Remigijus Misiūnas. Pasiklydę laike

Pasiklydę laike: romanas / Remigijus Misiūnas. - Vilnius: Bonus animus, 2009. - 211, [2] p. - ISBN 978-9955-754-16-9.

Recenzentas arba tas, kuris manosi esąs vertintojas, ypač jei anas mėgėjas, neretai pasmerktas tuščiažodžiavimui. Auditorija laukia iš jo įtikinamos istorijos apie istoriją, tariamai turinčios lemti sprendimą, ar recenzuojamas kūrinys vertas laiko ir pastangų. Betgi ne kiekvienai istorijai lemta pagimdyti dar vieną istoriją, esama tokių, kurioms nusakyti pakanka keleto žodžių vientisiniame sakinyje. Profesionalai, štampuojantys standartus, arba entuziastai grafomanai vargu, ar mato tuščiažodžiavimo bėdą. O ir patsai tuščiažodžiavimas skamba kaip katachrezė šiame antraščių skaitymo amžiuje... 

Lenkiu prie to, kad Remigijaus Misiūno romanas „Pasiklydę laike“, mano akimis, yra vienas iš tų, kurie leidžiasi apibūdinami minėtu vientisiniu sakiniu: Tai prastas lietuviškas skaitalas. Sakinys, iš kurio galo į jį bežiūrėtum, perdėm įžeidus ir pretenzingas korektiškumo maru užsikrėtusiai plačiajai auditorijai. Taigi šiek tiek patuščiažodžiausiu.

Pradėsiu nuo to, kad knygos siužetas paprasčiausiai neįdomus. Todėl ji yra prastas skaitalas. Anotacija skelbia, esą „Pasiklydę laike“ — pirmasis lietuvių istorinis romanas, priskirtinas ,,kelionių laiku“ žanrui“. Na, pirmasis ar penktasis — telieka šis klausimas atviras, tik štai be to, kad skirtingu laikotarpiu toje pačioje vietovėje dingę keli kaimiečiai susitinka XIV a. Kęstučio valdomoje Lietuvoje, nelabai kas daugiau šioje istorijoje ir nutinka. Intriga subliūkšta net nespėjusi įsibėgėti ir romaną ištinka viena didžiausių įmanomų nesėkmių: net ir ne itin atidus skaitytojas neva painioje situacijoje susiorientuoja keleriopai greičiau nei pagrindinis herojus. Šiam prireikia nugyventi kone pusę amželio (atitinkamai proporcinga ir šios istorijos dalies apimtis), kad susivoktų, išdrįstų, galiausiai — padarytų. Tiesa, pirmasis, t.y. nuovokos, klausimas kiek abejotinas: minėtas veikėjas užuot pamatęs, kas guli po nosimi, žvelgia į mįslingus istorijos tolius, kapstosi archyvuose, žodžiu, ugdo skaitytojo kantrybę ir pakantumą nesusipratėliams.

 Taigi, kelionės laiku idėja yra, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Tiksliau, labai norėčiau, kad baigtųsi, bet niūri nuojauta kužda, jog autorius stengėsi realizuoti idėjinę idėją. Štai todėl knyga yra ne tik prastas skaitalas, bet prastas lietuviškas skaitalas. Autorius nei pirmas, nei paskutinis į pramanytą pasakojimą įpina faktus iš Lietuvos istorijos, panaudoja didžiųjų kunigaikščių paveikslus, kuria daugiau ar mažiau romantizuotus LDK vaizdinius. Kodėl gi ne, juk šis laikotarpis prašyte prašosi būti „išnaudotas“ kūrėjų fantazijos. Tačiau, kai tiesmukai ir plačiai aprašinėdamas Nepriklausomybės atkūrimo realijas autorius ima graudentis ir apgailestauti dėl V. Landsbergio ir K. Prunskienės nesutarimų, tariamų užkulisinių valdžios kovų, belieka diagnozuoti: ak ne, ne už tokią Lietuvą Remigijus Misiūnas kovojo! Ir, deja, niekaip nesusilaikė apie tai nepranešęs skaitytojams fantastiniame romane.

Būtų galima tęsti apie akis badančias siužeto prieštaras, graudžiai neįtikinančius veikėjų charakterius, alogiškus minties šuolius ir t.t., bet net ir tuščiažodžiaujant dera jausti ribas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina