolsta nuo įprastinės meilės romanų sampratos, tačiau nepaisant to, esminis pasakojimo teiginys, prielaida ir išvada visgi yra meilė, atsidavimas meilei, pasiaukojimas dėl meilės. Mano numylėtoje World without end bazėje „Chimera“ priskiriamas fantasy žanrui ir šiuo atveju taikliai identifikuotų mythic fiction, theological subžanrams.

2018/02/27

Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“



Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Kas galėjo pagalvoti, kad mėgėjiška nouneiminė naujojo „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho“ (toliau – LŠFA) apžvalga sulauks reakcijos, juolab tokios audringos. Betgi sulaukė. Ir ši audra stiklinėje atskleidė keletą įdomių momentų.

Lietuvių fantastų bendruomenė gana gausi, visgi jos šerdį sudaro palyginti nedidelis bendraminčių būrelis, susietas ne tik vienijančio pomėgio, bet ir bičiulystės, bendrų projektų, organizacinės veiklos. Jo iniciatyva organizuojami renginiai, randasi ir šioks toks kūrybinis judesys (pvz., Lituanicono apsakymų konkursai). Bendruomenėje šie asmenys autoritetai, į jų nuomonę įsiklausoma atidžiau, siūlymai vertinami palankiau – taip ir turėtų būti.

Tik jei jau ryžaisi kritikuoti autoritetą, privalai atminti: teisinga kritika – ne argumentas. Kad ir kokia ji būtų – objektyvi ar šališka, vertinga ar apgailėtina –, kritika visų pirma yra kirtis. Kirtis autoritetui, jo savimeilei, galų gale – įvaizdžiui. Šio kirčio atremti intuityviai stoja autoritetą palaikanti bendruomenės kariauna, intensyviai transliuojanti užgaulią ad hominem retoriką, kurios, paradoksalu, patsai ginamasis mieliau atsisakytų, nei jai pritartų. Nes autoritetas tokiu tapo dėl gebėjimo ne šaukti, o įsiklausyti. Ir išgirsti. Išgirsti balsą iš šalies, ne vien tą – seno draugo, bendraminčio, darnia choro gaida šnabždančio, koks tu gražus, koks geras, koks protingas, ir pofigu, ką ir kaip darai, darei, darysi – aš visada tave mylėsiu, nes, nu, kažką darai...

Ar LŠFA leidėjai yra tokie autoritetai? Norėtųsi manyti. Vis dėlto, dalies jų reakcija atskleidžia vienareikšmę poziciją: LŠFA yra Dovana. Suprask, dovanotam arkliui į akis nežiūrima. O jei ir pasižiūrėjai, kur už kampo aną nusivedęs, tai malonėk turėti supratimo ir, jei jau liežuvis toks neklusnus, kad neapsiverčia dėkoti, bent patylėk. LŠFA yra Auka. Nes buvo aukotas laikas, aukota šeima, aukoti pomėgiai – visa tai sukrauta ant Fantastikos Dievo aukuro, kurio dūmai štai graužia ašarojančias iš dėkingumo apdovanotojų akis. LŠFA yra Nemokamas. Ir jei nesi nors euru parėmęs šio Šimtmečio projekto, patento kritikai neįsigijai. Padėkos ir pagyros, žinoma, priimamos nemokamai.

Žmogiškas tas noras ir labai suprantamas – būti pagirtam ir įvertintam už pastangas, kurios, kitąsyk, išties titaniškos, peržengiančios vien pomėgio ribas. Bet. Ne pastangos buvo vertintos – rezultatas. O ir apie pastangas kalbant: tokio, koks jis yra, LŠFA sudarymas vargiai pareikalavo didvyriškų pastangų – iš esmės surinkti vienon vieton GLF‘ų nominantus ir Lituanicono konkursantus. Didžiausias iššūkis tokiuose projektuose tenka redagavimo darbą atliekančiam asmeniui. Pastarajam, akivaizdu, pritrūko ne kompetencijos, o laiko. Nors LŠFA buvo anonsuojamas kaip „beveik metų darbas“ ir dar prieš keletą mėnesių žadėta, esą planuojama išleisti „spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos atrinkti geriausios lietuviškos fantastikos pavyzdžiai“.

Dalis pastabų teisingos, – kad ir nenoriai, visgi sutinka sudarytojai. Ogi iš esmės ilgame recenzijos tekste išsakyta vienintelė esminė pastaba – rinkinys NEREPREZENTUOJA ŠIMTMEČIO fantastų kūrybos nei laikotarpio, nei kokybės požiūriu. Tai tėra eilinis kelių bendraminčių sutarimu sudarytas skirtingų autorių kūrybos rinkinys. Net ne originalus, didžioji dalis kūrinių perpublikuoti. Ir jei jau su tuo sutinkama, tai smėlio dėžės įžeidumui dėl atsitiktinio blogerio namudinio rašinėlio lyg ir neturėtų likti vietos. Betgi vienas iš sudarytojų jau „nebežino, ar nori“ apskritai imtis kokios nors veiklos, nes „kritikuojantis juk nenori geriau“. Kiti žada stengtis dėl geresnio rezultato, tik, turiu nuvilti – geresnio rezultato nebus. Ir, leiskite nustebinti, visai ne todėl, kad jo nenorėčiau. Geriau nebus, nes pasirinkta strategija yra ydinga, šitas kelias niekur neveda. Iš esmės neįmanoma tokio projekto profesionaliai realizuoti be papildomų resursų iš šalies – tiek finansinių, tiek intelektinių. Ypač pastarųjų – kritikų, kurie orientuotųsi tiek lietuvių, tiek pasaulinės fantastikos kontekste ir galėtų įvertinti, bent apžvelgti lietuvių fantastų kūrybinį judesį per pastarąjį šimtmetį, padėtų atrinkti ryškiausias tendencijas iliustruojančius charakteringus kūrinius. Patirties leidyboje turinčių redaktorių, kurie profesionaliai „apdorotų“ leidinio visumą. Žengiant pradėtu keliu, tolesni LŠFA papildymai, tebūnie, kaip žadama, gražesni, vis viena tebus mėgėjiški perpublikavimai. Deja.

Ar tai reiškia, esą nieko geriau nedaryti? Anaiptol. Duokdie ilgų gyvenimo metų šiems iniciatyviems, kūrybingiems žmonėms. Juolab, kad recenziją aptarinėjančioje diskusijoje išryškėjo keletas puikių dalykų. Visų pirma, esama realios galimybės aprašyti lietuvių fandomo istoriją, gerokai išsamiau, nei tai padaryta LŠFA publikuotame A. Kalniko straipsnyje. Esama žmonių, kurie galėtų tai padaryti (tiksliau, jei dar sutiktų šio reikalo imtis po ciniškų kai kurių fantastų bendruomenės branduolio narių provokacijų). Esama kažkieno saugomų senų vaizdo įrašų iš fantastų renginių. Esama turinčių seniai pamirštų žurnalų, fanzinų. Galų gale, net internete klaidžioja ne taip ir mažai straipsnių, interviu, vienaip ar kitaip liečiančių lietuvių fantastų kūrybą. Žodžiu, lietuvių fantastų judėjimo istorija, papildyta visų per šimtmetį viešai publikuotų lietuvių autorių darbų bibliografiniu katalogu, atrodo gana realus projektas. Tinkamai apdorotas jis netgi galėtų būti teikiamas kaip finansuotinas iš valstybinių institucijų lėšų.

Kokia būtų jo vertė? Tikrai ne mažesnė nei LŠFA, o ilgalaikėje perspektyvoje – neišmatuojama. Nereikia turėti iliuzijų dėl masinio populiarumo, kaip kad nesulauks jo ir LŠFA: juk ir aršiausiai po recenzija kardais mosuojantys oponentai realiai nežino, ką gina – nei jie pačią recenziją atidžiai perskaitė (kaip kitaip paaiškinti pareiškimus, esą „su purvais sumaišė“, kai to purvo nė su žiburiu nerasi?), nei patį almanachą bent kiek padoriau pervertė, vargu, ar apskritai jį nuo a iki z skaitys. Grįžtu prie skaudžios minties, kad LŠFA realiai nereikalingas – daugiau naudos būtų buvę surinkti į vieną krūvą GLF‘us, o naujuosius apsakymus išleisti po GLF 2018 vėliava, kad ir el.formatu. Galų gale, būkime biedni, bet teisingi – ta lietuviška fantastika (jos nerašantiems) žanro gerbėjams, ypač – jaunuoliams, rūpi ne daugiau nei kažkur Antarktidoje tirpstantys ledynai: lyg ir reikėtų suklusti, bent pasidomėti, bet, Dieve mano, kai aplink tiek reikalų... Ką sako vien faktas, kad dalis oponentų (ypač aršiųjų mėgėjų pašūkauti) apskritai nežino, kas yra GLF rinkiniai? Nuo to anie nei kiek neblogesni, istorijos spragos fantastų kraujo nepraskiedžia, jų genuose užkoduotas žvilgsnis į ateitį. Bet, dovanokite už nuoširdumą, šiame kontekste dramatiškas dūsavimas, kaip čia neįvertino, kaip įskaudino, sakyčiau, truputį... juokingas.

Na, galiausiai, matyt, visgi reikėtų atsakyti į vieno iš sudarytojų kaltinimą šmeižtu. O taip, sulaukiau ir tokio. „Pradėkim nuo to, kad apšmeižė. Nebent žino daugiau apie turinio sudarymo principus, nei patys sudarytojai. <...> Justinas prie sudarymo prisidėjo tiek, kad padėjo atrinkti naujausiojo konkurso nugalėtojus“. Ne, pradėkime nuo to, kad tie principai buvo ir tebėra žinomi tik patiems sudarytojams, na, gal dar kokiems neidentifikuotiems ekstrasensams, o atranką vykdžiusių asmenų sąrašas baigiamas junginiu „ir kiti festivalio Lituanicon organizatoriai“. Minimo p. Justino įtakos (ir žinių, „kiek vargta“, kad vienas ar kitas kūrinys „atsirastų almanache“) bet kuriuo atveju būtų pakakę priimti adekvatų sprendimą dėl perteklinės jo kūrybos LŠFA.

P. S.: Visiems dėkoju už dėmesį mano kukliam asmeniui ir varganam blogeliui, rūpestį mano psichine gerove, nuoširdžiai linkiu sveikatos, ilgų kūrybinių metų, smagių renginių, tikiuosi tokio pat intensyvaus bei abipusiu supratimu grindžiamo bendravimo ir ateityje.