Jana Vagner. Vongo ežeras / Likę gyvi

Vongo ežeras. Jana Vagner; iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015, 388, [2] p.

Likę gyvi. Jana Vagner; iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016, 308, [2] p.

Vongo ežeras. Vieta, kurion nusigauti – maskviečių grupelės tikslas, vienintelis išsigelbėjimas nuo miestą, šalį ir visą pasaulį užklupusios epidemijos, netrukusios iššluoti tiek megapolius, tiek mažus pakelių kaimelius. Pirmojoje romano dalyje pasakojama, kaip minėta grupelė neužsikrėtusiųjų  susiruošia ir keliauja prie Vongo ežero, antrojoje – jų (iš)gyvenimo istorija jau pasiekus tikslą. Intrigos, įtraukimo į istoriją požiūriu abi dalys, sakyčiau, gana apylygės, antrojoje gal tik mažiau dinamikos ir daugiau dėmesio kreipiama į pasakotojos išgyvenimus, kas visiškai atitinka siužeto logiką, o bet tačiau – kadangi tie išgyvenimai labiau primena išplaukusias abstrakcijas, tikėtina, dalį veiksmo ištroškusių skaitytojų šitai gali atbaidyti.

Detaliau preparuoti romane nelabai yra ko. Nepagydomas virusas, užkrato proveržis, desperatiškos saugios užuovėjos paieškos, visa apėmęs chaosas ir nužmoginantis išlikimo instinktas – regis, neišvengiami tokio tipo istorijų elementai, visi jie randa vietos ir čia. Y. Vagner neprigalvoja nieko esmiškai naujo, siužeto griaučiai yra visiškas žanro stereotipas, kartkartėmis pereinantis net į banalias klišes. Nieko čia blogo, žinoma. Romanas idealiai tiktų ekranizacijai, apie kurią būtų sakoma: „Dar vienas...“. Kita vertus, autorė paėmusi „virusinį“ šabloną lyg ir orientuojasi į jo užpildymą veikėjų išgyvenimais, į vadinamąją dvasinę plotmę. Kaip jai sekasi? Na... Negali sakyti, kad taip jau visai beviltiškai. Bet kai kurių recenzentų lyginimas su Cormaco McCarthy romanu „Kelias“ (The Road) visgi daugiau nei absurdiškas.  

Kraupi ištiktis pasakojama pirmuoju asmeniu, 36-erių metų maskvietės Anios lūpomis. Nepasakytum, kad Anechka būtų silpna, lepi, priešingai, vis stengiasi įsitraukti į sprendimus, bet iš esmės taip ir lieka pasyviu savo vyro, įkyriai vadinančio ją mažute, priedu. Ne dėl to, kad nepajėgtų kažko daugiau, tiesiog autorė atkartoja sociokultūrinę sanklodą, kurioje pati gyvena: tą, kurioje vis dar yra bobiški ir vyriški reikalai, o sprendimų priėmimas (net jei šie šviesmečiais prasilenkia su logika) tikrai ne bobų reikalas, nebent anos gudrumu sumanipuliuotų mažiau nuovokiais vyrais. Na, žinote, tuo senu principu: vyras galva, moteris kaklas. Vėliau, tiesa, paaiškėja, kad būtent dėl to, jog geba būti patogia boba, Ania ir tėra reikalinga jos visatos centru tapusiam vyrui, o vos tik tas patogumas trumpam nunyksta, vyrelis netrunka... Na, paskaitysite. Tiesa, truputį gaila, kad taip. Šiaip romanas galėtų būti buvęs vykusiai moteriškas – pasakoja moteris, iš moteriškos perspektyvos, su moterišku vertinimu. Turiu minty, ne ta paiko lengvumo prasme, kuri dažnai suteikiama apibūdinimui „moteriškas“. Mat moteris čia iš esmės yra visa ko pradžia ir pabaiga – mirtis ir gyvybė, įrėminančios romano pradžią ir baigtį: moters mirtimi istorija prasideda, moters galia suteikti gyvybę ji baigiasi. Sakau, galėtų būti buvęs, bet deja... Dabar romanas toks... labiau... bobiškas.

 

Tai štai, taip ir pasakoja Anechka apie virusu apkrėstą Rusiją, bet labiau apie vyrą, o labiausiai apie save, deja, nelabai įdomią. Net pačiai sau. Tas psichologinis kontekstas, kurį pabrėžia knygų pardavėjai ir jiems dirbantys apžvalgininkai, nei unikalus, nei pernelyg įtraukantis, nei dar kažkoks kitoks. Pasirinkčiau apibūdinimą – tradicinis. Kur kas įdomesnis tiksliau –vienintelis įdomus personažas yra pirmoji Anios vyro žmona Ira, kurią, pasak jos pačios, vyras paliko, nes gimus vaikui nustojo kartu miegoti. Baisiai banalu, sakysite? Che, pamatytumėt, kas nutinka, kai miegoti su juo atsisako antroji! Deja, pirmosios žmonos, kaip ir kitų personažų, yra tiek, kiek dėmesio jiems skiria Ania, dievai žino, ką jie mąsto, dažniausiai panašu, kad nemąsto išvis.

Kas tikrai patraukė mano dėmesį, tai legendiniais stereotipais vis prasimušanti slaviška dvasia. O taip! Be (ne)bobiškų reikaliukų dar įstrigo alkoholio kultas. Spiritas. Spiritas ir visa, kas su juo susiję – poreikis, poveikis, vartojimo būdas, simboliniai ritualai, net kalbos apie jį! – taip ir matai prieš akis didžiojo kaimyno su vatinuke ir puspilniu metaliniu puoduku rankoje vaizdą. Hiperbolizuotą (?!) tipažą. Tokį, žinote, keliantį norą nusipurtyti.

Galiausiai, Vongo ežero kolonizatorių istorija atrodo neišbaigta. Ir kartu paradoksaliai perteklinė. Suprantu, kad autorei norėjosi įžiebti vilties spindulėlį, bet bendrame kontekste jis virsta akinančia saule, net akis prisidengti norisi. Paskubėta. Arba laiku nesustota.

P.S. Ką tik paskaičiau, kad RF romanas jau ekranizuojamas, kuriamas serialas. Treileris švelniai tariant neįkvepiantis, bet vietinei rinkai, tikėtina, turėtų patikti.