Bernard Werber. Tanatonautai

Tanatonautai: romanas / Bernard Werber. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 519, [1] p. – ISBN 9986–16–492–3. – UDK: 821.133.1–31

Tanatonautai – šio žodžio reikšmės aiškinimu pradedamas romanas. Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia „mirties jūrininkai“, romano pasakojamuoju laiku taip vadinami „mirties tyrėjai“, asmenys, kurių tiriamasis objektas yra, kaip jie patys sako, Galutinis kontinentas. Iš to ir susideda pasakojimas: keletas bičiulių gramzdina savanorius į komą ir registruoja jų įspūdžius, patyrus mirtį.

Fantastika neretai kapanojasi po gyvasties tąsos, nelaimėlių gaivinimo, įsikūnijimo ir persikūnijimo reikalus, jau nekalbant apie zombiadas ir panašų tarpinį būvį užimančius padarus, bet vis tiek negali sakyti, kad mirtis yra labai populiari tema  mūsų senstelėjusioje, bet iš paskutiniųjų besistengiančioje spinduliuoti gyvybingumą ir jaunystę visuomenėje. Matyt, per amžius puoselėtas slaptingos ištikties vaizdinys ne itin įkvepia gyvųjų susidomėjimą. Netgi bedieviui nedaug smagumo įsuvaizduoti visa ko galą tik su puvėsiuose šmirinėjančiomis kirmėlėmis. Tad jei nesi keistokas temos entuziastas, poreikis nustatyti savo santykį su anapusybe dažniausiai iškyla tik patyrus asmeninę netektį arba pačiam artėjant ton pusėn. O kadangi anksčiau ar vėliau šis gėris vis tiek ištinka, tikėtina, kad lemiamu momentu geriau būti susidėliojus tam tikras atramines nuostatas. Idant neužkluptų ar bent jau neužtruktų pernelyg ilgai savigrauža ir savigaila, didžiosios mirties palytėtųjų draugužės. Tiesa, „Tanatonautai“ nepadės susivokti ieškančiam atsakymų apie anapusybę, romanas  ginkdie (ir dėkuidie), nepretenduoja į pomirtinio pasaulio vadovo statusą. Bet kad gali prablaivinti įsijautusius ir apraminti spėliojančius –  visai įmanoma.

Gera knyga. Nėra išskirtinai įdomaus ir įtraukiančio siužeto, bet, turint minty, kaip lengva paslysti gvildenant tokią temą, kaip reta neblogas skaitinys. Ir priešingai mirtį akcentuojančiam pavadinimui, ji visgi pasakoja labiau apie gyvenimą nei jo baigtį. Arba tiksliau – apie gyvenimą ir mirties sankirtas. Tiesa, šiek tiek užtrukau, kol perpratau autoriaus kuriamo žaidimo taisykles: pradžia buvo apgaulingai kreipianti intriguojančio pažinimo link. Betgi netrukus ima aiškiai dėliotis ironiškas autoriaus sumanymas: kaip danguje, taip ir ant žemės.

Serafimai blaškėsi kaip maži žmogaus pavidalo paukšteliai – musės. Sugavęs vieną iš jų, pamačiau, kad jis su šešiais panašiais į laumžirgio sparnais.

– Mažasis angele, kodėl tu su šešiais sparnais?

Jis iš aukšto niekinamai pažvelgė j mane.

– Taip parašyta visuose šventuosiuose raštuose. Du sparnai – veidui prisidengti, kiti du – lyčiai pridengti ir dar du – skraidyti.

Tam mažam angelėliui, kuris šaipėsi iš mano nežinojimo, iš­drįsau užduoti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visą tą laiką, kol kalbėjomės su šventuoju Petru Hermiu. Bet aš supra­tau, kad didysis raktininkas kalbės tik tai, apie ką galima kalbė­ti. Juk mažasis serafimas buvo menkiau patyręs toje srityje.

– Aš mačiau čia daug mirusiųjų, angelų, arkangelų, velnių... Bet sakyk man, gerasis angelėli, ar yra virš jūsų Dievas?

Jis šiek tiek pasisuko į kalno pusę.

– Iš kur man žinoti? – atsakė. – Niekas čia nėra matęs Dievo, tačiau kai kurie angelai tiki, kad Dievas yra visur. O aš esu ag­nostikas. Kaip ir šventasis Tomas, kurį galbūt čia sutiksite. Ti­kiu tik tuo, ką matau.

Prifarširavęs savo pasakojimą stačiai chrestomatinių klišių, banaliausių štampų, paikiausių ir net primityvių stereotipinių Galutinio kontinento vaizdinių, B. Werber kuria neišpasakytai pagaulią satyrą. Norint nusakyti šio romano gerumą, nepakanka jį priskirti mokslinės fantastikos kategorijai, bet, kai galvoju, koks papildomas dėmuo būtų tiksliausias, peršasi išvada, kad iš esmės tai subjektyvi patirtis. Visai tikėtina, kad rasis tų, kurie romaną apibūdintų kaip fantastinį detektyvą: juk iki galo išlaikoma intriga – kas gi ten, pabaigos pabaigoje? Bet asmeniškai man nekyla abejonių, kad fantastiškoji „Tanatonautų“ plotmė persidengia, tiksliau – yra uždengiama kuo tikriausios antiutopijos! Čia esama praktiškai visų antiutopijai būdingų elementų. Taip, žinau, literatūrologai galėtų užginčyti terminiją, bet netgi jei antiutopiją vadintume distopija, nekiltų jokios prieštaros – romane gausu distopinių vaizdinių.  Ironija, aštri satyra, pašaipus sarkazmas, net groteskas ir kuo tikriausias humoras – visa ši mišrainė generuoja tiek filosofines potekstes, tiek tiesmukus socialinės sanklodos skerspjūvius, tokius ciniškus, kad kitąsyk norisi net užsimerkti iš nejaukumo.

Viskas, kas buvo laikoma blogiu, nuo šiol susilaukė visuotinės paniekos. Toksikomanai nebeturė­jo tiekėjų. Vos paprašius paskolos, bankininkai suteikdavo kre­ditą – nustatydavo pačius mažiausius procentus. Jie visai nesi­domėjo, ar jų klientai pajėgūs grąžinti skolą. Už gerus darbus tiems, kurie nukentės, tikrai bus atlyginta aname pasaulyje.

Gerosios sielos būriavosi prie išmaldos prašančių elgetų. Šie apsirūpino specialiais įrenginiais, skirtais kredito kortelėms, o čekius priimdavo tik pateikus asmens pažymėjimą. Nebereikėjo rakinti durų, nebereikėjo ir signalizacijos. Nuo šiol butų, mašinų, seifų duris buvo galima palikti atviras. Nie­kam nebekildavo minties vogti. Jokio šykštumo, jokių įsilaužimų, jokių barnių, jokių pešty­nių, jokio smurto. Užtat klestėjo prekyba. Nenorėdami būti šykš­tūs, visi dovanodavo vieni kitiems dovanas. Kai aklasis norėda­vo pereiti gatvę, jam būdavo ištiesiama daug norinčiųjų pagelbė­ti rankų.

Trečiasis pasaulis ėmė gauti didžiules subsidijas. Jei kas nors surinktų mažai taškų ir būtų priverstas persikūnyti skurdžiame krašte, jis reaguotų ramiai, nes žinotų, kad skurdūs kraštai pra­turtės ir ateityje ten gyvenimas bus geresnis. Visų bendras rei­kalas buvo siekti, kad tokių skurdžių vietovių būtų kuo mažiau.

Gausu ir taiklios parodijos, vykusiai nukreiptos į praktiškai visas visuomenės veiklos sritis – socialinę, mokslinę, kultūrinę. Ypač ironiškos politinio diskurso dekonstrukcijos – konfliktų valdymo, rinkimų strategijų ir kt.

Kitą savaitę Prancūzijos Respublikos prezidentas ponas Žanas Liusinderis pasakė kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Jis primygtinai reikalavo įvesti tvarką Galutiniame kontinente būtent dabar, kai tanatonautika tapo įprastu reiškiniu. Po smulkmenų, medicinos, baimės, troškimo, ekonomikos, astronomijos, prievartos erų tikrai atėjo laikas žengti į teisinę erą. Įstatymų leidėjams reikia imtis atsakomybės. Turi būti sukurta tanatonautikos chartija, jos įstatymai, pakeitimai, privalomas gero elgesio kodeksas. Priešingu atveju mums virš galvų bus tik begaliniai Tolimieji Rytai.

–   Mes jau balsavome dėl dviejų tanatonautikos įstatymų! Ir kas iš to? – pareiškė iliuzijų neturintis Pusiaujo Gvinėjos atstovas.

–   Jie ne itin nusisekę, reikia kurti naujus, – atkakliai tvirtino Liusinderis.

<...>

Prancūzijos Respublikos prezidentas buvo tikslus: Galutinis kontinentas turi būti neutrali teritorija – kaip Antarktida. Niekam nevalia ten kariauti ar stengtis ją užvaldyti.JTO generalinis sekretorius buvo tos pačios nuomonės:

–   Rojus priklauso visiems. Jei reikės, mes nusiųsime ten Mėlynuosius šalmus, kad palaikytų rimtį ir netrukdytų laisvai judėti numirėliams ir tanatonautams.

Įdomu pasirodė ir tai, kad B. Werberis (ir atitinkamai romano vertėjas) praktiškai beveik nevartoja eufeminės leksikos. Eufemizmais vadinami švelnesni, subtilesni pasakymai, pakeičiantys tam tikroje situacijoje pernelyg tiesmukus daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Kaip bežiūrėtum, mūsų kalboje mirtis ir su ja susijusios aplinkybės tradiciškai nusakomos eufemizmais – anapusybė, amžinybė, velionis, mirusysis ir t.t. B. Werrberis iš esmės nepaiso jokio komunikacinio delikatumo, jis non stop švaistosi mirtimi, lavonais, numirėliais. Turiu įtarimų, kad tai sąmoningas autoriaus sprendimas ir  kurį laiką šis tiesmukumas išties trikdo. Tačiau labai gerai suveikia kaip apsauginis barjeras nuo perdėto įsijautimo į anapusybės reikalus.

Beje, visiškai tikėtina, kad mažiau jautrūs žodžiams skaitytojai gali to barjero ir nepajusti. Bandau įsivaizduoti, kaip jiems atrodytų autoriaus satyrinės hiperbolizacijos? Greičiausiai tiesiog neįmantrūs kliedesiai... Kažkas panašaus į tai:

– Nenuobodžių autorių yra labai nedaug, – aiškino Raulis. – Dauguma rašytojų mano, kad jie tuo protingesni, kuo nesupran­tamesni. Ištęsia sakinius iki dvidešimt eilučių. Paskui gauna lite­ratūros premijas, žmonės perka jų knygas savo svetainėms pa­puošti, kad svečiai manytų, jog jie intelektualiai labai išrankūs. Aš esu vartęs knygų, ir ne kartą, kuriose nieko nevyksta. Vi­siškai nieko. Ateina koks nors tipas, pamato gražią moterį, pra­deda ją merginti. Ji sako, kad nežino, duos jam ar neduos. Aštuonišimtojo puslapio pabaigoje ji vis dėlto kategoriškai nu­sprendžia neduoti. <...> Negalėdami prasibrauti į gi­lumą, rašytojai dailina stilių, tobulina formą. Pavaizduok kokio­je dešimtyje puslapių savo kančias dėl kokio nors pūlinio ir įgysi šansą gauti Gonkūrų premiją... <...> Patikėk manimi, jeigu Homero „Odisėja" pirmą kartą būtų išleista šiandien, ji nepatektų į skaitomiausių knygų sąrašą. Bū­tų priskirta prie fantastikos ir siaubo knygų. Ją skaitytų tik to­kie vaikiščiai kaip mes dėl istorijų apie kiklopus, burtininkus, sirenas ir kitokias pabaisas.

Tiesa, „Tanatonautai“ – trilogija. Manausi, kad žvilgtelsiu ir į antrąją dalį.