2013/03/13

Aleksandr Gromov. Feodalas.


Feodalas : mokslinės fantastikos romanas / Aleksandr Gromov. - Kaunas : Eridanas, 2007. - 315, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 397). - ISBN 978-9986-97-176-4.

„Feodalas“ — viena iš tų knygų, kurias skaičiau dukart. Savaime tai joks išskirtinės kokybės ženklas, tiesiog kartais pasitaiko situacijų, kai užklumpa „knygų badas“, o čia ir dabar po ranka nėra nieko naujo. Antra vertus, visiškų kliedesių net ir badaudamas antrą kartą juk neskaitytum. O A. Gromovo romano kliedesiu nė nesugalvotum pavadinti.

Idėja nebloga. Net labai nebloga. Plokštuma — neaišku kur, kada ir kieno sukurta išskirtinai įnoringa dykynė, kurion kartas nuo karto „įmetamas“ vienas kitas mūsų pasaulio mirtingasis. O kadangi naujakuriai didžiai nenuovokūs ir dar didžiau sutrikę, jiems reikalingas vedlys ir globėjas, pretenzingai save vadinantis feodalu. Pastarasis ir yra pagrindinis knygos veikėjas. Toks, sakyčiau, kiek melodramiškas. Derinantis susireikšminimą ir saviplaką.  Dykynė eilinius jos gyventojus varo iš proto vien todėl, kad yra dykynė, bet feodalui veiksmo netrūksta, kol galiausiai vieną gražią dieną viskas mirtinai įgrysta ir iškeliauja anas pasaulio krašto ieškoti.

Galėtumei interpretuoti, esą Ploštuma yra kokia baudykla, kurioje blogiukams atseikėjama pagal nuopelnus. Ogi ne. Nei kodėl, nei už ką vargšai žmogeliai čia patenka — paslaptis ir jiems, ir skaitytojui. Apsiribojama visa apimančia ir visa paaiškinančia aksioma: Plokštuma nepaklūsta jokiems logikos dėsniams. Ir tai patrauklu. Viena vertus, nes išvengiama (na, beveik) didaktinių poteksčių, kita vertus — visada gali tikėtis siužeto netikėtumų.

Kiek prastesnis yra idėjos realizavimas. Palyginti gausūs filosofavimai neužkliūva, ne. Tačiau personažai visgi neįveikia pernelyg aukštai iškeltos pirminio sumanymo kartelės. Ir ką — ilgainiui dvelkteli banalumu. Kalbu ne tik apie nesuvaldomą kaimynų slavų pomėgį svetimuose pasauliuose trainiotis su nepilnametėmis ir piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais. Apskritai skaitant lydi jausmas, kad autorius pamažu išsikvepia. Ypač blanki pasirodė pabaiga. Tiesiog — laiku nepadėtas taškas.

Dar norėtųsi paminėti rašymo stilių, prisodrintą sarkazmo ir ironijos perliukų. O kartais pelų. Mat kartais autorius neišvengiamai persistengia, bet — kam nepasitaiko?  Šiuo klausimu A. Gromovas, mano akimis, stilistiškai labai artimas tokiems mano skaitytiems rusų fantastams kaip S. Lukjanenka, A. Baronas, S. Loginovas... Ir lygiai taip, kaip minėtuosius, jį ištinka ta pati bėda — imperialistinio šovinizmo propaganda. Neįsivaizduoju, kaip kitiems, bet man šitai gerokai apkartina skaitymo malonumą. Kartais stačiai iki piktumo.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/03/12

Timothy Zahn. Slaptieji pasauliai


Slaptieji pasauliai : (mokslinis) fantastinis romanas / Timothy Zahn. - Kaunas : Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 267, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 175). - ISBN 9986-950-64-3.  

Knyga apie demonų medžiotojus, — taip, matyt, vienu sakiniu ją derėtų apibūdinti. Kodėl sci-fi — nesiimu spręsti, o juo labiau, kodėl  su antrašte „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas“.  Su gausiomis priemaišomis tas auksas, pernelyg gausiomis.

Skraidantys kilimai, lakstantys demonai, elfai ir anuos (ne)valdantys užkeikimai – mano fantazija pernelyg ribota, kad suvirškintų fantasy elementus. Jau nekalbant apie romantinių maištingos panelytės ir jos išmintingo (??) globėjo santykių liniją. Šitai buvo užvis blogiausia. Jeigu vaiduoklius ir nykštukus galima „nurašyti“ žanro subtilybėms, tai lėkšta meiliaistorė ir telieka tik lėkšta meiliaistore. Pavyzdžių? Prašom:

Jie pasakytų, kad Danaja vėl elgiasi kaip išlepusi, neprotinga, nosį riečianti  mergiotė. Danaja sukando dantis. Na, ką gi, ji jiems abiems parodys, jog „mergiotė“ sugeba veikti savarankiškai.

Ir ką gi, ji nepailsdama tai įrodinėja. Idiotiškais poelgiais keldama problemas, iš kurių ir vystomas veiksmas.

Reikėtų ryžtis  perskaityti dar kokią T. Zahno istoriją. Gal šis slaptų pasaulių nesusipratimas vienkartinis, kas jį žino...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

2013/02/27

Sviatoslav Loginov. Amžinoji šviesa.


Amžinoji šviesa : (mokslinis) fantastinis romanas ir apsakymas / Sviatoslav Loginov. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2004. - 249, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 319). - ISBN 9955-10-105-9.

Taigi. „Amžinoji šviesa“ ir S. Loginovas, recenzentų apibūdinamas, kaip paklausus šiandienos rusų mokslinės fantastikos autorius. 

Turinys — net labai nieko ypatingo, nepatikimų išvardinčiau daugiau nei patikimų, jau nekalbant apie rusų autoriams būdingas sovietinio šovinizmo apraiškas. BET pati idėja tikrai verta dėmesio. Įsimintina. Apmąstytina. Ir visaip kitaip nepaliekanti ramybėje gūdžiais žiemos vakarais.

Kadangi mano pamintijimai į siekiančią smalsumą sužadinti recenziją nepretenduoja — paspoilinsiu. Žodžiu, pagrindinis veikėjas 84-erių metų seniokas miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį. Pasaulis su savomis keistenybėmis, kurių pagrindinė ir svarbiausioji ex‘egzistencijos sąlyga — kapšelyje po kaklu esantys pinigėliai, už kuriuos vien panorėjęs gali įsigyti materialius (kiek tai įmanoma tariamai materialiame pasaulyje) daiktus ir nematerialius dalykus (pvz., absoliuti daugiakalbystė, jaunystė, sveikata). Vienintelis oficialus pomirtinio pasaulio mokestis — kasdien vienas smulkusis pinigėlis už orą (esą už teisę į būvį, taip, matyt, derėtų interpretuoti). Jei negali susimokėti, virsi dulkėmis. Pinigėlių (kurių neįmanoma pavogti, perimti galima tik gavus savininko sutikimą, o garantuoto uždarbio galimybės itin menkos) funkcionavimo schema tokia: vienas mirusįjį tiesiogiai pažinojusio asmens prisiminimas — vienas automatiškai kapšelyje atsirandantis stambusis pinigėlis; jei mirusįjį pamini (perskaito jo pavardę, pamena iš pasakojimų ir t.t.) tiesiogiai jo nepažinojęs asmuo – kapšelį papildo vienas smulkusis pinigėlis. Taigi į pomirtinį pasaulį patekęs naujokas yra kuo tikriausias milijonierius, tačiau ilgainiui, dėl neišmanymo, nepalankių aplinkybių, o ypač, jei mirė senas, buvo vienišius ar šiaip niekuo neišsiskiriantis personažas, pajamų srautas negailestingai mažėja. Tėvo, motinos, senelių mirtis reiškia antrinės baigties artėjimą, nes anie savo prisiminimais nebepapildys numirėlio „sąskaitos“.

Kokie pamintijimai? Daug jų. Kad ir paradoksali paguodos „visi mes ten susitiksime...“ interpretacija: lauktą pasimatymo akimirką neišvengiamai temdo kartėlis — kai tarp gyvųjų nebeliks prisimenančiųjų, baigsis ir pomirtinė egzistencija.

Atpildo už nuodėmes teorijos kvestionavimas.  Šlubuojanti pomirtinio pasaulio logika, kai  didžiausi žmonijos istorijoje galvažudžiai anapusybėje klesti ir lobsta, nes mažiausia jiems kylanti grėsmė — būti užmirštiems.

Ir atminties svarba. L. Aliochinas „Multiversume“ neužsikirsdamas kartoja: prisimenu = esu.  S. Loginovas, sakytumei, papildo: prisimindamas įprasmini būtį. Tiek šiapus, tiek anapus. Tiek savo, tiek kito.

Apibendrinant — „Amžinoji šviesa“ bene labiausiai vykusi  (nesakau — originaliausia) anapusybės interpretacija iš visų, kurias teko skaityti. Neguodžianti, tas tiesa. Bet skatinanti. Prisiminti. Kad amžinoji šviesa jiems tešviestų...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

2013/02/16

Viktor Pelevin. Skaičiai.

Skaičiai : [romanas ir apsakymai] / Viktor Pelevin. - Kaunas : Jotema, [2005]. - 271, [1] p. - ISBN 9955-13-035-0.

V. Pelevino „Skaičius“ įdėmiai ir nuosekliai skaičiau tol, kol prasidėjo intensyvūs dialogai.  Pastarieji dėmesio neišlaikė ir mano principingumas palūžo.

Yra romane kažkas tokio... rusiško. To paties, kaip ir fragmentiškai anonsuose matytuose „Mentuose“, „Peterburgo bandituose“ ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu ir prisiminti nenoriu. Recenzijose tai vadinama „šiuolaikinės Rusijos aktualijomis“.  Bet aš ne apie naujuosius rusus,  pamišusius oligarchus ir meilę kyšiams bei degtinei. Kažkas daugiau, giliau, glitniau. Ta specifika (nepaisant to, ar tai vadinsime ironija, ar atspindžiu, ar norma) ne tai, kad erzina, bet tikrai atstumia.

Kas (pa)tiko — skaičiai. Pamišėlis skaičiuotojas, visame kame matantis jam vienam suvokiamą skaičių logiką. Ir... Gal visgi pakaks skaičių : ) Išties.

Beje, liko įspūdis, kad pati pasakojimo maniera panaši į P. Coelho (gal kad „Skaičius“ skaičiau iš karto po „Vienuolikosminučių“) — rami slinktis, tarsi nardanti paviršiuje, bet visgi nardanti. Ar bent jau į tai pretenduojanti. Užtat pati tema pasirodė pranašesnė, tebūnie ir mažiau dramatiška. O šitai, žinoma, tik privalumas, tik privalumas...

Knyga skaitytina, be abejonės.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 



2013/02/14

Paulo Coelho. Vienuolika minučių.

Vienuolika minučių : romanas / Paulo Coelho. - 8-oji laida. - Vilnius : Vaga, [2008]. - 244, [2] p. - ISBN 978-5-415-01723-2.


Šiandienos skaitiniai -- V. Pelevin „Skaičiai“ ir P. Coelho „Vienuolika minučių“. Vienas mažiau, kitas daugiau, bet abu pulsuojantys aštriu lytiškumu. Šviežias įspūdis, kurį ryžausi aprašyti iš karto. Ir šitai nėra teisinga. Švieži įspūdžiai sunkiai pasiduoda aprašymui — bent kiek vertingesniam aprašymui. Vienok aistra rašyti, nugali: ) 


Apie P. Coelho turiu savo nuomonę. Skeptišką, žinoma. Ir ne todėl, kad šiandien būti skeptiku madinga. Žodžiu, idant išlaikyčiau minties pusiausvyrą, pasidairiau, ką kalba kiti.


Reklaminė anotacija absurdiškai banali.

Romanas pasakoja Marijos, jaunos provincialės brazilės, istoriją. Nuo vaikystės Marija buvo įtikinėjama, kad ji niekada neras tikros meilės. Ir iš tiesų pirmosios nekaltos meilės patirtis sudaužys jos širdį ir Marija patikės, kad meilė atneša tik kančią. Atsitiktinumas nuveda ją į Ženevą, kur ji svajoja padaryti karjerą ir būti laiminga, bet viskas baigiasi tuo, kad Marija tampa prostitute. Tačiau nors ir verčiasi prostitucija, jai nusišypso laimė - ji sutinka jauną žavų dailininką ir juodu viens kitą pamilsta. Ieškodama savęs, Marija turi pasirinkti: ar eiti tamsiu, bevaisiu seksualinių malonumų keliu, ar viskuo surizikavus atrasti savo vidinę šviesą.


Nedaug ką sakanti ir „Literatūroje ir mene“ publikuota trumputė recenzija. Kodėl tokia trumputė? Ogi, matyt, todėl, kad daugiau nelabai ką tuo klausimu ir tepasakysi.

Kultinio Lietuvoje rašytojo, laikančio save savotišku dvasiniu mokytoju, nauja knyga. Dar viena paprasta, bet stebuklinga istorija išsiilgusiems ko nors neįmantraus, lengvai sukramtomo, bet geros kokybės.

Naujame romane autorius tyrinėja sakraliąją meilės ir sekso prigimtį. Siužetas nesudėtingas: dvidešimt trejų metų brazilė, atvažiavusi į Europą, pradeda dirbti prostitute viename Ženevos naktiniame bare. Jos svajonė - užsidirbti pinigų, kad grįžus galėtų įsigyti namą ir išlaikyti tėvus. Bet vieną kartą, žinoma, sutinka paslaptingą vyriškį ir...

Nenumatyti susitikimai, keičiantys gyvenimą, aistra ir aukojimasis - pagrindinės temos. Autorius ragina skaitytoją atsikratyti savų prietarų, nugalėti savus demonus ir atrasti savąją vidinę šviesą.

Knyga, beje, pasak autoriaus, remiasi tikrais prostitučių pasakojimais. 


Nuo savęs pridurčiau, kad tai geriau už „Veronika ryžtasi mirti“,  bet nepakankamai gerai, kad įtikintų. Antra vertus, kokio įtikinimo reikia žmogui, pastarąjį dešimtmetį apskritai neskaičiusiam grožinės literatūros, o per paskutinius pora mėnesių suvartojusiam apie dešimtį lėkštų meilės romanų ir panašų kiekį fantastinių istorijų, kurių pavadinimai jau trečią dieną išdyla iš atminties?

Taigi, „Vienuolika minučių“... Įtariu, kad romano „vinis“ turėjo būti seklios BDSM scenos. Tikrai seklios. Nepaisant to, regis, labiausiai jaudinančios. Kažkodėl norisi pridurti — deja...


Ir stulbinančio banalumo pabaiga. Spalvinga, džiaugsmo fontanais trykštanti pabaiga, kurios kulminacija — „baigiamojo žodžio“ tvirtinimas, esą istorija paremta autentišku pasakojimu buvusios prostitutės, kuri „dabar gyvena Lozanoje su vyru ir dviem gražiomis dukrelėmis“. Matyt, įspūdžiui sustiprinti, galinėje knygos nugarėlėje išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti parke stoviniuojantį rašytoją, greta kurio stovi moteris (žinoma, nusisukusi), pavadinta Marija — suprask, pagrindinė knygos veikėja. Kažkada, gal ir ne taip seniai, alfa.lt skaičiau sąrašėlį blogiausių filmų pabaigų. Jeigu būtų renkamas blogiausių knygų pabaigų top'as, „Vienuolika minučių“ būtų solidi pretendentė....


Geriausiu atveju — neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. Nors, tiesa sakant, net šiam reikalui nerekomenduočiau. Arba man tiesiog nelemta suvokti P. Coelho žavesio...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

2013/02/01

Mėnulis / Moon (2009)


Patiko man šiame filme vienas vienintelis momentas -- Mėnulio vaizdai. To pakanka, kad filmas būtų žiūrėtinas.

Mėnulis / Moon 
 



Trukmė: 97 min.
Žanras: Mistinis, Drama, Trileris, Mokslinis
Šalis: UK
Režisavo: Duncan Jones
Vaidina: Sam Rockwell, Kevin Spacey, Dominique McElligott, Rosie Shaw, Adrienne ShawVisas aktorių sąrašas

2013/01/20

Stanislavas Lemas. Soliaris.

Soliaris : [romanas] / Stanislavas Lemas. - Vilnius : Vaga, 1978. - 182, [2] p. - (Zenitas).



A. Tarkovskio „Soliarį“ žiūrėjau dukart. Pirmasis kartas visai ne atsitiktinis, žinojau, kad regėsiu dvasingą klasiką, tarybiškai netarybinį šedevrą, kurį vainikuos Donato Banionio aktorinė magija. Vėliau viename ne mažiau dvasingų A. Tarkovskio gerbėjų forume pabandžiau užsiminti, kad nepatyriau privalomojo tarkovskiškai soliariško nušvitimo. Sukėliau visuotinę nuostabą ir net pasišlykštėjimą savo bukumu. Kadangi liaudies išminties apie gėdą, kuri akių neėda, sau nepavyksta pritaikyti, ryžausi antrajam seansui — o gal ims ir nušvis? Nenušvito. Su visa įmanoma pagarba legendiniam režisieriui ir ne mažiau legendiniam aktoriui. Visgi tiesa yra ir tai, jog, kalbant apie kino meną, kompetencija išties nežibu. Kaip ten bebūtų, tokie buvo mano žingsniai St. Lemo „Soliario“ link. Tai buvo pirmoji mano perskaityta Lemo knyga. Po jos perskaičiau visas likusias, išleistas lietuvių kalba. Iš idėjos — juk klasika. O su klasika, kaip su A. Tarkovskiu: patinka / nepatinka, bet žinoti privalu.

Apie knygą. Labai neblogą recenziją, mano akimis, parašęs J. Žilinskas. Nei per daug, nei per mažai. O skaitant apie „Soliarį“ retai kur rasi ne per daug :)

Knygą pirmiausia apibūdinčiau kaip vieną iš tų, kurių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma, kuri nepasiduoda vertinama tokiomis kategorijomis kaip įdomu / neįdomu. Kažkas tokio, apie ką kalbant baisu pervertinti, bet dar baisiau neįvertinti. Ir — paradoksas — sunkiausia vertinti subjektyviai, nes, bent kiek pasidomėjus recenzijomis, užgriūva galinga išankstinių pakylėtų nuomonių lavina. Įpareigojančių atrasti, suvokti, pajusti. Tokia jau ta klasika. Matyt, dera surasti savąjį takelį Soliario link. Nes be savojo — niekaip, svetimi, kad ir plačiai praminti, tikėtina, tik dar labiau paklaidins.

Atsiplėšti nuo ekranizacijos buvo sunku. Dievai žino kodėl, bet filme toji vėl ir vėl sugrįžtanti mylimoji man asocijavosi su sovietinio seubeko „Baubas“ scenomis su kasnakt pabundančia numirėle. Knyga tokių aliuzijų nežadino. Netgi priešingai, pastaroji siužeto detalė čia užaštrinta kur kas menkiau. O ir apskritai apčiuopiamasis siužeto lygmuo toks daugiasluoksnis, kad kiekvienam skaitytojui, tikėtina, į svarbiausiojo poziciją  pretenduos skirtingas lygmuo — intymumas, detektyvinė linija, mokslinės analizės, kontaktas su nežemiškos kilmės protu... Vienos linijos skirtos intriguoti, kitos — filosofiniams pamąstymams, jų visuma skamba darnia nederme, kurios vibracija juntama dar ilgokai užvertus knygą.

Užkietėję skeptikai dar turės progos pasijuokti iš kosminėje stotyje varvančių kranų ir begalės kitų kosminiame amžiuje funkcionuojančių nekosminių archaizmų. Kad ir suprasdami to juoko menkumą. Aš iš tų, suprantančiųjų, bet šyptelinčių. Matyt, tai dar viena priežastis, trukdžiusi panirti ir į tariamą A. Tarkovskio filosofijos vandenyną.  Tebūnie.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina