Penktoji banga: [romanas] / Rick Yancey. - Vilnius: Alma littera, 2014. -
460, [4] p. - ISBN 978-609-01-1428-5.
Pastaruoju metu distopinės apokaliptinės istorijos dygsta kaip grybai
po lietaus. Ir ekranizuotos, ir skaitinių pavidalu jos „ant bangos“. Viena
vertus, smagu matyti vieno iš fantastikos žanrų klestėjimą, kita vertus, kiek
liūdna stebėti pasikartojančius banaliausius šio žanro variantus. R. Yancey
„Penktoji banga“ nėra išimtis toje banalybių jūroje, tačiau skaityti ją įdomu:
tai pavyzdingas šiandien „einamų“ temų ir motyvų kratinys, kitaip tariant, čia
galima rasti kone viską, kas madinga paaugliškoje padangėje.
Beje, knygos anotacijoje kaip kokybės rodiklis nurodytas jos panašumas į S. Collins „Bado žaidynių“ trilogiją. Visai be reikalo. Prastesnio skaitalo nei „Bado žaidynės“, net turint minty nereiklias adresato, kuriam jis skirtas, charakteristikas, reikėtų gerai paieškoti. R. Yancey „Penktoji banga“ kur kas geresnis kūrinys. Tiesa, kalbant apie tą gerumą, reiktų turėti minty keletą esminių momentų: specifinį romano adresatą ir nepretenzingą tikslą.
Pradėkime nuo tikslo: jis elementarus — komercinis. Rašytojo prigimtinio
talento, kūrinio išliekamosios vertės ir kitų tradicinių vertybinių klausimų
šiuo atveju geriau neanalizuoti. Daug įdomiau klausti, ar komerciškai sėkmingos
istorijos sukūrimas taip pat nėra talentas? Mano teigiamo atsakymo netemdo
jokie abejonių šešėliai. Nuspėti, rasti, surinkti, suderinti ir paleisti
pasaulin tai, ko jam šią akimirką norisi (sakyti „reikia“ — būtų juk neteisinga),
anaiptol ne juokų darbas. R. Yancey nepretenduoja nei į giliamintiškumą, nei į
poetiką, bet žengia koja kojom su romantiškais vampyrais, nepasotinamais
zombiais, žmoniją niokojančiais ateiviais ir — kaipgi kitaip? — pasaulį
gelbstinčiais vaikigaliais. Taigi, kalbant apie romano turinį, iš esmės ponas
rašytojas nieko naujo neišranda, tik sukryžmina
jau žinomus romantiško vampyro ir negailestingo ateivio personažus ir iškepa romantišką ateivį. Anas blaškosi
tarp gerokai menkiau romantiškai nusiteikusių gentainių ir vienišos žmonių
mergaitės, kuri po nusiaubtą ir lavonais užtvindytą pasaulį keliauja turėdama
vienintelį tikslą — rasti kažkur pamestą broliuką. Beje, R. Yancey pasimoko iš
ankstesnių persūdžiusių žanro kūrėjų
ir visai padoriomis dozėmis miksuoja saldžią romantiką, veikėjų savigailą ir
kovinius veiksmus. Tik su ateivių kuriama vaikų kariauna kiek persistengia,
betgi juk negali žmogus iš karto viską idealiai subalansuoti... Istorija tikrai
skaitytina, protarpiais netgi žadinanti smalsumą.
Minėtieji vaikigaliai yra antrasis romano gerumą nusakantis veiksnys, kitaip tariant, knyga taikyta į
paauglių (kaip visada — amžiumi ir/arba širdimi) auditoriją. Kaip ir „Saulėlydžio“,
„Labirinto“, „Bado žaidynių“, „Dvylikos“ ir pan. sagose, taip ir „Penktojoje
bangoje“ pagrindiniai veikėjai yra jaunuoliai, vaikai. Suaugusieji čia atlieka
pagalbininkų arba tiesiog tėvų
vaidmenį. Negana to, istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja mergina. Panelė Keisė pasaulį
ištikusių baisybių akivaizdoje nestokoja ne tik tokioms istorijoms privalomo
ciniško ir skeptiško požiūrio į aplinką, bet ir sėkmingai išlaiko infantilumo
egzaminą: argi svarbu, kas ir kodėl išplėšia Tave iš mirties nagų?, juk daug
aktualiau, kad tas kažkas prieš guldydamas į lovą Tave nurengė ir matė NUOGĄ!
Žodžiu, kaip bežiūrėtum, „Penktoji banga“ nėra tas kūrinys, kuriame vertėtų
ieškoti logikos užuomazgų. Tačiau anoks čia trūkumas, išbandymą logika juk
apskritai reta kuri fantastinė knyga išlaikytų. O į paaugliško romano rėmus
kūrinys tikrai sėkmingai telpa.
Skaitytina
Em... įdomus vertinimas, tokių ieškojau apie šią knygą... Ačiū!
AtsakytiPanaikintiir kodėl tu skaitai tokias knygas?? aa?? paprastai neištveriu daugiau nei 20 puslapiu ir pasiieškau kokios geresnės.
AtsakytiPanaikintiCha cha : )) Čia gal kažkoks principo reikalas suveikia, kad iki galo. Ši, beje, tikrai ne pati prasčiausia iš mano skaitytų : )
AtsakytiPanaikinti