Feodalas : mokslinės
fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2]
p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN
978-9986-97-176-4.
„Feodalas“
— viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės
kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“,
o čia ir dabar po ranka nėra nieko
naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano
kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.
Idėja
nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai
įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio
mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę,
jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu.
Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek
melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką. Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto
vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai
vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto
ieškoti.
Galėtumei
interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama
pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka —
paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa
paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai
patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita
vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.
Kiek
prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva,
ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio
sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie
nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su
nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi
jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog
— laiku nepadėtas taškas.
Dar
norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O
kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam
nepasitaiko? Šiuo klausimu A. Gromovas,
mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų
fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip
minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda.
Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą.
Kartais stačiai iki piktumo.
Rekomenduotina
Skaitytina