2013/01/20

Stanislavas Lemas. Soliaris.

Soliaris : [romanas] / Stanislavas Lemas. - Vilnius : Vaga, 1978. - 182, [2] p. - (Zenitas).



A. Tarkovskio „Soliarį“ žiūrėjau dukart. Pirmasis kartas visai ne atsitiktinis, žinojau, kad regėsiu dvasingą klasiką, tarybiškai netarybinį šedevrą, kurį vainikuos Donato Banionio aktorinė magija. Vėliau viename ne mažiau dvasingų A. Tarkovskio gerbėjų forume pabandžiau užsiminti, kad nepatyriau privalomojo tarkovskiškai soliariško nušvitimo. Sukėliau visuotinę nuostabą ir net pasišlykštėjimą savo bukumu. Kadangi liaudies išminties apie gėdą, kuri akių neėda, sau nepavyksta pritaikyti, ryžausi antrajam seansui — o gal ims ir nušvis? Nenušvito. Su visa įmanoma pagarba legendiniam režisieriui ir ne mažiau legendiniam aktoriui. Visgi tiesa yra ir tai, jog, kalbant apie kino meną, kompetencija išties nežibu. Kaip ten bebūtų, tokie buvo mano žingsniai St. Lemo „Soliario“ link. Tai buvo pirmoji mano perskaityta Lemo knyga. Po jos perskaičiau visas likusias, išleistas lietuvių kalba. Iš idėjos — juk klasika. O su klasika, kaip su A. Tarkovskiu: patinka / nepatinka, bet žinoti privalu.

Apie knygą. Labai neblogą recenziją, mano akimis, parašęs J. Žilinskas. Nei per daug, nei per mažai. O skaitant apie „Soliarį“ retai kur rasi ne per daug :)

Knygą pirmiausia apibūdinčiau kaip vieną iš tų, kurių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma, kuri nepasiduoda vertinama tokiomis kategorijomis kaip įdomu / neįdomu. Kažkas tokio, apie ką kalbant baisu pervertinti, bet dar baisiau neįvertinti. Ir — paradoksas — sunkiausia vertinti subjektyviai, nes, bent kiek pasidomėjus recenzijomis, užgriūva galinga išankstinių pakylėtų nuomonių lavina. Įpareigojančių atrasti, suvokti, pajusti. Tokia jau ta klasika. Matyt, dera surasti savąjį takelį Soliario link. Nes be savojo — niekaip, svetimi, kad ir plačiai praminti, tikėtina, tik dar labiau paklaidins.

Atsiplėšti nuo ekranizacijos buvo sunku. Dievai žino kodėl, bet filme toji vėl ir vėl sugrįžtanti mylimoji man asocijavosi su sovietinio seubeko „Baubas“ scenomis su kasnakt pabundančia numirėle. Knyga tokių aliuzijų nežadino. Netgi priešingai, pastaroji siužeto detalė čia užaštrinta kur kas menkiau. O ir apskritai apčiuopiamasis siužeto lygmuo toks daugiasluoksnis, kad kiekvienam skaitytojui, tikėtina, į svarbiausiojo poziciją  pretenduos skirtingas lygmuo — intymumas, detektyvinė linija, mokslinės analizės, kontaktas su nežemiškos kilmės protu... Vienos linijos skirtos intriguoti, kitos — filosofiniams pamąstymams, jų visuma skamba darnia nederme, kurios vibracija juntama dar ilgokai užvertus knygą.

Užkietėję skeptikai dar turės progos pasijuokti iš kosminėje stotyje varvančių kranų ir begalės kitų kosminiame amžiuje funkcionuojančių nekosminių archaizmų. Kad ir suprasdami to juoko menkumą. Aš iš tų, suprantančiųjų, bet šyptelinčių. Matyt, tai dar viena priežastis, trukdžiusi panirti ir į tariamą A. Tarkovskio filosofijos vandenyną.  Tebūnie.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą