BIONICS || codex.prototype

 

Ieškau dėsningumų, kada atsigręžiu fantastikos link – gyvenimui kryptelėjus fantastiškumo link ar, priešingai, pajutus polėkio realybėje stoką?

Vienas ryškiausių pastarojo meto įspūdžių, kurį norisi užfiksuoti, – tarpdisciplininio meno dueto BIONICS (Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers) kūrybos paroda codex.prototype Kauno paveikslų galerijoje. Buvau prieš keletą dienų, mintyse vis dar nešiojuosi ryškias vaizdų ir garsų kombinacijas. Apie ką ji? Parodoje demonstruojamo kūrybinio sumanymo idėją gana aiškiai nusako informacinė santrauka. Ilga, visgi pacituosiu.

Parodoje nagrinėjamos transhumanizmo, posthumanizmo, dirbtinio intelekto idėjos, kuriomis remiantis kuriamas fikcinis scenarijus, kai gyvi organizmai, norėdami prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, turi evoliucionuoti, pakeisdami fizinę struktūrą, gamtinę ir gyvenamąją aplinką. 

Parodą sudaro penkios dalys – prototipai, kuriuose patiriamas skirtingas laiko periodas, atskleidžiantis gyvybės, tapatybės, technologijų ir dirbtinio intelekto suvokimo pokyčius: nuo įvykio, pakeitusio florą ir fauną, iki sampratos, kai egzistavimui nereikalingas fizinis kūnas. Naratyvas kuriamas remiantis istorine / faktine informacija, gamtos principais ir dėsniais simuliuotoje aplinkoje. Parodą galima patirti kaip eksperimentą apie ateities organinių darinių evoliuciją, kuri prasideda jau šiandien. 

Supratimas apie aplinkos pokyčius, lemiančius adaptyvių savybių atsiradimą, pasikeitė. Ekologinės problemos, veikiančios floros ir faunos prisitaikymą, tapo per daug aktyvios, kad jas galėtų išspręsti natūralus gamtos ciklas. Biologinių organizmų ir technologijų sąveika paskatino evoliucijos sampratos pokytį – tai nėra tik natūralus prisitaikymas, bet ir technologijų veikiamas procesas. 

Tokia samprata ištrynė ribas tarp natūralios evoliucijos ir dirbtinio patobulinimo. Žmonija ėmė manipuliuoti gyvybe ir jos kūrimu. Biotechnologijos ir genetinė modifikacija tapo priemonėmis, padedančiomis paspartinti prisitaikymo procesą ar kurti visai naujas formas bei sintetines aplinkas. Dėl šių biologinių ir technologinių komponentų sintezės prasiplėtė egzistavimo ribos – atsirado nauja rūšis bioninis organizmas, galintis imituoti gyvybei būdingus požymius: kvėpavimą, vystymąsi, prisitaikymą.

Taip, santrauka žodinga. Iš pirmo žvilgsnio ji pasirodė perteklinė, pernelyg struktūruota ir demonstratyviai konceptuali, tačiau iš tiesų suveikė kaip išlaikinanti ir išvietinanti įžanga, leidžianti lengviau panirti į parodos kuriamą naratyvą – (post)humanistinių tęsinių simuliaciją.

Ši simuliacija padalinta į penkias kūrybines erdves arba epizodus, pavadintus prototipais, kiekvienas iš jų turi fikcinį audiovizualinį scenarijų, apibendrintą lakoniškais štrichais informacinėse lentelėse. Jose pateiktos informacijos pakanka nepamesti iš minčių ir akių pagrindinės siužetinės linijos, tačiau apstu erdvės skleistis individualiai interpretacijai apie  priežasčių / galimybių / pasekmių sąveiką.

Paroda nereikalauja daug laiko, bet visgi reikėtų kiek stabtelėti. Aplankiau ją dukart ir, turiu pastebėti, antrasis kartas buvo svaresnis. Iš esmės labai patiko visos penkios prototipų erdvės, saikingos ir taiklios, stimuliuojančios vis kitas jusles, vedusios mane pažinimo keliu nuo atraktyvaus smalsumo iki intensyvaus permąstymo, o nuo šio – iki grynai intuityvios persepcijos, galiausiai – meditatyvios kulminacijos. Kiekvienas, suprantama, nueis savu interpretacijos keliu, matydamas vis kitus prototipo aspektus, bet man ši paroda daugiausia kalbėjo apie tapatybę, tiksliau – išsitapatinimą, nuasmenintą būvį. Būvį, kuriame nebelieka asmeninės dramos. Kuriame vargu, ar iš viso dar kažko žmogiško lieka. Tik stokoju tikrumo, ar dėl šito reikėtų apgailestauti.

Parodos autorės: BIONICS (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers). Parodos architektė: Vika Pranaitytė (O-D-A architecture studio). Techniniai sprendimai: Mikas Jarašiūnas, Darius Vozbutas (Kaunas Makerspace), Andrius Pukis, Gediminas Pašvenskas.

Emmi Itäranta. Vandens skonis

Emmi Itäranta. Vandens skonis. Vilnius: „Nieko rimto“, 2017. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. Iliustravo Gerda Sankauskaitė.

„Vandens skonis“ charakterizuojamas kaip skaitinys vyresnių paauglių auditorijai. Sulaukęs daug dėmesio autorės gimtojoje Suomijoje, greitai išverstas ir išpopuliarėjęs svetur, Lietuvoje, beje, taip pat 2017 m. išrinktas vertingiausiu vertimu paauglių auditorijai. Mano galva, tai universaliam skaitytojui tinkanti istorija, neturėtų ji būti per silpna netgi knygų gurmanams. Sakyčiau, šio romano apskritai nelabai galima vertinti svorio kategorijomis, jis nei lengvas, nei sunkus, nei paprastas, nei sudėtingas, jis... tekantis. Apie vandenį ir pats kaip vanduo.

„Vandens skonis“ – distopija. Madinga tema, tipinė struktūra: po apokaliptinio Sutemų šimtmečio ir Naftos karų žmonijos likučiams tenka susigyventi su pasaulį ištikusia katastrofa, techtoniniais ir klimato pokyčiais, tautų migracija, vandens stoka. Pastarasis momentas romane svarbiausias – beviltiškai trūksta vandens. Tuo ir baigiasi formalusis distopijos karkasas, toliau autorė pildo jį autentišku turiniu. Gyventojams ribotai tiekiamas išgėlintas jūros vanduo, jo normos vis labiau mažinamos, griežta „vandens nusikaltimų“ kontrolė virsta viešomis egzekucijomis, turinčioms įbauginti ir priversti paklusti visus, bent kiek abejojančius sistema. Vandens kontrolė – masių kontrolė. Veiksmo vieta neapibrėžta, iš aplinkos aprašymo galima numanyti ją esant Skandinavijos teritorijose, tačiau veikėjų gyvensenos, švenčių, bendravimo elementai kelia daug aliuzijų į rytietiškąją kultūrą. Kita vertus, tiksli identifikacija nebūtina ir nieko papildomo romanui toks konkretumas neduotų, nes ir struktūra, ir siužeto vingiai, ir visos skaitinį lydinčios emocijos yra aptakios, jokių aštrių kampų, jokių hiperbolizacijų. Tėkmė.

Su paaugliais romaną labiausiai sieja jauno amžiaus pagrindinė jo veikėja – septyniolikmetė Norija. Skirtingai nei pastaruosius kelerius metus gausiai tiražiuojamose ir ekranizuojamose paaugliams skirtose distopinėse istorijose Norija neturi jokių antžmogiškų galių, nesusiranda tokių galių turinčio mylimojo, netampa pasipriešinimo simboliu, nepatiria milijono ir vieno nuotykio.  Ji arbatos meistro dukra, paveldėjusi prasmių ir ceremonijų prisodrintą tėvo amatą ir „vandens saugotojos“ priedermę. Vandens saugotojai tradiciškai rūpinasi paskutiniaisiais išlikusiais vandens šaltinais, kad šie neatitektų kariškių  žinion, nes vanduo negali niekam priklausyti, vanduo yra pats sau ir visiems. Iš šito ir gimsta pagrindinis knygos konfliktas – iš paslapties, kurios reikia visiems. Vieniems, kad išgyventų, kitiems – kad galėtų tuos išgyvenusius valdyti. Norijai atitenka šaltinio paslaptis, kurios ji nepajėgia išsaugoti. Kuria negali nesidalinti. Kuri atveria jai uždraustą žinojimą, bet kartu pasmerkia pražūčiai.

Pagrindinis knygos akcentas yra Norijos refleksijos, jos santykis su pasauliu – vakarykščiu, šiandienos ir net rytojaus. Norija tokia talpi, tokia įsiliejanti ir išsiliejanti, kad prasmėms kurti pakanka jos žvilgsnio, lengvo judesio, net tylos.  Taip, šis romanas gali įkrauti skaitytoją permąstyti egzistencijos prasmes ir esmes, reflektuoti kas ir koks yra žmogus, bet autorė neperša šios krypties, tai tik viena iš knygos percepcijos galimybių. Asmeniškai aš knygos vertę labiau siečiau su nuosaikiu ir neskubriu pasakojimu, Norijos pasaulėjautos sklaida. Ir dievaži – kupina reto pilnio meile, tapusia tikra atgaiva sudiržusiai ir ciniškai kasdienybei.

Sarah Pinborough. Ydingas ratas

Sarah Pinborough. Ydingas ratas. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Pradėsiu nuo to, kad neužsiimu literatūros kritika, neturiu šiam reikalui būtinų žinių ir įgūdžių, netgi pakankamo apsiskaitymo. Ir man vienodai sodai žydi, kas ir kodėl skaito mano įrašus ir kokius potyrius dėl to patiria, jei apskritai patiria. Tokia nuostata randasi ne iš perdėtos arogancijos, netgi priešingai – iš noro iš anksto apsidrausti dėl kaltinimų šališkumu, kompetencijos stoka, spoilerių buvimu ir kitomis erezijomis. Tiek.

Taigi. „Ydingas ratas“. Tobulas pavadinimas. Tiksliau, tobulas originalaus pavadinimo (Behind Her Eyes) adaptavimas. Ir, matyt, pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau skaityti šį romaną – mistinį psichologinį trilerį, kaip sakoma knygos aprašyme. Na, ir dar srautas ją daugiau kaip metus liaupsinančių komentatorių, įtikinamai pabrėžiančių suktą siužetą ir belekaip netikėtą pabaigą. Beigi, žinoma, nepamirštančių pridurti, esą pats S. Kingas liko sužavėtas S. Pinborough kūrybos.

Romano įvedimo į rinką, populiarinimo strategija tikrai sėkminga. Daug pagiriamųjų straipsnių, dantų užkalbėjimo, išankstinės nuomonės formavimo ir, žiū, jau bėga iš paskos avių banda, nekritiškai atkartojanti marketingo įdiegtas klišes. Pati knyga prasta. Ir prasta ji nepaisant visų gero / blogo skonio, pomėgių, interpretacijų ir pnš. išlygų. Tai tiesiog prasta knyga labai neišrankiam skaitytojui. Jeigu ji Jums patiko – taip, esate neišrankus, prasto skonio, nekritiškas skaitytojas, nes čia negalioja joks „skonio reikalas“.

Netikėta pabaiga? Na... Nebent tam, kuriam homoseksualų santykiai vis dar atrodo wow!, mat būtent toks ir tėra didysis nokautuojantis pabaigos netikėtumas. Toks pribloškiantis, kad nereikalingas net elementaraus loginio pagrindimo, mat romanas gi oficialiai „mistinis“, kas, regis, priimama kaip alogikos legitimacija. Kalbu ne apie pačią idėją, ji išties sukta, bet apie bent minimalų pagrindimą. Bent kruopelytę daugiau, nei pamačiau ir trenkė aistros žaibas.

Preliudija ne ką geresnė. Romano kalba neišsiskirianti, siužeto vingiai daugeliu atvejų lengvai nuspėjami, situacijos atkartoja daugybę kartų tokio tipo knygose / filmuose vaizduotas. Istorija pasakojama iš dviejų veikėjų perspektyvos. Ta, kuriai skirtas priekvaišės vaidmuo, kartas nuo karto dar geba pritraukti, autorė pamėto kad ir standartinių, bet visgi veiksmingų kabliukų. Antroji, priekvaišės vyro meilužė, jau trečiame skyrelyje tampa atgrasi – reto banalumo ir vištos proto tipažas, dievaži, tikrai neperdedu. Joje telpa viskas, ką apibūdina ironiška charakteristika – blondinė. Ir pradžių net nustebau, negi tikrai tokią tuštutę rašytoja „paleis į pasaulį“. Ir ką, ne tik paleido, dargi suteikė pagrindinį dvasingosios samarietės vaidmenį. Tiesa, dar yra priekvaišės vyras – prasigėręs nevykėlis, kažkokiu nesuvokiamu būdu sugebėjęs tapti abiejų damų geismo objektu. Čia, matyt, ir yra priežastis, kodėl romanas vadinamas mistiniu.

Jana Vagner. Vongo ežeras / Likę gyvi

Vongo ežeras. Jana Vagner; iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015, 388, [2] p.

Likę gyvi. Jana Vagner; iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016, 308, [2] p.

Vongo ežeras. Vieta, kurion nusigauti – maskviečių grupelės tikslas, vienintelis išsigelbėjimas nuo miestą, šalį ir visą pasaulį užklupusios epidemijos, netrukusios iššluoti tiek megapolius, tiek mažus pakelių kaimelius. Pirmojoje romano dalyje pasakojama, kaip minėta grupelė neužsikrėtusiųjų  susiruošia ir keliauja prie Vongo ežero, antrojoje – jų (iš)gyvenimo istorija jau pasiekus tikslą. Intrigos, įtraukimo į istoriją požiūriu abi dalys, sakyčiau, gana apylygės, antrojoje gal tik mažiau dinamikos ir daugiau dėmesio kreipiama į pasakotojos išgyvenimus, kas visiškai atitinka siužeto logiką, o bet tačiau – kadangi tie išgyvenimai labiau primena išplaukusias abstrakcijas, tikėtina, dalį veiksmo ištroškusių skaitytojų šitai gali atbaidyti.

Detaliau preparuoti romane nelabai yra ko. Nepagydomas virusas, užkrato proveržis, desperatiškos saugios užuovėjos paieškos, visa apėmęs chaosas ir nužmoginantis išlikimo instinktas – regis, neišvengiami tokio tipo istorijų elementai, visi jie randa vietos ir čia. Y. Vagner neprigalvoja nieko esmiškai naujo, siužeto griaučiai yra visiškas žanro stereotipas, kartkartėmis pereinantis net į banalias klišes. Nieko čia blogo, žinoma. Romanas idealiai tiktų ekranizacijai, apie kurią būtų sakoma: „Dar vienas...“. Kita vertus, autorė paėmusi „virusinį“ šabloną lyg ir orientuojasi į jo užpildymą veikėjų išgyvenimais, į vadinamąją dvasinę plotmę. Kaip jai sekasi? Na... Negali sakyti, kad taip jau visai beviltiškai. Bet kai kurių recenzentų lyginimas su Cormaco McCarthy romanu „Kelias“ (The Road) visgi daugiau nei absurdiškas.  

Kraupi ištiktis pasakojama pirmuoju asmeniu, 36-erių metų maskvietės Anios lūpomis. Nepasakytum, kad Anechka būtų silpna, lepi, priešingai, vis stengiasi įsitraukti į sprendimus, bet iš esmės taip ir lieka pasyviu savo vyro, įkyriai vadinančio ją mažute, priedu. Ne dėl to, kad nepajėgtų kažko daugiau, tiesiog autorė atkartoja sociokultūrinę sanklodą, kurioje pati gyvena: tą, kurioje vis dar yra bobiški ir vyriški reikalai, o sprendimų priėmimas (net jei šie šviesmečiais prasilenkia su logika) tikrai ne bobų reikalas, nebent anos gudrumu sumanipuliuotų mažiau nuovokiais vyrais. Na, žinote, tuo senu principu: vyras galva, moteris kaklas. Vėliau, tiesa, paaiškėja, kad būtent dėl to, jog geba būti patogia boba, Ania ir tėra reikalinga jos visatos centru tapusiam vyrui, o vos tik tas patogumas trumpam nunyksta, vyrelis netrunka... Na, paskaitysite. Tiesa, truputį gaila, kad taip. Šiaip romanas galėtų būti buvęs vykusiai moteriškas – pasakoja moteris, iš moteriškos perspektyvos, su moterišku vertinimu. Turiu minty, ne ta paiko lengvumo prasme, kuri dažnai suteikiama apibūdinimui „moteriškas“. Mat moteris čia iš esmės yra visa ko pradžia ir pabaiga – mirtis ir gyvybė, įrėminančios romano pradžią ir baigtį: moters mirtimi istorija prasideda, moters galia suteikti gyvybę ji baigiasi. Sakau, galėtų būti buvęs, bet deja... Dabar romanas toks... labiau... bobiškas.

 

Tai štai, taip ir pasakoja Anechka apie virusu apkrėstą Rusiją, bet labiau apie vyrą, o labiausiai apie save, deja, nelabai įdomią. Net pačiai sau. Tas psichologinis kontekstas, kurį pabrėžia knygų pardavėjai ir jiems dirbantys apžvalgininkai, nei unikalus, nei pernelyg įtraukantis, nei dar kažkoks kitoks. Pasirinkčiau apibūdinimą – tradicinis. Kur kas įdomesnis tiksliau –vienintelis įdomus personažas yra pirmoji Anios vyro žmona Ira, kurią, pasak jos pačios, vyras paliko, nes gimus vaikui nustojo kartu miegoti. Baisiai banalu, sakysite? Che, pamatytumėt, kas nutinka, kai miegoti su juo atsisako antroji! Deja, pirmosios žmonos, kaip ir kitų personažų, yra tiek, kiek dėmesio jiems skiria Ania, dievai žino, ką jie mąsto, dažniausiai panašu, kad nemąsto išvis.

Kas tikrai patraukė mano dėmesį, tai legendiniais stereotipais vis prasimušanti slaviška dvasia. O taip! Be (ne)bobiškų reikaliukų dar įstrigo alkoholio kultas. Spiritas. Spiritas ir visa, kas su juo susiję – poreikis, poveikis, vartojimo būdas, simboliniai ritualai, net kalbos apie jį! – taip ir matai prieš akis didžiojo kaimyno su vatinuke ir puspilniu metaliniu puoduku rankoje vaizdą. Hiperbolizuotą (?!) tipažą. Tokį, žinote, keliantį norą nusipurtyti.

Galiausiai, Vongo ežero kolonizatorių istorija atrodo neišbaigta. Ir kartu paradoksaliai perteklinė. Suprantu, kad autorei norėjosi įžiebti vilties spindulėlį, bet bendrame kontekste jis virsta akinančia saule, net akis prisidengti norisi. Paskubėta. Arba laiku nesustota.

P.S. Ką tik paskaičiau, kad RF romanas jau ekranizuojamas, kuriamas serialas. Treileris švelniai tariant neįkvepiantis, bet vietinei rinkai, tikėtina, turėtų patikti.

John Flanagan. Žvalgo mokinys. Gorlano griuvėsiai

Gorlano griuvėsiai: [romanas] / John Flanagan. - Vilnius: Nieko rimto, 2014. - 245, [1] p. - ISBN 978-609-441-185-4. - UDK: 821.111(94)-93-312.9

„Gorlano griuvėsiai“ yra pirmoji nemenkos serijos „Žvalgo mokinys“ knyga, skirta, mano galva, plačiai auditorijai: pradedant ikimokyklinukais, tęsiant paaugliais, baigiant įvairių rūšių suaugėliais, skaitančiais ją menkiau raidžių pasaulyje prakutusiems jaunikliams. Mano atvejis buvo būtent pastarasis. Šiaip jau, tikėtina, nė mintis nebūtų kilusi apie knygelę užsiminti, jei ne it tyčia susidėliojusios aplinkybės: „Gorlano griuvėsius“ paėmiau iš karto po to, kai ganėtinai sparčiu tempu suskaičiau J. K. Rowling „Hario Poterio“ I–IV dalis.

Apie Harį daug nekalbėsiu, pasakysiu tik, kad, nors buvo ir geresnių, ir prastesnių istorijos epizodų, vis dėlto likau gilios nuostabos ir sutrikimo ištikty: nesuprasti man to statiško, vienpusio kūrinio populiarumo fenomeno. Kartojau sau, kad jaunikliams adresatams primityvūs charakteriai menkai rūpi, aniems reikia judesio, intrigos. Psichologizmui per jauni ir šiaip dalykas nelabai madingas. O bet tačiau... Net toji intriga, sakyčiau, pravėsusi. Šūsnis bjaurių stereotipų: storas – nevykėlis, mergaitė – kvailai kikenanti prieš berniuką avis, neturtingas – driskius ir t.t., ir pnš. Jau nekalbant apie vertimą, ypač pirmosios dalies, Viešpatie apsaugok...

Tai gal ir nekeista, kad tokiame kontekste su baime išrinkau istoriją apie našlaitį miškinio mokinį:  žmogus gi natūraliai tikiesi blogiausio, ypač po to, kai nusivili savimi, nesugebėjęs rasti gėrio ten, kur jį mato milijonai... Betgi surprise, surprise! Nenumanau, kaip J. Flanaganas parašė tolesnes serijos istorijas (nes vienodai gerai jų tuziną sukurpti – sunkiai įsivaizduojamas reikalas), bet ši – pirmoji – nerealaus gerumo! Hariui Poteriui jaunasis Vilis nušluostė nosį po pirmų dešimties puslapių, dar po dešimties pelnė mano susižavėjimą, o pabaigoje – ir nuoširdžią draugystę.

Istorijos siužetas labai nesudėtingas: našlaitis penkiolikmetis Vilis, nuo mažumės svajojęs tapti riteriu, visgi turi tenkintis tapęs miškinio, karalystės žvalgo, mokiniu. Besimokydamas pas patyrusį mokytoją, patiria keletą nuotykių ir išbandymų, kol įsitikina, sėdįs savo rogėse.

Pagrindinis J. Flanagano herojus patrauklus: užuot apdovanojęs jį stipriu kūnu ir antgamtine galia, autorius į liesą, smulkutį bernioką įdeda tvirtą dvasią ir nedvejodamas sukuria daugybę situacijų, patvirtinančių, kad ne fasadas lemia žmogaus vertę. Ir tai gražu, labai tikra ir, manau, svarbu nemažai daliai spuoguotų, savimi menkai tikinčių, kasdien su pasauliu kovojančių jaunųjų skaitytojų.

J. K. Rowling „Ugnies taurėje“ Hario Poterio varžovai segėjo mirkčiojančius ženklelius su užrašu „Poteris šlykštynė“. Tai buvo bene ryškiausias patyčių epizodas. Haris į nutikimą reagavo apatija arba tiesiog konstatuotu nesmagumu. „Gorlano griuvėsiuose“ taip pat esama skaudžių ir labai pagaulių patyčių, skriaudos scenų. Veikėjų refleksijos visiškai nemoralizuojančios, bet įtikinančios iki šniurkščiojimo nosimi, nes „tai juk taip neteisinga!“. Skriaudikai atsiima pagal nuopelnus, bet tai atrodo teisinga ir tikra, nes nuskriaustasis ne tiek keršija, kiek patiria virsmą iš aukos į savimi pasitikintį vaiką, kuriam buvusi našta vis dėlto paliko įspaudą.

Galų gale, nors rimtesnių nuotykių Vilis patiria lygiai... du, bet kokia įtampa! Koks įsitraukimas! Kokia nuotaika! Juolab, kad berniukas neturi stebuklingos lazdelės ir gelbsti jį ne burtai, bet valia, drąsa ir vikrumas. O vėliau, pasakodamas savo potyrius draugams, jis pradeda prisipažinimu: „vos nenumiriau iš baimės“. Stulbinantis adekvatumas!

Tiesa, nuo pirmų puslapių krenta į akis ir ausis, kad knyga parašyta sodria, turtinga kalba, gerai išversta. Sakyčiau, net neįprastai platus žodynas, daugybė rečiau vartojamų (bet ne archaizmų!) vaizdingų žodžių, posakių, daug ekspresinės leksikos. Tikrai turtinantis žodyną skaitinys, ypač tai vertinga jaunikliams, kurių pagrindinis leksikos fondas dar ganėtinai skurdus.

Summa summarum, man regis, ši knyga duoda daugiau nei vien nekantrumą „o kas bus toliau?“. Skaitykite ją kartu su vaikais, rekomenduokite ir dovanokite jiems – naudos išties bus.