Andrew Davidson. Chimera

Chimera: romanas / Andrew Davidson. - Vilnius: Tyto alba, 2014. - 510, [2] p. - ISBN 978-609-466-071-9. - UDK: 821.111(71)-31

Savotiškas skaitinys. Nors autorius A. Davidson kanadietis, bet, kai galvoju apie romaną, įkyriai peršasi palyginimas su britpop žanro inspiruotais kultūriniais reiškiniais: šiaip jau pop, bet visgi brit. Arba: na, toks visai brit, bet vis dėlto pop... Žodžiu, „Chimera“ yra užstrigusi pačiame svarstyklių viduryje tarp belekas ir visai nieko, ir bent jau man nepavyksta prisirankioti svaresnių argumentų, kurie išjudintų šitą tarpinės vertės poziciją vienos ar kitos pusės link.

Siužetas, sakyčiau, kreipiantis dramatizmo link. Jaunas vyras vairuodamas patiria  avariją, sužalojimai nepalieka nė menkiausių galimybių ateity gyventi visavertį gyvenimą, mintys krypsta savižudybės link, tačiau pasirodo moteris – keista, bet lemtinga. Iš pradžių, po detalių ir vaizdingų avarijos ir jos pasekmių aprašymų, buvo kilusi mintis, kad dominuos standartinis dvasinės savigydos naratyvas ir jis iš tiesų yra, bet ne įkyriai motyvacinis, dargi menkesnis nei pakankamas. Jokios perdėtos dramos. Atsiradus moteriai, nors ima vyrauti meilės tema, dėkuidie, autorius išvengia seilėtekio ir, sakyčiau, gana santūriai dėlioja veikėjų tarpusavio santykių dėlionę. Galiausiai – įsikūnijimai / persikūnijimai / angelai / demonai / vaiduokliai: vieni iš jų labiau vykę, kiti prasčiau, bet irgi negali sakyti, kad jų įsitraukimas atrodytų absurdiškas ar perteklinis, anapusinė erdvė į bendrą srautą įsilieja gana organiškai. Taigi siužetas rutuliojasi sklandžiai, skaityti neprailgsta, teksto suvokimas irgi  pastangų nepareikalaus. Tokia paprasta, bet ne prasta knygutė. Britpop.

Tiesa, bet koks leidėjų transliuojamas reklaminis „Chimeros“ lyginimas su U. Eco „Rožės vardu“ turi pagrindo tik tiek, kad A. Davidson dalį romano veiksmo nukelia į viduramžius, viena iš veikėjų auga vienuolyne ir dirba skriptoriume. Bet, kaip byloja legendinė A. Butkevičiaus išmintis, nors lyginti ir negalima, mes palyginsime – čia gal viena iš knygų reklamos strategijų? Iš tiesų jokios viduramžių pasaulėjautos rekonstrukcijos čia nė su žiburiu nerasi, tik imitaciją, kuri, beje, visai simpatinga ir pakankama be jokių skirtingų dimensijų lyginimų. Malonu skaityti ir jausti, kad autorius prieš rašydamas tekstą atliko namų darbus, t.y. pasikapstė kontekstuose: padirbėta su istoriniais, mitologiniais, religiniais, net kulinariniais šaltiniais, yra intertekstų – simbolių, parafrazių, citatų, aliuzijų. Tokias detales visada gera apčiuopti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, autorius kone idealiai perpratęs saiko kategoriją. Nors istorijos ašis, išeities ir baigties taškas yra erdvę ir laiką perskrodžiantis dviejų žmonių meilės ryšys, jis nealergizuoja hiperboliškomis išraiškomis ir tikrai neišbers tų, kuriems vien išgirdus junginį „meilės romanas“ pirmiausia knieti riebiai nusispjauti. Žinau, ką sakau. O vienas iš geresnių dalykų yra į pagrindinį pasakojimą įterptos trumposios istorijos, kurios galėtų būti pavadintos liudijimais – skirtingu laiku skirtinguose pasaulio taškuose išgyventos lemtingos patirtys. Taip, tai meilės liudijimai, bet meilė čia kur kas daugiau nei keleto žmonių asmeninė istorija, tai – būties šerdis. Šitie intarpai asmeniškai man gerokai pranoko pagrindinį pasakojimą, sakyčiau, vien dėl jų šokteli romano vertė.

Yra ir silpnų vietų. Viena akivaizdžiausių – nepakankamai motyvuotas pagrindinio personažo paveikslas. Sumanymas geras: kurti aštrų skeptiško ciniko charakterį. Taigi veikėjui parenkama ne pati blogiausia, bet psichiškai traumuoti turėjusi našlaičio vaikystė, pornografinių filmų aktoriaus ir režisieriaus karjera, alkoholio ir narkotikų nestokojantis gyvenimo būdas – toks nekuklus derinukas. Bet cinizmas ir skepsis gyvybingas tik dialoguose, kitur jis toks deklaratyvus, kad imitacija akis bado. Analogiški našlaičio porno aktoriaus išgyvenimai galėtų būti perkelti daugiavaikėje šeimoje išaugusiam duobkasiui, skirtųsi tik pavadinimai. Lygiai taip pat netempia iki autoriaus norimo lygio ir pagrindinio veikėjo savivoka. Nors jis vaizduojamas esąs savamokslis intelektualas (aha, aha...), bet tas intelektualumas labiau išorinis, savirefleksijos esama tiek, kiek yra ne visada įtikinamai atrodančios saviironijos. Moteriškoji versija nuoseklesnė, bet ji palyginti statiška, funkcionuoja ne kartu, bet šalia vyriškio.

Dar vienas momentas. Su fantastikos apibrėžtimi visada yra problematiška, žanro paribiuose besiglaudžiantys skaitiniai apskritai sunkiai identifikuojami. „Chimera“, mano supratimu, pirmiausia yra santūrus meilės romanas. Kai sakau santūrus, turiu minty, kad jis gerokai nutolsta nuo įprastinės meilės romanų sampratos, tačiau nepaisant to, esminis pasakojimo teiginys, prielaida ir išvada visgi yra meilė, atsidavimas meilei, pasiaukojimas dėl meilės. Mano numylėtoje World without end bazėje „Chimera“ priskiriamas fantasy žanrui ir šiuo atveju taikliai identifikuotų mythic fiction, theological subžanrams.