2014/01/04

Roger MacBride Allen. Charono žiedas. Perskelta sfera

Charono žiedas: mokslinės fantastikos romanas / Roger MacBride Allen. - Kaunas: Eridanas, 2009. - 316, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 449). - ISBN 978-9986-97-246-4.

Perskelta sfera: mokslinės fantastikos romanas / Roger MacBride Allen. - Kaunas: Eridanas, 2009. - 315, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 461). - ISBN 978-9986-97-259-4.

Metus pradėjau su skaitiniais apie Žemės pagrobimą. Skamba pernelyg... hmm... egzotiškai ir globaliai? O taip, taip ir yra. Ponas R. MacBride Allen nesismulkina: svetimeiviai ima ir nušvilpia žemiečiams iš panosės jų planetą. Čia tiems, kurie kosmose. Likusius Žemėje nušvilpia kartu su planeta. To pasekmė — vieni ieško kitų, savęs pačių, būtų ir nebūtų problemų bei jų sprendimo.

Skaityti pradėjau nuo „Perskeltos sferos“. Kai iki 50-to puslapio vis dar negalėjau susiorientuoti, kas, su kuo, kodėl ir ką šioje knygoje veikia, šmėstelėjo pavėluota mintis apie galimą pasakojimo priešistorę. Ir išties: paaiškėjo, kad turiu reikalą su trilogija, tiksliau — dvilogija, mat trečioji istorijos dalis „The Falling World“, jei tikėtume virtualiomis paskalomis, nuo 1994 metų  tėra „anonsuojama“. O būtų įdomu pasekti autoriaus mintį, mat, užvertus „Perskeltą sferą“, nepaisant tęsinį prognozuojančių veikėjų dvejonių, kaip čia išmintingiau su ta Žeme pasielgus, vis dėlto liko akligatvio įspūdis. Panašiai kaip R. Wilsono „Kokono“ atveju — kad visa, kas geriausia, jau pasakyta.

Kad jau palyginau su numylėtuoju R. Wilsonu, tai reikėtų pridurti, kad man patiko ir Žemės pagrobimo istorija, ir jos pasakojimo stilius. Tiesa, „Kokonui“ neprilygsta, tačiau esama tarp jų kažkokio subtilaus panašumo: svarstymų, apie būties trapumą drastiškomis aplinkybėmis, kai iš pagrindų kinta visa, kas per amžių amžius buvo suvokta kaip stabilu ir nepajudinama. Kai sąvokos rytoj ir niekada tampa sinonimais. Ir, kas itin patrauklu R. MacBride Allen romanuose — čia nėra perdėto emocionalumo demonstravimo. Paradoksalu, žinoma, nes išgyvenimų perpasakojimas į juos neįsigyvenant daugelio kritikų vertinamas kaip trūkumas. Apie tokius kūrinius sakoma: „Neįtikino!“. Bet asmeniškai mane visada žavi išlaikyta distancija tarp globalaus vyksmo ir asmeninės veikėjų dramos. Kai kalbama apie keturių milijardų metų istoriją skaičiuojančios planetos sunaikinimą, drebančios ir prakaituojančios veikėjų rankos neatrodo esminė detalė.  Pavyzdžiui, šiuo klausimu itin smarkiai pro šalį prašovė Bradas Pitas „Pasauliniame kare Z“, nors  scenarijaus pamatu lyg ir turėjęs būti, bet realiai nebuvęs M. Brookso romanas siūlė šimteriopai geresnę išeitį. Žodžiu, Žemės pagrobimo istorijoje nors ir neišsiverčiama be asmeninių dramatiškų veikėjų istorijų, tačiau jos bent nenustelbia kur kas svarbesnio vyksmo.

O toliau kas? — šiurpių pasekmių sulaukę moksliniai bandymai, gravitaciniai tuneliai tarp Saulės sistemos ir Multisistemos, draugiškumo klausimu neapsisprendusios pusiau organinės, pusiau mechaninės gyvybės formos, globalūs galvosūkiai ir vienas kitas dinozauras. Kaip dvilogijai — šiek tiek daugoka ir kartkartėmis tarp tos daugybės pasiklysta tikrai neblogos idėjos, pavyzdžiui, Apnuoginto Purpuro bendruomenės istorija. Vėlgi, R. Wilsonas sektas ir idėjinius judėjimus apokalipsės akivaizdoje aprašė ir išsamiau, ir įtaigiau. Bet pati tokio reiškinio idėja apskritai yra be galo įdomi ir verta pamąstymų.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą