Rydiko kronikos. Sugrįžimas / Riddick (2013)

Iš tiesų gaminį (galima analogija: pvz., būna sūris ir būna jo gaminys) „Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ (Riddick, 2013) peržiūrėjau prieš pora mėnesių ir įspūdį jis paliko tokį, kad nemačiau reikalo apie aną net užsiminti. Identifikavau kaip atvejį, apie kurį tiesiog nėra ką kalbėti. O bet tačiau... Laikas kartais pakoreguoja kalbėjimo inspiracijas : )

Pradėti derėtų nuo to, kad 2000-tųjų „Visiška tamsa“ man žiauriai patiko. Ir žiūrint pirmą kartą, ir antrą, ir net trečią. „Rydiko kronikos“ (2004) nebuvo nei atradimas, nei išskirtinis nusivylimas. Toks apskritas ir neįsimenantis nulis. Bet naujausio kūrėjų darbo vis tiek laukiau. Žinoma, prodiuseriu tapęs Vin'as Diesel'is nenuteikė optimistiškai. Vis dėlto, dešimtmetis — pakankamas laikotarpis subrandinti puikias idėjas ir jų įgyvendinimo planą. O ir pačiam V. Diesel'iui gera proga nusikratyti „greito ir įsiutusio“ etiketės. Ir tik gerokai vėliau mane aplankė nušvitimas, kad niekas tos etiketės šiame filme ne tik kad nenori kratytis, priešingai — tepa storesniu  supermomento sluoksniu. Tikriausiai logiška: negi kirsi šaką, ant kurios einamuoju momentu visai patogu sėdėti. Bet Rydiko (anti)herojiškumas „Sugrįžime“ toks perteklinis, kad, nustelbia visas bent kiek vertesnes dėmesio detales, o galiausiai, nė dešimčiai minučių nepraėjus, transformuojasi į absurdiškumą. Absurdui nurašau ir reklaminius epitetus, a la brutalus, žiaurus, kruvinas. Kas be ko, niekas ir nesitiki „pavojingiausio Visatos žudiko“ išvysti rožinio meškiuko amplua, bet, žinote, viskam yra ribos. Net turint minty, kad istorijos ištakos — komiksas.

Beje, prie pastarojo, t.y. komikso, filme labiausiai priartėjo dialogai. Anie drąsiai galėtų pretenduoti į Visų laikų bukiausiųjų nominaciją. Tai vienas iš tų atvejų, kai aktoriai galėtų ir nekalbėti: siužetas nuo to niekaip nenukentėtų ir tikrai nebūtų prasčiau suprantamas (mat iš esmės tokio dalyko kaip siužetas čia nė nėra), o pats filmas neabejotinai paliktų solidesnio kūrinio įspūdį.

Bet užvis labiausiai nuvylė vizualinė sci-fi  filmo pusė. Na, juk Saulės išdeginta planeta ir vienas kitas kosminis laivelis kompiuterinės grafikos asams neturėtų būti misija neįmanoma. Deja. Akys džiaugsmo nepatyrė.

Taigi, kodėl grįžtu prie Rydiko? Iš nuostabos. Stačiai neįtikėtina, dėl kokių skirtingų dalykų žmonės įsimena ir vertina filmus. Šįkart mano nuostabos šaltinis yra ... papai. Būtent jie buvo nurodyti kaip „Rydiko kronikų“ gerumo rodiklis. Ogi tikrai! Filme buvo vienas veikiantis dušas, viena moteris (reto nesimpatingumo BG žvaigždutė Katee Sackhoff ) ir dvi jos krūtys. Tikėtina, kiek patiuninguotos. Kodėl gi ne, tam tikrais atvejais, tiksliau — tam tikrai auditorijai, tai iš tiesų gali atrodyti kosminis vaizdelis : )

Vertintina

Rekomenduotina

Žiūrėtina

Peiktina

Naikintina