Soft sci-fi / Minkštoji mokslinė fantastika

Trumpa apžvalgėlė iš interneto užkaborių apie minkštosios mokslinės fantastikos subžanrą. Nebūtina sutikti su autoriaus skoniu, bet paskaityti nepakenks.

Soft sci–fi

Kalbant apie tikros mokslinės fantastikos krizę, dauguma žmonių turi omeny naujų idėjų trukumą, pasaulių panašumą ir siužetų pasikartojimą. Tačiau, be originalių mokslinių hipotezių ir techninių smulkmenų, yra dar žmogaus siela. Būtent jos vingiams išsiaškinti ir skirta „minkšta” mokslinė fantastika.

Terminą soft science („minkšta” SF) pirmą kart panaudojo amerikiečių kritikas Džordžas Elrikas 1978 metais. Dažniausiai sakoma, kad “minkšta” reiškia humanišką, susikoncentravusią ne ties mokslu ir technika, o ties procesais, vykstančiais žmogaus viduje, sieloje.

Vienu iš “minkštos” fantastikos “pradininkų” yra laikomas amerikos ir pasaulio fantastikos genijus — Robertas Heinleinas. Dauguma jo knygų yra skirtos skaitytojo širdžiai, o ne protui. Heinleino romanas “Dviguba žvaigždė” po SF—trilerio intriga, savyje slepia savimylos aktoriaus naujojo gimimo istoriją. Pastarasis priverstas vaidinti politiko vaidmenį — ir kaukė po truputi tampa veidu. Romanas “Durys į Vasarą” yra dar labiau “žmogiškesnis”. Tai turbūt pati garsiausia, ankstyvosios SF, fantastinė istorija. Istorija apie meilę: kad būti kartu, istorijos herojai įveikė laiką. Ir pagaliau “Svetimas svetimoje šalyje” su ryškiai filosofine kryptim. Palyginkite Heinleino romanus su jo amžininku darbais, ir skirtumas matomas plika akimi.

Aišku, buvo ir Rejus Bredberis, kurio apsakymų ciklas “Marsiečių kronikos” buvo išleistas dar 1950—aisiais. Tačiau jo niūriai—poetiški kūriniai pradžioje buvo nepripažinti, amerikiečių fendomas juos tiesiog ignoravo. Bredberio įtaka SF ilgą laiką buvo labai nežymi (išskyrus antiutopiją). Pirmosius apdovanojimus rašytojas gavo tik 1980 metais. Todėl būtent Heinleinas atidarė durys tikrajai “minkštajai” SF, kuri 60—aisiais tapo populiaresnė už “kietają” fantastiką.

Vienas iš “minkštos” SF perliukų — amerikiečio rašytojo Klifordo Saimeko kūryba. Pagrindinė jo knygų tema yra kontaktas tarp civilizacijų, kurių susiliejimas vyksta ne fiziniu ar kultūriniu, o dvasiniu ir vidiniu lygiu. Romano “Interchange station” herojus, gavęs nuo ateivių nemirtingumo dovaną, tampa slaptu tarpgalaktinės stoties prižiurėtoju. Jo egzistavimo prasmė — svajonė, kad žmonija bus įtraukta į Galaktikos federaciją, tik, deje, žmonės nelabai veržesi ten.

Dar viena “minkštos” SF “mama” yra Ursula K. le Guin. Jos Galaktikos Lyga sukurta aukštos moralės ir etikos pagrindu, tuo ji ir skyrias nuo kitu tradiciniu žvaigždžiu imperiju ir sąjungu. Čia verta paminėti nuostabų romaną “Kairioji tamsos ranka”, ir jos heroju, Lygos atstovą, kuris atsidūria sniego planetoje Geten.

Jei pradėsime vardinti fantastinius kūrinius, kurie gilinasi į procesus vykstančius asmenybės viduje, būtinai reikėtų paminėti Orsono Skoto Kardo romanus apie genialų generolą Endrių Viginą, pravarde Enderis. Išskirtiniai yra du pirmieji romanai — “Enderio Žaidimas” (Lietuvoje šią knygą yra išleidusi leidyklą “Bonus Animus”) ir “Balsas tų, kurių nėra”. Pirmasis romanas kietai ir be pagražinimų pasakoja apie berniuko vaikystę, o “Balsas…” iš viso yra vienas geriausių SF romanų pasaulyje. Šioje nuostabioje knygoje pasakojama apie tai, kokia tragedija gali virsti nenoras pažiūrėti į situaciją kito žmogaus akimis. Šiuolaikiniame pasaulyje ši problema yra ypač aktuali.

Labai populiariu tapo romanų ciklas apie dar vieno genialaus karvedžio ir jo šeimos likimą. Šio ciklo autorė Luis Makmaster Budžold. Maiklas Forkosiganas išskirtinis tuo, kad jis yra invalidas ir gimė karo planetoje, kurioje tapo tradicija neapkęsti silpnų žmonių. Todėl herojui tenka dar ir dar kartą įrodinėti, kad nepriklausomai nuo negalios jis sugeba būti stiprus.

Tarp “minkštosios” SF yra daug nuostabių kūrinių: Frenko Gelberto “Dune”, Džino Vulfo “Naujosios saulės knyga”, Deno Simonso “Giperionas”, Devido Brino “Laiškanešys”, Enno Makefrio “Laivas, kuris mokėjo dainuoti” ir dar daug kitų romanų.

Info iš http://www.elt.lt/2007/12/28/zanrai-minkstoji-moksline-fantastika/

Poul Anderson. Tau faktorius.

Tau faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.

P. Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“,  nors ir skaitytas įkvepiančio jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.

Romanas priskirtinas prie kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną pusę: net jei  keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų  artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl gedimo pasmerktas  vis didinti greitį, o subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.

Tiek to formalaus siužeto, kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų. Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda  bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien, kai jau turiu suskaitytą nemenką Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.

Žinoma, galima sakyti, kad tokių įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro individo  likimas? Kaip kad, tarkim, atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P. Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.

Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas. Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi. Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas. 

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinio pasaulio inžinieriai.

Žiedinio pasaulio inžinieriai : mokslinės fantastikos romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas, 2008. - 347, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 420). - ISBN 978-9986-97-208-2.

Šiaip ne taip įveikiau šį „Žiedinio pasaulio“ tęsinį. Tęsinio tęsiniai — iššūkis, kurio nebeturiu jėgų priimti. „Inžinieriai“ nenuvylė, nes vilčių nepaliko jau pirmoji dalis. Tačiau nustebinti sugebėjo. Dar nežabotesnės fantazijos šuorais, žinoma.  Būna, kad skaitai knygą ir galvoji — buka. Tai štai, šioji ne šiaip sau buka, o su užmoju, reto didumo užmoju.

Ir tai ne tas atvejis, kai galimos išlygos apie „skonio reikalą“.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Albert Sánchez Piñol. Šalta oda.

Šalta oda : romanas / Albert Sánchez Piñol. - Vilnius : Alma littera, [2006]. - 206, [2] p. - ISBN 9955-24-203-5.

Nuspėjamumas nėra didžiausia šio romano problema.  Yra gi ne vienas ir ne du pavyzdžiai, kai lėkštas siužetas niekaip nemenkina skaitymo malonumo. Čia ne tas atvejis. Priežastingumo ryšių ir apskritai pamatinės siužeto logikos stoka persekioja nuo pirmo puslapio. Galiausiai imi romaną skaityti kaip nacionalinę eskimų (ar dar kokios pasaulio krašto tautos) pasakaitę, siužetas rutuliojasi pakankamai sparčiai, samprotavimų pertekliaus nepasitaiko, valanda kita ir žiū — verti paskutinį puslapį. Žodžiu, greito vartojimo produktas, neįpareigojantis mąstyti.

Siužetas: jaunas maištininkas airis pasirenka savanorišką tremtį ir metams atvyksta į nuo civilizacijos nutolusią salą dirbti meteorologo darbo. O ten jį pasitinka pabaisos. Labai ėdrios ir nuovokios. Nieko gero nežadantis derinys. Tai anas ir kovoja su tomis pabaisomis, šaudo, sprogdina, gaudo, pavargęs bando taikytis ir bičiuliautis, galiausiai apsižiūri, kad anos gali būti tinkamos artimesniam vartojimui ir... O čia, matyt, ir turėjo būti humanistinių pasvarstymų apie žmonių ir nežmonių taikų būvį kulminacija — seksas su šaltaode pabaisa. Beveik savotiška taikos pypkė. Pastarosiomis nesaikingai mėgavosi L. Nivenas „Žiedinio pasaulio inžinieriuose“, netaikęs jokių išlygų intymiam skirtingų rasių humanoidų santykiavimui. Reikia pastebėti, jog A. S. Pinolui iki L. Niveno hipiškos laisvos meilės sampratos toloka. „Šalta oda“ turi pretenzijų į sadomazochistines sceneles. Tiesa, tos pretenzijos pretenzijomis ir telieka.

Visgi buvo romane viena nuotaikinga scena, dėl kurios jį skaityti vertėjo. Depresijon paskendęs pagrindinis veikėjas, stebėdamas, kaip jo įpėdinis it Jėzus žengia vandens paviršiumi, nustėręs atitoksta iš apatijos — apreiškimas??!! Puolęs tikrinti apmaudžiai konstatuoja — tik sekluma... Vykęs ironijos perliukas nevykusiame dramatizmo pertekliuje. Didžiai nekritiškam skoniui.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Iain Banks. Širšių fabrikas.

Širšių fabrikas : romanas / Iain Banks. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999. - 220, [2] p. - ISBN 9986-39-130-X.

Noriu pakalbėti apie „Širšių fabriką“ — tokį nelabai fantastišką, bet pakankamai teigiamą, kad būtų paminėtas.  Ir dar su priešistore. Taigi. Vieną gražią dieną, o tiksliau — gūdžią naktį, su palyginti ekscentrišku personažu keitėmės informacija, kokią literatūrą vienas ir kitas mėgstame. Skeptiškai įvertinęs mano odę sci-fi pasauliui, anas pasakė mėgstąs KITOKIAS knygas — sukrečiančias, šokiruojančias ir provokuojančias. Čia jau ne juokas, čia jau intriga. Kai paprašiau patikslinti, ką turi minty, išgirdau pavadinimus: „Širšių fabrikas“, „Prisukamas apelsinas“, „Šalta oda“. Kitą dieną jos visos jau gulėjo ant mano darbo stalo, o aš nekantravau, kada galėsiu patirti tą kitoniškumą. Deja. Bet apie viską iš eilės — sukrėtimą, šoką, provokaciją.

Pradėkime nuo to, kad „Širšių fabrikas“ — skaitalas paaugliams apie paauglį. Šitai neturėtų nuskambėti kaip neigiama diagnozė. Parašyti dėmesio vertą romaną paaugliams retam teduota. O „Fabrikas“, mano galva, į tokį pretenduoti gali. Bet ir vertinti jį derėtų atsižvelgiant į auditorijos specifiką.

Žinoma, apie knygos paaugliškumą knygininkai anotacijose nė neužsimena. O be reikalo. Nes taip apibrėžus tikslinę auditoriją, skambūs romano apibūdinimai makabriškas, ekscentriškas ir t.t. įgautų kitą prasmę. Tiksliau — jie apskritai įgautų prasmę. Tačiau prasmės ir pelningumo santykiai visgi pernelyg painūs ir sudėtingi, kad taip paprastai būtų išsprendžiami.

Sukrėsti ar šokiruoti nūdienos paauglį — užduotis ne iš lengvųjų, gal net misija neįmanoma. Padegti vabaliuką ar nutraukti jam sparnelį — nekaltas gamtos pažinimas. Nusigerti iki atminties praradimo irgi menkas nuotykis. Nekęsti tėvų ar bent jausti aniems panieką — kasdienybė. O apie paauglio „meilę“ savo kūnui nė neverta kalbėti. Viso to romane esama, visa tai pažįstama ir net nuobodu. Vienintelis dalykas, kuris, mano galva, gali tikrai šokiruoti — pagrindinis veikėjas Frensis neturi kompiuterio. Užtat (cha!) jo susigalvotos pramogos labai jau priartėja prie virtualių žaidimų stilistikos.

Bet Frensis patrauklus. Vėlgi, labai paaugliškai dvilypis: paradinis kitų akims skirtas fasadas ir vidinių išgyvenimų kamuojamas užmaskuotas vidus. Frensis abejingas, neigiantis, ir Frensis, kupinas ilgesio ir nerimo. Frensis mąsto, svarsto, vertina. Iš deramos abejingumo perspektyvos, žinoma. Žodžiu, labai teisingas personažas. Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad Frensis — žudikas, tiesa, romantiškas ir apskritai tą užsiėmimą jau kadais vaikystėje metęs. Taigi čia šoko taip pat ne tiek jau daug. Tačiau pakankamai intrigos, kad nepadėtum knygos į šalį. Ir tame tariamo mini detektyvo fone įžiūrėtum tą... na, kaip ten jis... nepakeliamą būties lengvumą : ) Pastarojo sudedamosios dalys: kasdieniai ritualai, turį garantuoti apsaugą; kasdienės normos statusą pelnęs žiaurumas, kuris nesuvokiamas kaip žiaurus; įprasminamąją reikšmę turinčios ceremonijos, reikalaujančios kruvinų aukų...  O už viso to — vienatvė ir atskirtis. Ir neliūdnas liūdesys.

Tiesa, kulminacinis Frensio virsmas, manyčiau, perteklinis. Kokybiniu požiūriu iš romano labiau atimantis, nei jam ką duodantis. Antra vertus, be finalinės kulminacijos kūrinys, matyt, prarastų galimybę kritikų-rinkodarininkų būti vadinamas kontraversišku. Bet ne daugiau.

Kaip apibendrinimą noriu pacituoti vieną forumo, kuriame apkalbamas „Širšių fabrikas“, įrašą. Jo autorė, kiek galima spręsti iš kitų įrašų ir nario aprašymo, vėlyvoji paauglė. Širšių fabrikas sukėlė tokias labai slegiančias emocijas ir begalinį norą stipriai tėkšti knygą į sieną, atrodė, kad jei sustosiu skaityti, daugiau nebeimsiu jos į rankas.

Knygos, kurias „norisi stipriai tėkšti į sieną“, greitai nepasimiršta. Taigi, nevalia nuvertinti.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Larry Niven. Žiedinis pasaulis.

Žiedinis pasaulis : mokslinis fantastinis romanas / Larry Niven. - Kaunas : Eridanas [i. e. Mažasis Eridanas], 1996. - 335 p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 40). - ISBN 9986-36-012-9.

Manęs dar nebuvo — alyvos žydėjo... Ne, ne taip : ) Manęs dar nebuvo — L. Niveno „Žiedinis pasaulis“ jau buvo apdovanotas Locus, Hugo, Nebula premijomis. Tegul šis faktas atleidžia mane nuo jo pagrįstumo svarstymų: manęs nebuvo, nemačiau, negirdėjau, nesiginčiju. Žinoma, kaip ir kiekvienam teisingos sci-fi gerbėjui, knieti kelti retorinius klausimus apie vieno ar kito nominanto nuopelnus, betgi bergždžias reikalas (štai anądien skaičiau komentarą, kuriame vienas geriausių mano skaitytų sci-fi romanų buvo išvadintas beviltiška nuoboda). Žodžiu, tiesiog konstatuoju: kokie objektyvieji kriterijai lėmė „Žiedinio pasaulio“ apdovanojimus — man paslaptis. Ir kalbu ne tik apie nominacijas, kalbu apie minią sužavėtų gerbėjų, inspiraciją kurti virtualų žaidimą su klaikiomis veikėjų vizualizacijomis ir t.t., ir pnš.  Antra vertus, ar tikrai yra kuo stebėtis? — pastarąsias dvi dienas TV žinių laidos (ir likusios medijos) negaili laiko reportažams apie kažkokį paniurusios fizionomijos amerikiečių katiną, dėl kurio „internautai tiesiog patrako“ ir kuris jau neša savo šeimininkams sveiku protu nesuvokiamą pelną. Ir tai net ne fantastika — realybė.

Prieš pora dienų skaičiau R. Maskoliūno interviu, kuriame jis labai taikliai pastebi: „Yra toks terminas – willing suspense of disbelief (savanoriškas netikėjimo pristabdymas). Žiūrovas (ar skaitytojas) turi savanoriškai sutikti patikėti tuo, ką mato ar skaito ir manyti, kad taip iš esmės gali būti. <…> Net kuriant visiškai fantastinį pasaulį, kuris egzistuoja tik vaizduotės sukurtoje erdvėje, jame turi galioti tam tikri dėsniai ir logika.“ Iki 20 psl. knygą skaičiau su viltimi, esą galbūt čia tik kokia įmantri  pernelyg galvoto rašytojo įvadų rašymo specifika. Tačiau, kai 20 psl. dukart (nes pirmąkart pagalvojau, gal kažką sumaišiau??) perskaičiau, kaip didžiai grėsmingas, karingas ir visaip kitaip baugus oranžiniu kailiu apžėlęs svetimeivis kzinas paprašo: „Jei gali, pašildyk man burbono, mielai išgersiu“, supratau — rašytojo fantazijos man jau nebesuvokt. Absurdiškai egzotiškos išvaizdos ateivių pageidavimas dalykinio pokalbio metu atsigaivinti burbonu ir morkų sultimis negrįžtamai niekais pavertė manąjį willing suspension of disbelief.

Romane kuriama istorija apie keturių bendražygių, iš kurių du yra svetimeiviai, kelionę į Žiedinį pasaulį ir nuotykius jame. Kelionės priežastis ir ekspedicijos narių parinkimas labiau nei neįtikimi. Personažų paveikslai kuriami su pretenzijomis į originalumą, deja, idėjos realizavimas smarkiai „sušlubavo“: charakteriai, mano galva, beviltiškai nenusisekę, tiksliau — jų apskritai nėra. Sužmoginti nežmogiškos kilmės personažai taip pat neblizga. Apie išvaizdą jau užsiminiau. Apskritai ateivių išvaizdos aprašinėjimas sci–fi literatūroje — subtilus reikalas, neretai jis pernelyg  juokingas, pernelyg kvailas, pernelyg... Mano pastebėjimu, sėkmingiausiai apie ateivius rašo tie, kurie jų ... neaprašo. Ar bent jau į tą aprašymą nekoncentruoja pernelyg daug dėmesio.

Paties Žiedinio pasaulio idėja (kaip ir dar keletas „techninio“ pobūdžio) pagauli, todėl nuoširdžiai gaila, kad nė dešimtadaliu nebuvo išnaudota: pagrindinius veikėjus tasai pasaulis iš esmės domina tik tiek, kiek tai susiję su jų pastangomis pastarąjį kuo greičiau apleisti.

Dar vienas įsiminęs momentas — nenatūralios atrankos būdu „išvestos“ žemietės, panelės Tilos, dėl kurios kvailumo / įžvalgumo niekaip negali apsispręsti autorius, nesėkmingos sėkmės istorija. Potenciali, bet vėlgi — pernelyg paviršutiniška, apmaudžiai neišnaudota.

Summa summarum, L. Nivenas — puikus idėjų generatorius, tačiau gerai (ir ne tik skonio prasme) literatūrai vien idėjos nepakanka. Deja.

Beje, kad jau turiu, tai skaitau tęsinį — „Žiedinio pasaulio inžinieriai“. Panašiai įvade rašo autorius: kad jau pirma dalis sulaukė tokio pasisekimo, tai ką — sukūriau antrąją. Pirmųjų 50-ties puslapių įspūdis — geriau jau būtų nekūręs...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Aleksej Baron. Vyresni už mus.

Vyresni už mus : mokslinis fantastinis romanas / Aleksej Baron. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 314, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 347). - ISBN 9955-10-139-3.

Sunkiai vienareikšmiškai apibūdinama knyga. Kažkas joje yra, bet tas „kažkas“ išblanksta pernelyg pasikartojančių sci-fi idėjų fone. Dirbtinio erdvėlaivio intelekto savivalė pernelyg primena A. C. Clarke „Kosminę odisėją“, nesenstančių dušimtmečių sveikuolių paveikslas pirmiausia asocijuojasi su L. Niveno „Žiediniu pasauliu“, o romantinės  siužetinės linijos finalo banalybės... Sakyčiau, matėm mes tų garbių karalių minėto A. C. Clarke „Ramose“, bet ką jau čia titulus lyginti. Juolab, kad prototipas taip pat toli gražu ne sektinas pavyzdys.

Tą likutį, kuris patraukė,  pavadinčiau ne originaliu, bet įsimintinu. Pirmiausia — insaitus. Sapno / vizijos / ženklo / pranešimo kombinaciją. Jų kilmės, prasmės ir tikslo spėjimas, manau, vienas iš stipresnių romano momentų. Deja, pačių insaitų (pateikiami kaip intarpai — atskiri savarankiški pasakojimai) turinys  elementariai nuobodus. Beje, iš pradžių stebėjausi vertėjos sprendimu palikti anglicizmą, vėliau dingtelėjo, kad greičiausiai jį taip vartojo A. Baronas, juk versta ne iš anglų, o rusų kalbos. Tarkim, įžvelgimai būtų buvę kur kas geriau, solidžiau ir svariau. Sakytumei, smulkmena, bet stilistiškai ši smulkmena man kliuvo. Ogi todėl, kad rašymo stilius buvo antroji dėmesį traukianti  kūrinio ypatybė. Tiksliau — pirmojo knygos trečdalio rašymo stilius. Lengvas, pagaulus, pilnas ironiškų ekskursų, primenančių išplėtotas sentencijas.

Meilė – tai bjauri sveiko organizmo patologija. Psichinė, bet vis tiek užkrečiama. Galų gale praeina savaime, bet ne visada ir negreitai. Kaip ir bet kuri liga, turi skiriamųjų bruožų. Vienas iš svarbiausiųjų – iškreiptas tikrovės suvokimas. Pavyzdžiui, jeigu moteriai išėjus, ima rodytis, kad lempos šviečia blankiai, jūs, matyt, jau apsirgote. Ir netgi su komplikacijomis.

Deja deja, neilgai trukus, sentencijų šulinėlis išsenka, šmaikštumas išsikvepia ir lieka — kas? Kaip amerikietiškame buitinio humoro seriale: po tariamai šmaikštaus veikėjo komentaro „stoja“ pauzė, kurią užpildo foniniai aplodismentai ir juokas — priminimas žiūrovui, kad štai, žmogau, čia buvo juokinga.

Beje, A. Barono romanas (bent jau pirmoji jo pusė) išties primena buitinių elementų prisodrintą melodramišką komediją. Vienareikšmiškai išskirti pagrindinės kūrinio temos nelabai ir pavyktų. Kietosios sci-fi linija — kontaktas su tais, „kurie vyresni“ — retai kada išsiveržia į pagrindinį planą.  Čia dominuoja nesklandžiai sklandūs santykiai su moterimi, komuną primenančios kosminės stoties bendruomenės narių gyvenimo ir būdo niuansai, beigi turėjęs būti komiškas, bet kiek lėkštokas pagrindinio herojaus vyriškumo įrodinėjimas. Viena vertus, visko daug, kita vertus — pernelyg mažai, kad išties įsimintų ir išsiskirtų.

***

Apsinuodijo demagogija.

Jeigu žmogus slapstosi už nenuginčijamų teiginių, jis tikrai kažko bijo.

...abstrakčius apmąstymus išvaiko kuo puikiausiai. Mintys tampa pasibaisėtinai konkrečios.

Temperamentas – charakterio puošmena. Ir nakties džiaugsmas.

Nė vienas protingas žmogus negali būti protingas be pertraukos.

Pasitaiko moterų, kurios kiekvieną akimirką žino, ko būtent nenori. Su jomis smagu žaisti – pavyzdžiui, minti mįsles. Malonumas – neapsakomas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina