Manęs dar nebuvo —
alyvos žydėjo... Ne, ne taip : ) Manęs dar nebuvo — L. Niveno „Žiedinis
pasaulis“ jau buvo apdovanotas Locus, Hugo, Nebula premijomis. Tegul šis faktas
atleidžia mane nuo jo pagrįstumo svarstymų: manęs nebuvo, nemačiau, negirdėjau,
nesiginčiju. Žinoma, kaip ir kiekvienam teisingos sci-fi gerbėjui, knieti kelti
retorinius klausimus apie vieno ar kito nominanto nuopelnus, betgi bergždžias
reikalas (štai anądien skaičiau komentarą, kuriame vienas geriausių mano
skaitytų sci-fi romanų buvo išvadintas beviltiška nuoboda). Žodžiu, tiesiog
konstatuoju: kokie objektyvieji kriterijai lėmė „Žiedinio pasaulio“
apdovanojimus — man paslaptis. Ir kalbu ne tik apie nominacijas, kalbu apie
minią sužavėtų gerbėjų, inspiraciją kurti virtualų žaidimą su klaikiomis
veikėjų vizualizacijomis ir t.t., ir pnš. Antra vertus, ar tikrai yra kuo
stebėtis? — pastarąsias dvi dienas TV žinių laidos (ir likusios medijos)
negaili laiko reportažams apie kažkokį paniurusios fizionomijos amerikiečių
katiną, dėl kurio „internautai tiesiog patrako“ ir kuris jau neša savo
šeimininkams sveiku protu nesuvokiamą pelną. Ir tai net ne fantastika — realybė.
Prieš pora dienų
skaičiau R. Maskoliūno interviu, kuriame jis labai taikliai
pastebi: „Yra toks terminas – willing
suspense of disbelief (savanoriškas
netikėjimo pristabdymas). Žiūrovas (ar skaitytojas) turi savanoriškai sutikti
patikėti tuo, ką mato ar skaito ir manyti, kad taip iš esmės gali būti.
<…> Net kuriant visiškai fantastinį pasaulį, kuris egzistuoja tik
vaizduotės sukurtoje erdvėje, jame turi galioti tam tikri dėsniai ir logika.“
Iki 20 psl. knygą skaičiau su viltimi, esą galbūt čia tik kokia įmantri
pernelyg galvoto rašytojo įvadų rašymo specifika. Tačiau, kai 20 psl. dukart
(nes pirmąkart pagalvojau, gal kažką sumaišiau??) perskaičiau, kaip didžiai
grėsmingas, karingas ir visaip kitaip baugus oranžiniu kailiu apžėlęs
svetimeivis kzinas paprašo: „Jei gali, pašildyk man
burbono, mielai išgersiu“, supratau — rašytojo fantazijos man jau nebesuvokt.
Absurdiškai egzotiškos išvaizdos ateivių pageidavimas dalykinio pokalbio metu
atsigaivinti burbonu ir morkų sultimis negrįžtamai niekais pavertė manąjį willing suspension of disbelief.
Romane kuriama
istorija apie keturių bendražygių, iš kurių du yra svetimeiviai, kelionę į
Žiedinį pasaulį ir nuotykius jame. Kelionės priežastis ir ekspedicijos narių
parinkimas labiau nei neįtikimi. Personažų paveikslai kuriami su pretenzijomis
į originalumą, deja, idėjos realizavimas smarkiai „sušlubavo“: charakteriai,
mano galva, beviltiškai nenusisekę, tiksliau — jų apskritai nėra. Sužmoginti
nežmogiškos kilmės personažai taip pat neblizga. Apie išvaizdą jau užsiminiau.
Apskritai ateivių išvaizdos aprašinėjimas sci–fi literatūroje — subtilus
reikalas, neretai jis pernelyg juokingas, pernelyg kvailas, pernelyg...
Mano pastebėjimu, sėkmingiausiai apie ateivius rašo tie, kurie jų ... neaprašo.
Ar bent jau į tą aprašymą nekoncentruoja pernelyg daug dėmesio.
Paties Žiedinio
pasaulio idėja (kaip ir dar keletas „techninio“ pobūdžio) pagauli, todėl
nuoširdžiai gaila, kad nė dešimtadaliu nebuvo išnaudota: pagrindinius veikėjus
tasai pasaulis iš esmės domina tik tiek, kiek tai susiję su jų pastangomis
pastarąjį kuo greičiau apleisti.
Dar vienas įsiminęs
momentas — nenatūralios atrankos būdu „išvestos“ žemietės, panelės Tilos, dėl
kurios kvailumo / įžvalgumo niekaip negali apsispręsti autorius, nesėkmingos sėkmės istorija. Potenciali, bet vėlgi —
pernelyg paviršutiniška, apmaudžiai neišnaudota.
Summa summarum, L. Nivenas
— puikus idėjų generatorius, tačiau gerai (ir ne tik skonio prasme) literatūrai
vien idėjos nepakanka. Deja.
Beje, kad jau turiu,
tai skaitau tęsinį — „Žiedinio pasaulio inžinieriai“. Panašiai įvade rašo
autorius: kad jau pirma dalis sulaukė tokio pasisekimo, tai ką — sukūriau
antrąją. Pirmųjų 50-ties puslapių įspūdis — geriau jau būtų nekūręs...
Skaitytina
Peiktina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą