Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Kas galėjo pagalvoti, kad mėgėjiška nouneiminė naujojo „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho“ (toliau – LŠFA) apžvalga sulauks reakcijos, juolab tokios audringos. Betgi sulaukė. Ir ši audra stiklinėje atskleidė keletą įdomių momentų.

Lietuvių fantastų bendruomenė gana gausi, visgi jos šerdį sudaro palyginti nedidelis bendraminčių būrelis, susietas ne tik vienijančio pomėgio, bet ir bičiulystės, bendrų projektų, organizacinės veiklos. Jo iniciatyva organizuojami renginiai, randasi ir šioks toks kūrybinis judesys (pvz., Lituanicono apsakymų konkursai). Bendruomenėje šie asmenys autoritetai, į jų nuomonę įsiklausoma atidžiau, siūlymai vertinami palankiau – taip ir turėtų būti.

Tik jei jau ryžaisi kritikuoti autoritetą, privalai atminti: teisinga kritika – ne argumentas. Kad ir kokia ji būtų – objektyvi ar šališka, vertinga ar apgailėtina –, kritika visų pirma yra kirtis. Kirtis autoritetui, jo savimeilei, galų gale – įvaizdžiui. Šio kirčio atremti intuityviai stoja autoritetą palaikanti bendruomenės kariauna, intensyviai transliuojanti užgaulią ad hominem retoriką, kurios, paradoksalu, patsai ginamasis mieliau atsisakytų, nei jai pritartų. Nes autoritetas tokiu tapo dėl gebėjimo ne šaukti, o įsiklausyti. Ir išgirsti. Išgirsti balsą iš šalies, ne vien tą – seno draugo, bendraminčio, darnia choro gaida šnabždančio, koks tu gražus, koks geras, koks protingas, ir pofigu, ką ir kaip darai, darei, darysi – aš visada tave mylėsiu, nes, nu, kažką darai...

Ar LŠFA leidėjai yra tokie autoritetai? Norėtųsi manyti. Vis dėlto, dalies jų reakcija atskleidžia vienareikšmę poziciją: LŠFA yra Dovana. Suprask, dovanotam arkliui į akis nežiūrima. O jei ir pasižiūrėjai, kur už kampo aną nusivedęs, tai malonėk turėti supratimo ir, jei jau liežuvis toks neklusnus, kad neapsiverčia dėkoti, bent patylėk. LŠFA yra Auka. Nes buvo aukotas laikas, aukota šeima, aukoti pomėgiai – visa tai sukrauta ant Fantastikos Dievo aukuro, kurio dūmai štai graužia ašarojančias iš dėkingumo apdovanotojų akis. LŠFA yra Nemokamas. Ir jei nesi nors euru parėmęs šio Šimtmečio projekto, patento kritikai neįsigijai. Padėkos ir pagyros, žinoma, priimamos nemokamai.

Žmogiškas tas noras ir labai suprantamas – būti pagirtam ir įvertintam už pastangas, kurios, kitąsyk, išties titaniškos, peržengiančios vien pomėgio ribas. Bet. Ne pastangos buvo vertintos – rezultatas. O ir apie pastangas kalbant: tokio, koks jis yra, LŠFA sudarymas vargiai pareikalavo didvyriškų pastangų – iš esmės surinkti vienon vieton GLF‘ų nominantus ir Lituanicono konkursantus. Didžiausias iššūkis tokiuose projektuose tenka redagavimo darbą atliekančiam asmeniui. Pastarajam, akivaizdu, pritrūko ne kompetencijos, o laiko. Nors LŠFA buvo anonsuojamas kaip „beveik metų darbas“ ir dar prieš keletą mėnesių žadėta, esą planuojama išleisti „spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos atrinkti geriausios lietuviškos fantastikos pavyzdžiai“.

Dalis pastabų teisingos, – kad ir nenoriai, visgi sutinka sudarytojai. Ogi iš esmės ilgame recenzijos tekste išsakyta vienintelė esminė pastaba – rinkinys NEREPREZENTUOJA ŠIMTMEČIO fantastų kūrybos nei laikotarpio, nei kokybės požiūriu. Tai tėra eilinis kelių bendraminčių sutarimu sudarytas skirtingų autorių kūrybos rinkinys. Net ne originalus, didžioji dalis kūrinių perpublikuoti. Ir jei jau su tuo sutinkama, tai smėlio dėžės įžeidumui dėl atsitiktinio blogerio namudinio rašinėlio lyg ir neturėtų likti vietos. Betgi vienas iš sudarytojų jau „nebežino, ar nori“ apskritai imtis kokios nors veiklos, nes „kritikuojantis juk nenori geriau“. Kiti žada stengtis dėl geresnio rezultato, tik, turiu nuvilti – geresnio rezultato nebus. Ir, leiskite nustebinti, visai ne todėl, kad jo nenorėčiau. Geriau nebus, nes pasirinkta strategija yra ydinga, šitas kelias niekur neveda. Iš esmės neįmanoma tokio projekto profesionaliai realizuoti be papildomų resursų iš šalies – tiek finansinių, tiek intelektinių. Ypač pastarųjų – kritikų, kurie orientuotųsi tiek lietuvių, tiek pasaulinės fantastikos kontekste ir galėtų įvertinti, bent apžvelgti lietuvių fantastų kūrybinį judesį per pastarąjį šimtmetį, padėtų atrinkti ryškiausias tendencijas iliustruojančius charakteringus kūrinius. Patirties leidyboje turinčių redaktorių, kurie profesionaliai „apdorotų“ leidinio visumą. Žengiant pradėtu keliu, tolesni LŠFA papildymai, tebūnie, kaip žadama, gražesni, vis viena tebus mėgėjiški perpublikavimai. Deja.

Ar tai reiškia, esą nieko geriau nedaryti? Anaiptol. Duokdie ilgų gyvenimo metų šiems iniciatyviems, kūrybingiems žmonėms. Juolab, kad recenziją aptarinėjančioje diskusijoje išryškėjo keletas puikių dalykų. Visų pirma, esama realios galimybės aprašyti lietuvių fandomo istoriją, gerokai išsamiau, nei tai padaryta LŠFA publikuotame A. Kalniko straipsnyje. Esama žmonių, kurie galėtų tai padaryti (tiksliau, jei dar sutiktų šio reikalo imtis po ciniškų kai kurių fantastų bendruomenės branduolio narių provokacijų). Esama kažkieno saugomų senų vaizdo įrašų iš fantastų renginių. Esama turinčių seniai pamirštų žurnalų, fanzinų. Galų gale, net internete klaidžioja ne taip ir mažai straipsnių, interviu, vienaip ar kitaip liečiančių lietuvių fantastų kūrybą. Žodžiu, lietuvių fantastų judėjimo istorija, papildyta visų per šimtmetį viešai publikuotų lietuvių autorių darbų bibliografiniu katalogu, atrodo gana realus projektas. Tinkamai apdorotas jis netgi galėtų būti teikiamas kaip finansuotinas iš valstybinių institucijų lėšų.

Kokia būtų jo vertė? Tikrai ne mažesnė nei LŠFA, o ilgalaikėje perspektyvoje – neišmatuojama. Nereikia turėti iliuzijų dėl masinio populiarumo, kaip kad nesulauks jo ir LŠFA: juk ir aršiausiai po recenzija kardais mosuojantys oponentai realiai nežino, ką gina – nei jie pačią recenziją atidžiai perskaitė (kaip kitaip paaiškinti pareiškimus, esą „su purvais sumaišė“, kai to purvo nė su žiburiu nerasi?), nei patį almanachą bent kiek padoriau pervertė, vargu, ar apskritai jį nuo a iki z skaitys. Grįžtu prie skaudžios minties, kad LŠFA realiai nereikalingas – daugiau naudos būtų buvę surinkti į vieną krūvą GLF‘us, o naujuosius apsakymus išleisti po GLF 2018 vėliava, kad ir el.formatu. Galų gale, būkime biedni, bet teisingi – ta lietuviška fantastika (jos nerašantiems) žanro gerbėjams, ypač – jaunuoliams, rūpi ne daugiau nei kažkur Antarktidoje tirpstantys ledynai: lyg ir reikėtų suklusti, bent pasidomėti, bet, Dieve mano, kai aplink tiek reikalų... Ką sako vien faktas, kad dalis oponentų (ypač aršiųjų mėgėjų pašūkauti) apskritai nežino, kas yra GLF rinkiniai? Nuo to anie nei kiek neblogesni, istorijos spragos fantastų kraujo nepraskiedžia, jų genuose užkoduotas žvilgsnis į ateitį. Bet, dovanokite už nuoširdumą, šiame kontekste dramatiškas dūsavimas, kaip čia neįvertino, kaip įskaudino, sakyčiau, truputį... juokingas.

Na, galiausiai, matyt, visgi reikėtų atsakyti į vieno iš sudarytojų kaltinimą šmeižtu. O taip, sulaukiau ir tokio. „Pradėkim nuo to, kad apšmeižė. Nebent žino daugiau apie turinio sudarymo principus, nei patys sudarytojai. <...> Justinas prie sudarymo prisidėjo tiek, kad padėjo atrinkti naujausiojo konkurso nugalėtojus“. Ne, pradėkime nuo to, kad tie principai buvo ir tebėra žinomi tik patiems sudarytojams, na, gal dar kokiems neidentifikuotiems ekstrasensams, o atranką vykdžiusių asmenų sąrašas baigiamas junginiu „ir kiti festivalio Lituanicon organizatoriai“. Minimo p. Justino įtakos (ir žinių, „kiek vargta“, kad vienas ar kitas kūrinys „atsirastų almanache“) bet kuriuo atveju būtų pakakę priimti adekvatų sprendimą dėl perteklinės jo kūrybos LŠFA.

P. S.: Visiems dėkoju už dėmesį mano kukliam asmeniui ir varganam blogeliui, rūpestį mano psichine gerove, nuoširdžiai linkiu sveikatos, ilgų kūrybinių metų, smagių renginių, tikiuosi tokio pat intensyvaus bei abipusiu supratimu grindžiamo bendravimo ir ateityje.